Spalio 25 d. Vilniuje, Lietuvos mokslų akademijos salėje buvo pristatyta Moldovos nacionalinio istorijos muziejaus foto dokumentikos darbų paroda „Vaikystė Gulage“.
Moldovos respublikos Lietuvoje ambasadoriaus Sergėjus Mihovas (Sergej Mihov) kvietimu renginyje dalyvavo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius dr. Arūnas Bubnys.

Parodą oficialiai atidarė Moldovos Respublikos Lietuvoje ambasadorius S. Mihovas. Jis taip pat padėkojo LGGRTC generaliniam direktoriui dr. A. Bubniui už nuoširdų ir glaudų bendradarbiavimą su Moldovos respublika vykdant mokslinę, muziejinę, švietimo veiklą, apimančią sovietinės okupacijos trėmimų laikus.
Šia svarbia proga Vilniuje viešėjo ir Moldovos respublikos Kišiniovo universiteto doc. Liudmila Kožokaru ir kiti mokslininkų bendruomenės nariai, kurie daug prisidėjo prie parodos rengimo ir oficialaus jos pristatymo.
Parodoje yra sukaupta apie 180 foto dokumentinių vaizdų, kartu su prisiminimais ir archyviniais dokumentais.

Tai svarbūs istoriniai eksponatai iš Moldovos nacionalinio istorinio muziejaus, Edinet muziejaus, Sorokos istorijos ir etnografijos muziejaus, Cahulo muziejaus, USIS Archyvuokite „ProMem“ ir įvairių Moldovos respublikos atminties bendruomenių.
Ypač daug vertingų nuotraukų parodai pateikė Moldovos totalitarinio – komunistinio režimo aukų šeimos archyvas.
Parodoje eksponuojami foto dokumentiniai vaizdai, atspindys Besarabijos vaikų, nuteistų tremtims, badui, rusinimui, indoktrinacijai ir priverstiniam pašalinimui iš savo šeimų, gyvenimą, remiantis represine totalitarinio – komunistinio režimo politika Moldovoje – 1941 ir 1944–1953 m.

Tik per stalinistines tremtis 1941, 1949 ir 1951 metais iš Moldovos SSR buvo ištremta apie 20 000 vaikų. Daugumą jų skaudžiai palietė ir antroji tremties banga 1949 metų liepos 5–6 dienomis (11899 vaikai).
Kai kurie vaikai žuvo pakeliui į tremtį, kiti gimė tremtinių traukiniuose. Daug vaikų mirė dėl bado, atšiaurių gyvenimo sąlygų.
O kai kurie gimė toli nuo savo tėvų ir senelių tėvynės – ypatingose gyvenvietėse ar jų motinų sulaikymo vietose. Kartu su savo tremtiniais tėvais, įkalintais lageriuose ir kalėjimuose, to meto vaikai buvo priversti kurti savo išgyvenimo būdus, kad prisitaikytų prie ekstremalių sąlygų.

Pasak parodos rengėjų, Moldovos TSR priverstinės sovietizacijos metais ugdytų vaikų pasakojimuose yra jausmų, nuostatų ir įvykių, kurie atskleidžia jų individualią praeities viziją, asmeninę akistatos su sistema patirtį.
Tarp primestų strategijų buvo tyla ir savęs cenzūra, o represinės sistemos požiūris į vaikus, ištremtus ir pašalintus iš „liaudies priešų“ ar „išdavikų“ šeimų, atspindi sovietinės visuomenės esmę ir „laimingos vaikystės“ projektą SSRS“.
Paroda „Vaikystė Gulage“ buvo surengta pagal Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos „Vykdomojo bendradarbiavimo ir demokratijos skatinimo programą“ ir tai yra duoklė visiems vaikams, išgyvenusiems totalinio režimo žiaurumus.