Vyriausybė pritarė Aplinkos ministerijos kartu su kitomis ministerijomis, ekspertais ir mokslininkais parengtam Lietuvos teritorijos bendrajam planui (LRBP).
Jis numato, kaip artimiausią dešimtmetį vystysis ir formuosis miestai, kur plėtosis infrastruktūra, o kur bus labiau puoselėjama gamta, skatinama rekreacija bei turizmas. Kartu tai yra galimybių planas regionams, išryškinantis skirtingų savivaldybių stipriausias puses.
Aplinkos ministro Simono Gentvilo žodžiais, Bendrasis planas leidžia įsivaizduoti valstybės plėtrą erdvėje. „Tai antrasis toks planas nepriklausomos Lietuvos istorijoje ir vienas iš dviejų svarbiausių strateginių dokumentų kartu su Nacionaliniu pažangos planu.
Bendrajame plane mes pamatome, kad Lietuva yra tolygiai išsivysčiusi ir apgyvendinta šalis, kurioje veikia 10 industrinių centrų, priešingai nei Latvija su ypač dominuojančia Ryga“, – Vyriausybės posėdyje sakė Simonas Gentvilas.
Aplinkos ministras taip pat padėkojo dideliam būriui specialistų, pridėjusiems ranką rengiant LRBP.
Vienas svarbiausių siekių – šalies miestai turi dirbti kartu, o ne konkuruoti. Savivaldybės turi bendradarbiauti įsisavinant investicijas (ES ir iš valstybės biudžeto pažangai skirtas lėšas), kad jos duotų kuo didesnės grąžos, negalvoti vien apie savo interesus, susitarti dėl viešųjų, socialinių, kultūrinių paslaugų tinklo, gamtinių išteklių naudojimo vengiant dubliavimosi.
Miestai turi būti plėtojami taip, kad taptų darnesni, atsparesni klimato kaitai, kompaktiškesni.
LRBP numato naują urbanistinių centrų bendradarbiavimo modelį, nekeičiant nei apskričių, nei savivaldybių administracinių ribų.
Siekiama išlaikyti svarbiausius centrus ir jų įtaką. Išskiriamos dvi pagrindinės urbanistinių centrų partnerystės – Vilniaus-Kauno ir Panevėžio-Šiaulių. Jos didintų šalies patrauklumą tarptautiniu lygiu, o kartu gerintų gyvenimo kokybę regionuose.
Vadovaujantis Bendruoju planu bus formuojamos ir penkios nacionaliniu lygmeniu veikiančios partnerysčių grupės: Vilniaus-Utenos-Ukmergės, Kauno-Marijampolės-Alytaus, Klaipėdos-Tauragės-Telšių, Šiaulių-Mažeikių ir Panevėžio-Biržų-Rokiškio. Jas sudarys ne 10, kaip iki šiol, o 14 regioninių centrų.
Ypač svarbu išsaugoti regionų, miestų ir miestelių tapatybę, nes tai ne tik skatina turizmą, bet ir tampa paskata žmonėms čia apsigyventi, kurti verslus. Viena iš LRBP krypčių yra atsakingas jūros pakrantės naudojimas: Lietuvos pajūris turi išlikti išskirtinis, neprarasti gamtinės, rekreacinės vertės.
LRBP apima ir padeda suderinti labai daug sričių – verslo, turizmo, žemės ūkio, rekreacijos, aplinkos ir kultūros paveldo apsaugos, infrastruktūros, siekia spręsti socialines ir ekonomines problemas, tarp jų ir aprūpinimo būstu, naujų darbo vietų kūrimo. Šis dokumentas yra kompleksinis ir privalomas, todėl užtikrina tvarią visų veiklos rūšių plėtrą ir pusiausvyrą valstybės teritorijoje, kryptingą, pagrįstą erdvinę raišką.
Bendrojo plano rengimo koordinatorė, Aplinkos ministerijos tarnautoja Asta Rokickienė atkreipia dėmesį, kad dokumentas svariai prisideda prie valstybės pažangos. „Manau, bendrojo plano rengimas buvo vienas vešiausių procesų Lietuvoje, suvienijęs skirtingas vyriausybes, skirtingas ministerijas. Dirbdami šiame projekte mes patys išmokome ir kitus išmokėme nebijoti atvirai rengti dokumentus. Dar svarbu, kad planas tenkina ne tik specialistus, bet ir Lietuvos bendruomenes“, – sakė Asta Rokickienė.
Planą sudaro LRBP koncepcija – 30 metų trukmės planavimo dokumentas (iki 2050 m.), kurią prieš metus patvirtino Seimas ir LRBP sprendiniai – 10 metų trukmės planavimo dokumentas (iki 2030 m.). LRBP koncepcija dera su aukščiausio lygmens strateginiais dokumentais – Valstybės pažangos strategija ir Nacionalinio saugumo strategija, o LRBP sprendiniai su Nacionaliniu pažangos planu.
Artimiausiu metu bus rengiama LRBP įgyvendinimo programa, kurioje bus nustatyti jo sprendinių įgyvendinimo būdai ir priemonės, siektini rodikliai, terminai, atsakingos institucijos, t. y. konkretus veiksmų planas, kurį tvirtins Vyriausybė.
Ministro pateiktą braliukų sostinės bei provincijos palyginimą vyriausybės „ryšininkai su visuomene” galėjo diplomatiškai nuryti.
Valstybės iždas vienoje kišenėje. Kodėl iš to išlošime visi?
– 15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/valstybes-izdas-vienoje-kiseneje-kodel-is-to-islosime-visi-56-1572882?copied
Tartum ir taip. Tačiau – o kaip saugumas? Turint galvoje, jog kažkur kažkas vienu mygtuko paspaudimu tą kišenę gali sunaikinti, ištuštinti, į kitą kišenę perkelti? Niu? Co pasakysite, panovie?
Tos miestų partnerystės labiau panašios į vaikų žaidimus negu į rimtus reikalus, jų reguliavimas iš centro primena socialistinio ūkio valdymo centralistinius principus. Yra 10 regioninių centrų ir jų administravimosi teisės turi išlikti laisvos ir lygios. Tie centrai su kuo nori su tuo gali tarpusavyje partneriautis po du ar grupėmis. Informacijoje plačiau nėra paaiškinta, tačiau iš partnerinių grupių po tris pavadinimų užrašymų, pvz., Kaunas- Marijampolė – Alytus galima suprasti, kad tų centrų žmonės galės gauti ne tos pačios kokybės paslaugas, bet ir Kaunui kaip tokiam rasis galimybės būti ne tik savo regiono, bet ir Marijampolės bei Alytaus regionų centru, jų tvarkymasis darysis tarsi priklausantis nuo Kauno malonės. Tokiu atveju ne šalies teritorijų pakraščių traukos centrus augintume, o viduryje šalies esantį Kauną, kurio augimas strategiškai valstybei nėra reikalingas. Ta prasme visiškai nesuprantama yra ir Vilniaus- Kauno bei Panevėžio – Šiaulių kaip pagrindinių urbanistinių centrų partnerystė. Toks miestų kaip pagrindinių kategorizavimas visų pirma prieštarauja tam, kad Lietuva yra valstybė, kad turi sostinę, kad yra šalis turinti jūrų uostą, kad yra demokratijos ir rinkos santykių šalis Taigi šiuo požiūriu patvirtintasis planas – visiškas žaidimas smėlio dėžėje.
Įvertinus Lietuvos padėtį, jai strateginio pagrindo būtų vystyti trijų kategorijų miestus: Vilnių kaip sostinę, Klaipėdą kaip jūrų uostą, Kauną, Šiaulius, Panevėžį, Alytų ir kitus kaip traukos centrus.
Tad įžvelgiu, kad Seimas patvirtindamas pateiktą Lietuvos teritorijos bendrąjį planą jos ateitį kreipia išvalstybinimo keliu.