Vilniuje nukeltas P. Cvirkos paminklas (nuotraukos)

Melas begediskas Melas…
Siulyciau Jono Vaiskuno cenzurai tokia propaganda is geltonosios spaudos net neviesinti…

Ne, nesakyčiau, jog mirtinai teisinu. Tik bandau išsiaiškinti, kodėl to meto jaunimas kas spjovė į senas, per amžius pasitvirtinusias tiesas, o kas leidosi apkvailinamas, kaip kad dabar mes, patikime telefono skambučiu ar el. žinute, liepiančia kažką paspausti, kažką įrašyti, arba triukšmingiausiais keisčiausių „ŽT” gynėjais

Gimė kaime 1909.
Vikipedijja: „1931–1932 m. gyveno Paryžiuje. Dirbo žurnale „Trečiasis frontas“, kurį nuo penktojo numerio finansiškai rėmė pogrindinė Lietuvos komunistų partija (LKP), vėliau bendradarbiavo LKP organizuotame ir finansuotame žurnale „Literatūra“. 1934 m. priimtas į Lietuvių rašytojų draugiją.”
Berods, 1934 m. (o gal ir anksčiau) gabų vyruką jau globojo A. Sniečkus… O Paryžiuje vaikiną iš Lietuvos kaimo globojo rašytojas Lui Aragonas – Gonkurų akad. narys, komunistas(!). Europoje tais laikais siautėjo Raudonosios brigados, feminizmas, dolorės Ibarurės, rozos liuksmeburgės ir kt. šiandieninių „AntiFa”, BLM, „Laisvės” ir pan. partijų bei judėjimų pirmtakai… – Ar galėjo jaunam naiviam kaimo berneliui nuo tokios „pažangos” neapsisukti galva?
Neprisimenu, ar ne jis rašė, kad Paryžiuje su kambarioku turėjo vienerias išeigines kelnes, todėl pramogauti ar pan. išeidavo pakaitomis. Lygintuvo neturėjo, tad „lygino” jas, po čiužiniu laikydami. Vadinasi, net ir studijoms Paryžiuje gauta stipendija iš skurdo negelbėjo. O šalis Lietuvos kaimynystėje šviesią ateitį jau „buvo” sukūrusi! – Taip jam teigė daugiau už jį mačiusieji, visokių jaunimo sambūrių autoritetai!
Jei jis augo dorovingoje ir dievobaimingoje šeimoje, giminėje, žinojo, jog meluoti nuodėmė, pats nemelavo ir tikėjo, jog „dideli” (suaugę) nemeluoja. Vyresnius tada gerbta, jais tikėta. Ir štai dideli dėdės, tarp jų ir Sniečkus, Lui Aragonas ir pan. Vakarų garsenybės pasakoja kaimo berneliui, kaip sukurti Rojų žemėje. Globoja jį finansiškai, ir jis patiki, jog visiems bus taip gerai, kaip su šiais „dėdėmis” jam, išeiviui iš kaimo, jei ir Lietuvoje įves komunizmą*.
Kai tokius talentingus „influencerius”, kaip Cvirka, Nėris į savo tinklus pasigauna, lengvai nepaleidžia – jie privalo atidirbti „labdariams”. Nebent jie pradeda kelti įtarimą, pradeda ideologinį „broką gaminti”. Įtartinos abiejų kūrėjų mirtys rodo, jog jiedu prarado partijos pasitikėjimą, ir buvo „novičioko” pirmtaku pavaišinti.
Paminklai ir kiti atminimo ženklai ne patiems kūrėjams, o pokariu gyvenusiems, pokario jaunimui skirti , kad įtikintų, jog tokie štai didžiuliai talentai iki galo tikėjo KP; kad nuslėptų tikrąją tiesą, kad netektų „klejmitj pozorom”, smulkiau viską aiškinti ir, galima, savo nusikaltimus atskleisti. To partija sau neleido: ja niekas neabejoja, juolab tokie talentingi kūrėjai! Štai todėl įtakingiausi tarpukario jaunimo dvasiniai vedliai lyg niekur nieko, turėjo būti pagerbti paminklais ir kt. ženklais.
Nemanau, kad A. Venclovą teisinga lyginti su šiomis dviem tragiškom asmenybėmis. Kažin, ar tie, kas ramiausiai po Cvirkos ir Nėries mirties darė partinę karjerą, nieko neįtarė. Vadinasi, tai jiems buvo priimtina? Bent jau nepaveikė tiek, kad bent atsitrauktų į nuošalę, toliau nuo tų, kas galimai asmeniškai rankas buvo susitepę.
………………………….
* Lygiai, kaip šiandien „Laisvės” partijos ir pan. jaunieji „liberalai” jiems pučiama migla tiki. Nemanau, jog visi BLM eitynėse dėl dozės ar pinigėlio dalyvavo, Ir tarp šių turėjo būti naivuolių. P. Cvirkos ir jo paminklo likimas turėtų kažką pasakyti bent kiek blaivaus proto dar turintiems jaunuoliams. Bent tai, kad vėl, kaip ir sovietmečiu, užčiaupiamos burnos, pasakos ar žodžiai skelbiami nusikalstamais, turėtų priversti suklusti. Jų vadovams tai jų verslas, jie varys toliau tą patį, naivių jaunų keliauninkų „į pažangą” ieškodami. Bet jaunimas neturėtų leistis kvailinamas. Bent jau neturėtų skubėti susisaistyti.