Tautinės saviraiškos išsaugojimo aistruoliai: Esame pasiruošę plėsti etnosporto veiklas Lietuvoje

Prieš dvejus metus Lietuvos Etnosporto komitetą įkūrę etninės kultūros puoselėtojai tiki, jog kartu galime nuveikti labai daug.

Pasak Lietuvos Etnosporto komiteto prezidento Stanislav Bajurin, pagrindinis mūsų tikslas – išsaugoti tai, ką sukūrė mūsų protėviai. Organizacija siekia ugdyti jaunąją kartą, didinti savo gretas bei kurti etnosporto papročius Lietuvoje.

– Kas yra etnosportas?

– Paprastai tariant, etnosportas tai seni tradiciniai žaidimai.

– Kaip susikūrė Lietuvos Etnosporto komitetas ir kokia yra pagrindinė jo veikla šiai dienai?

– Iš tikrųjų tam, kad susikurtų toks komitetas, kokį turime šiandieną, reikėjo nemažai pastangų, kadangi norint įgyvendinti panašų sumanymą pirmiausiai turi surasti bendraminčių.

Pagrindinis komiteto susikūrimo sumanytojas ir buvau aš, o pati komanda susitiko ir susikūrė 2017 metų rugsėjį, kai įvyko pirmosios etnožaidynės.

Visi supratome papročių išsaugojimo svarbą, todėl tereikėjo susidėlioti tikslų tolimesnių veiklų planą ir išsigvildenti turimus sumanymus.

Sakyčiau, jog komitetas susikūrė iš labai didelio noro sujungti tradicinius žaidimus puoselėjančių žmonių jėgas ir visiems kartu nuveikti kažką tikrai prasmingo.

Pamenu, kaip dar pačioje pradžioje, bendrų sumanymų vedami nusprendėme kreiptis į Seimą. Tikėjomės gauti finansavimą, tai būtų palengvinę ne tik komiteto kūrimosi pradžią, tačiau kartu prisidėtų ir prie dabartinių veiklų.

Deja, tą kartą mūsų pristatymo nelabai kas klausėsi. Tačiau puikiai supratome, jog viskas ateis su laiku, o tuo metu svarbiausias dalykas buvo padėti pirmąjį, gal kiek netvirtą, žingsnį. Būtent tą mes ir padarėme!

Taigi oficialiai Lietuvos etnosporto komitetas buvo įkurtas 2019-iais. Na, o šiandien pagrindiniai mūsų tikslai yra keli: įtraukti etnosportą į mokyklų bendrąją kūno kultūros programą, padėti kitoms organizacijoms vystyti klubinę veiklą ir kasmet rengti etnožaidynes.

– Kodėl etnosportas turėtų būti svarbus šiuolaikiniam žmogui?

– Akivaizdu, jog etnosportas turi labai glaudų ryšį su tautos bei kultūros vertybėmis. Norint išsaugoti lietuvių kultūrinį identitetą reikia imtis tam tikrų veiksmų.

Pavyzdžiui: šviesti jaunimą, puoselėti mūsų protėvių vertybes, dalintis sukaupta patirtimi su tais, kurie su mūsų tautos papročiais iki šiol neturėjo nieko bendra ar paprasčiausiai juos užmiršo.

Žinoma, nereikia persistengti ir per prievartą brukti nesuprantamų dalykų. Visa tai turi kelti susidomėjimą, kitaip mūsų vaikai liks dar labiau pasimetę ir savo gyvenime nebenorės sutikti papročių.

Na, o koks paprasčiausias būdas sudominti bet kurio amžiaus žmones? Be abejo – žaidimai. Žaisdami atsipalaiduojame, pajaučiame užsidegimą, norime laimėti, tai sužadina kiekvieno iš mūsų viduje slypintį kovotoją. Man labai patinka Japonijos pavyzdys.

Maždaug prieš 100 metų japonai suprato, jog iš vakarų ateinanti kultūra ir importiniai gaminiai galiausiai pakeis šalies bei tautos vertybes. Japonai nusprendė, kad reikia išsaugoti bent dalį papročių, todėl pradėjo telktis į tradicinių žaidimų vystymą.

Iš tiesų jie įvedė tik vieną esminį pokytį – į mokyklos programą įtraukė kovos menus: dziudo ir kendo. Tačiau tas vienintelis pokytis padarė labai daug, kadangi maždaug po 40-50 metų dziudo išgarsėjo visame pasaulyje ir tapo olimpine sporto šaka.

Manau, jog etnosportas bei kiti etninės kultūros puoselėjimo būdai yra svarbūs dėl žinojimo, jog į ateities kartų rankas perduodame saugią bei svarbiausias vertybes puoselėjančią tautą.

– Koks yra Lietuvos etnosporto komiteto ateities siekis?

– Planai yra tokie, jog mes norėtume grįžti prie etnožaidynių formato. Žinoma, jog bandysime ieškoti tam tikrų būdų, tačiau kol kas, pasaulyje tebesiaučiant pandemijai, sunku surasti visas reikiamas galimybes.

Šiuo metu esame pasiruošę dalyvauti įvairiuose projektuose bei programose. Netrukus sporto rėmimo fondui bandysime teikti jau 3 kartą pakoreguotą projektą.

Taip pat intensyviai ieškome platformų, kuriose galėtume plėtoti savo veiklą bei gauti finansavimą. Šiais metais ypatingą dėmesį skiriame sklaidai, norime, jog žmonės mus ne tik matytų, tačiau kartu suprastų skleidžiamos žinutės esmę.

– Kokie būna žmonių, kurie su etnosportu susiduria pirmą kartą, atsiliepimai?

– Kas liečia pamokas su vaikais bei veiklą, kurią vykdome stovyklose, tai visuomet sulaukiame daug susidomėjimo bei dėmesio.

Vykstant pamokoms ar varžyboms viską darome iš savų lėšų, visa mūsų komanda savanoriauja, nieks iš to neuždirba, todėl įgyvendinti visus planus dažnu atveju, būna gana sunku.

Tačiau bandome pateikti geriausią šiai dienai turimą variantą, todėl praktiškai visada sulaukiam tik teigiamo požiūrio ir gražių palinkėjimų.

– Kiek liaudies žaidimų yra Lietuvos Etnosporto komiteto arsenale?

– Šiuo metu yra 6 pagrindinės sporto šakos, kurias kuruojame Lietuvoje: kyla, muštukas, lietuviškas ritinis (ripka), išstūmimas iš rato, lazdos traukynės bei lietuviškos ristynės.

Bandome nuolat tobulėti, todėl bendraujame su pasaulio etnosporto konfederacija. Tikimės, jog ateityje mums pavyks surengti kokį renginį, kuriame įtrauksime net keletą naujų veiklų.

Taip pat žadame bent porą žaidimų, kuriuose nereikalingi ypatingi įrankiai, įtraukti į vaikų centrų programas. Na, o kurie žaidimai būna mėgiamiausi visada priklauso nuo dalyvių.

– Stebint šių dienų padėtį visuomenėje, peršasi išvada, kad mažoms tautoms tampa vis sunkiau kuo nors išsiskirti iš kitų. Kaip manote, ar etnosportas bei senų papročių puoselėjimas yra tinkami lietuvių saviraiškai?

– Manau, jog etninės kultūros puoselėjimas tinka bet kuriai tautai. Pavyzdžiui aš su etnosportu susipažinau, kai dar net neįsivaizdavau, jog toks dalykas egzistuoja.

Tačiau tai jau tada atvėrė daugybę galimybių išreikšti save bei iš naujo atrasti lietuvių tautos kultūrą. Jei kiekviena tauta bandytų išsaugoti tradicinius žaidimus, papročius bei vertybes, tai automatiškai atvertų naujus kelius tuo dalintis ir atrasti kažką naujo.

– Kaip eilinis gyventojas gali prisidėti prie šių papročių puoselėjimo bei vystymosi?

– Manau, jog pradžiai užtektų daugiau pasidomėti etninės kultūros puoselėtojų organizacijomis bei jų veikla. Turbūt po to derėtų pasidalinti sukauptomis žiniomis su kitais, taip praplečiant žmonių ratą, kurie apskritai žino, jog tokia veikla vykdoma.

Taip pat su mumis visuomet galima susisiekti, rengti bendrus projektus, dalyvauti mūsų veiklose ar savanoriauti.  Bet kuriuo atveju, mes mielai pasidalintume turimomis žiniomis ir išmokytume visko ką žinome patys. Juk svarbiausia bendradarbiavimas!