R. Šarknickas. Keisti Gedimino kalno tvarkybos finansų strigimai

„Tvarkyba ar statyba?“ – klausimas, galimai kainuosiantis 10 milijonų eurų. Kaip ir teisingai pagalvojote, taip – valstybei.

Pradėkime nuo pradžių. 2016–2020 m. Vyriausybė, reaguodama į ekstremalią Gedimino kalno situaciją, veikė operatyviai ir nedelsdama pradėjo darbus, kurie sulaikytų slenkančius Gedimino kalno šlaitus. Darbai buvo atlikti, situacija suvaldyta. Tačiau ilgalaikiams rezultatams yra būtini ne tik situacijos suvaldymo, bet esminiai kalno darbai. Šiems tikslams pasiekti buvo pradėti vykdyti viešieji konkursai, užtikrintas 10 mln. eurų finansavimas iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų. Tačiau įvyko rinkimai, po kurių Gedimino kalno gelbėjimo darbai nusikėlė ne į kalno šlaitą, o… į teismo sales.

Nuo ko viskas prasidėjo? Darbus vykdanti bendrovė iš dviejų viešųjų organizacijų – Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos (Statybos inspekcija) ir Nacionalinio muziejaus – gavo reikalavimą tvarkybos darbus perkvalifikuoti į statybos. Rangovas buvo įsitikinęs, kad tokie reikalavimai yra neteisėti ir pažeidžiantys galiojantį reglamentavimą, todėl nuolat spaudžiamas Statybos inspekcijos ir Nacionalinio muziejaus nusprendė kreiptis į teismą. Šiame tekste tikrai nesiimsime spėlioti ar analizuoti, kuri pusė šiame ginče yra teisi. Tačiau čia prieiname prie pradžioje iškelto klausimo: „Tvarkyba ar statyba?“ – klausimas valstybei kainuos 10 milijonų eurų.

Kol valstybės tarnautojai, asmeniškai nesantys atsakingi, ginčijasi su rangovu, nenumaldomai artėja momentas, kuomet valstybės neįsisavintos lėšos (finansavimas) privalės būti grąžintos Europos Sąjungai. Netekus finansavimo Gedimino kalno darbams, juos privalėsime skirti iš valstybės biudžeto, kurio dabar itin reikia įveikti net ne vienai krizei Lietuvoje: COVID-19 pandemijai, migrantų krizei.

Šiuo metu teisminio proceso šalys vieningai sutaria – tvarkybą ir statybą reglamentuojantys teisės aktai neredaguoti keliolika metų, yra itin painūs ir persipina, todėl byla bus sunki. Ties čia ir sustokim. Paklausykite: ties prarajos riba turime 10 mln. eurų, kurių netrukus neteksime, visi tai supranta, tačiau tuo pačiu ramiai ir užtikrintai teigia – byla bus ilga ir sunki. Ko gero, čia ir galime atsakyti į pradžioje išsikeltą klausimą – jeigu tučtuojau nebus imtasi veiksmų, klausimas „Tvarkyba ar statyba?“ mums iš tiesų kainuos 10 mln. eurų, kuriuos (dar pridedant ir teisminio nagrinėjimo bylinėjimosi išlaidas) vėliau privalėsime skirti iš Lietuvos biudžeto, nes darbai vis tiek privalės būti atlikti, Gedimino kalnas pats nesusitvarkys.

Taigi, matyti tolstančius 10 mln. eurų, tačiau su pasitenkinimu žengti į teismą, siekiant įrodyti savo tiesą. Kas atsakys už tai, kad Lietuva neteks finansavimo, t. y. bus padaryta žala Lietuvos biudžetui? Ar Statybos inspekcijos ar Nacionalinio muziejaus vadovai už savo veiksmus atsakys asmeniškai, t. y. savo lėšomis? Na, gerai, nors į visus klausimus atsakys teismas, sakykime, kad tvarkybos ir statybos teisės aktai iš tiesų yra tarpusavyje persipynę ir neaiškūs, dėl ko galbūt tikrai kilo didelis ginčas. Visgi šioje vietoje kyla kitas klausimas: ką veikė Kultūros ir Aplinkos apsaugos ministerija su ministrais priešakyje? Žinodami tiek Gedimino kalno, tiek europinio finansavimo padėtį, esant teisės aktų neaiškumams, jie turėjo ir tebeturi visus politinius įrankius tuos teisės aktus sutvarkyti. Kodėl nebuvo imtasi veiksmų užglaistyti kylantį ginčą ir viską sutvarkyti, neprivedant situacijos iki teismo? Klausimas turbūt ir liks tik retorinis, o dėl padarytos žalos – prarastų milijonų – atsakomybės neprisiims niekas.

Na, bet situacija yra tokia, kokia yra. Turime užprogramuotą ilgą teisminį ginčą su, neatmestina, ir apeliacine ar net kasacine instancija, dingstantį 10 mln. eurų finansavimą ir neveikiančias ministerijas. Taip, į teisminį ginčą kištis negalima, tai yra draudžiama įstatymų. Tačiau įstatymai nedraudžia peržiūrėti teisės aktų reglamentavimą, kaip ir nedraudžia teisminiame ginče sudaryti taikos sutartį.

Statybos inspekcija veikia prie Aplinkos ministerijos, tuo metu Nacionalinio muziejaus savininko teises ir pareigas įgyvendina Lietuvos Respublikos kultūros ministerija. Taigi, turime dvi teisme besibylinėjančias įstaigas, kurios iš esmės priklauso nuo dviejų ministerijų su politiniais lyderiais priešakyje, kurie turi pilną teisę inicijuoti reikalingų teisės aktų peržiūrą, įvesti aiškumą ir prašyti sau pavaldžių įstaigų stabdyti ginčus. Gaila, bet vietoje to yra pasirenkama santykius aiškintis teismuose. Ironizuojant: kodėl gi ne? Milijonai juk ne jų…