Disciplinuotas humanizmas – kartą perskaičiau apie Kauno fotomenininką Romualdą Rakauską. Tokį visada ir įsivaizdavau.
Darbštų, dalykišką, kalbantį racionaliomis intonacijomis, kartais ironišką.
Įsižiūrėję į Rakausko kūrinius, visada rasime dialogą, nes jis – „gyvenimo aistros kankinamas vergas šviesioje kasdienybės akimirkoje”, – pastebi knygos „Mirties kilpa“ (2008) autorė Dovilė Zelčiūtė, sugebėjusi jautriai prisiliesti prie fotomenininko kūrybinių versmių, kurios sukelia pačius žemiškiausiua uždavinius: eiti paskui vidinio balso šauksmą, nesivaikant išskirtinumo, žinomumo – Rakausko meninė branda akivaizdi, todėl prie jo fotografijų – gražūs, jausmingi Zelčiūtės siužetėliai.
O aš fotomeninko kadruose regiu savo išgyvenimus, nuo pat savo vaikystės… Nuo tada, kai dar iš baimės nedrebėjau, kad kas nors mane pamatys atlaidų šventoriuje su paveldėta iš Orieburgo kalėjime sušaudyto politinio kalinio, pasipriešinusio rusų okupacijai, mokytojo Tėvo Jono Survilos vieninteliu brangiu palikimu – Tėvo Maldaknyge rankose.
Net Alpių kalnų papėdėje sapnuoju tuos gražiuosius Atsimainymo atlaidus Vadžgirio bažnyčios šventoriuje… Todėl susigraudinusi ieškau savęs R. Rakausko „Užuovėjos“ fotografijose…
Lietuvoje nuo seniai formavosi ir gyvavo stiprus kūrybingų fotografų būrys, o jų tobulėjimas niekada nestovėjo vietoje.
Šiandieniniai fotomenininkai irgi sėkmingai pratęsia Balio Buračo, Aleksandro Macijausko, Antano Sutkaus, Romualdo Rakausko ir kitų lietuvių fotografų humanistinės fotografijos atstovų papročius, sukurdami netikėtų staigmenų, sužadinančių daugybę spalvingiausių pojūčių ir jausmingų pajautų sielai.
Šiandieninės humanistinės lietuviškos fotografijos atstovai Arūnas Morozovas ir Tadas Kazakevičius žino (2021 Moteris), kad lietuviškos fotografijos fenomenas yra nepaprastai įdomus ir visiškai nenusileidžia pasaulinei arenai.
Jie įsitikinę, kad fotografuojantis žmogus turi turėti bendrą supratimą apie estetiką, kuri ateina su patirtimi, o neretai su prigimtimi.
Kiekvienas iš mūsų sutiksime, kad fotografas turi turėti savyje talentą perduoti jausmą, nes visa kita savaime ateis vėliau.
2002 metais su garbingu mūsų tautos išeivijos elitu ir dideliu lietuviškos fotografijos mylėtoju šveicaru Martynu Saladinu (Matrin Saladin) rengėme žymiausių Lietuvos fotomenininkų parodą – Baltische Fotolinse.
Paroda vyko pasakiškoje Šveicarijos sostinės Berno Holligen pilyje, ir prasmingai paryškino tais metais rengiamą Šveicarijos lietuvių bendruomenės (ŠLB), įkurtos 1952-02-17 d., 50-mečio sukaktį.
Tada dar buvo gyvi 22 senosios kartos išeiviai, kurių pasiaukojama veikla Tėvynei visus okupacijos metus turėjo tikslą – saugoti, branginti ir tobulinti gimtosios šalies kultūrą užsienyje…
Reikšmingoje europinėje foto parodoje Holligen pilies salėje lietuviškas menines fotografijas rodė dvylika žymiausių lietuvių fotomenininkų, pateikusių ryškią 250 lietuviškų fotografijų puokštę.
Keli šimtai geranoriškų lankytojų net iš kaimyninių Vakarų Europos šalių, visą savaitę susidomėję apžiūrinėjo ir vertino iškalbų penkiasdešimt sovietinės okupacijos metų atspindintį fotografijos meną, iš parodos išsinešdami įsimintiniausius, jaudinančius įspūdžius.
Kartu su senąja išeivija didžiavomės talentingais fotomenininkais, atgimus Tėvynei, galėdami Vakarų Europai parodyti savo Tautos istorijos puslapius, atveriančius jos pergyventas sovietinio režimo žaizdas…
Iš Berno Holligen pilyje vykusios Lietuvos fotomenininkų parodos įspūdžių Vakarų Europos žiūrovams, įsitikinome, kaip fotografija gali priartinti svetimos šalies žiūrovus prie istorinių ir politinių Lietuvos įvykių, asmeninių dramų, sudėtingų žmonių likimų vingių, liūdnos sovietinės kasdienybės, lietuviškų miestelių nostalgijos, nepamirštamų Vilniaus ir jo bažnyčių vaizdų…
Net sovietinio režimo ir griežtos cenzūros laikais talentingi lietuviai fotomenininkai sugebėjo nenusileisti pasauliniams standartams.
Nenuotabu, kad praėjus trims dešimtmečiams po geležinės uždangos griuvimo Antanas Sutkus gavo Ericho Solomono apdovanojimą – pirmasis fotomenininkas iš sovietinio bloko šalių…
…štai 2008 metais kartu su savo ilgamečiu draugu pianistu ir orientalistikos meno žinovu šveicaru Žanu (Jean) prie lietuviškos fotografijos vėl galėjome sugrįžti vartydami naują, spaustuvės dažais dar tebekvepinačią D. Zelčiūtės knygą „Mirties klilpa“ – apie žymiuosius Kauno fotomenininkus.
Eiliniam skaitytojui vienintelė nuoširdžiai parašyta knyga apie lietuviškos fotografijos meną
…Kaip viskas čia nežmoniškai nyku ir graudu – vis girdėjau šveicaro atodūsius, tyrinėjant R. Vikšraičio fotografijas.
Menininko darbams D. Zelčiūtė sukūrė po jaudinantį, skaudų siužetą, kurio gelmiškumo nepaneigsi: nykumo būsena ir eilinio žmogaus negailestingas nereikalingumas sovietinėje visuomenėje, jo egzistencijos beprasmiškumo jausmas – Ištisa nesibaigianti beprasmio likimo pajauta, nenoras pamąstyti, kad kažkas galėtų būti kitaip, saldžiai apgaulingas išsilaisvinimas nuo galvojimo ir pareigų.
Nuotaikos, kurioms nereikalingi žodžiai: Pasislėpusio jausmo meniškas atspindys!
Panašius „siužetus“ kadaise ir man kasdien teko pergyventi. Jie atgimsta žiūrint į Vikšraičio fotografijas.
Išverčiu šveicarui autorės tekstus, o tada pasakoju asmeniško gyvenimo Lietuvoje patirtis, pačios patirtus sovietinio likimo vaizdus, kai Raseinių rajone lankydavau užguitus, suvargusius, amžinai alkanus ir tėvų sumuštus sovietinio kolchozo alkoholikų vaikus – savo auklėtinius.
Vikšraičio paveikslai manyje prikelia jau „užmigusį“ siaubą, nes niekas iš mano pasąmonės nedingę ir, matyt, iki mirties nedings.
Nors šveicarai tuo sunkiai galėjo patikėti, pasakojau, kaip mačiau tokį nuožmų, agresyvų maištą veiduose, tuos begaliniai skaudžius, nesibaigiančius žmonių priekaištus, gerai nenutuokiant, kam juos skirti: Santvarkai? Dievui, kurio maloningumui ateizmas nepaliko vietos?
Tėvynei, kuri jau tapusi ne jų, o svetima? Jų vaikų mokytojai, kuri nieko negali nei pakeisti, nei padėti?
Kam?
Kam patikėti savo kasdienį skausmą, neviltį ir prieš ką dar mėginti beprasmiškai kovoti?
Savo akimis mačiau, kaip girta, seniai nesipraususi, su cigarete dantyse motina, laikydama rankoje nukirsta galva vištą, išrėkė: Štai nukirtau dedeklei galvą, kad tas banditas (sūnus – J.S.) pajėstų!!! Matai, badu pas mus nedvesia!!! Daugiau nieko negaliu tau padėti, tamsta mokytoja!..
…Nuotraukos „Mirties kilpoje“ man priminė mano ir kitų Laisvės kovotojų palikuonių likimus. Kai kuriems jie dabar sumišę su emigrantine nuostalgija…
Štai, gerai prisimenu Žemaičių plento rūkus, kurie vakarais užklodavo žalias gimtinės pievas, paslėpdavo nuo rūpesčių, dažnai atgaivindavo nuo liūdnų minčių pavargusią galvą.
Tuos rūkus mėgome gert lyg atvėsusį pieną… Kad rūkas emigrantui gali būti „skaudžiai geliantis“, įsitikinau emigracijoje, žiūrėdama į dažnas Ciuricho ežero miglas, kurios nuaudžia mano atmintyje įvairiaspalvių ilgesių gijas.
Žavinga, kai rūkas fotografijoje gali būti metaforinė substancija, kaip fotomenininko Vytauto Pletkaus kūrybos pagrindas. Audinys, ant kurio galima siuvinėti prisiminimus, o jie išryškėdami priartėja ir vėl nutolsta, bet visada lieka gyvi atmintyje.
…Nepamirštami ir Čičirlkienės miestelių vaizdai, aprašyti D. Zelčiūtės knygoje. Sako, menininkė džiūgavo, galėdama įamžinti vietas su retais vietovardžiais, kurių greitai neliko…
Būdama Vilniaus universiteto filologijos-istorijos fakulteto studentė, dalyvaudavau prof. Jurgio Vanago kraštotyros ekspedicijose.
Kartą Skriaudžių apylinkėse ieškojome vietovardžių-vandenvardžių. Kaimo močiutės su įsikibusiais į sijonus anūkėliais, pasakojo, dainavo į mūsų diktofonus, minėjo raistų, šilų ir miškelių, griovių ir pakriaušių pavadinimus, kuriuos tik jos vienos ir težinojo.
…Aleksandro Macijausko liūdnasis fotografijos meno kaleidoskopas krito į akis daugeliui šveicariškos parodos Holligen pilyje lankytojų.
Ypač išskirtinai naujoviški, prikaustantys kiekvieno žvilgsnį darbai, kai talentingas fotografas šoka į pačią gelmę, patraukliai parodydamas nepagražinto buvimo antspaudą kadre.
Pažinti meninės fotografijos meną reikia įkvėpimo, kruopštaus darbo labai rimtos kelių mokslų klodų modeliavimo ilgametės patirties.
Reikia, kad vaizdas išgrynėtų ir priartėtų prie tikrovės pojūčio. Bene giliausiai naująjį skaitmeninio meno būdą įsisavinęs pasakojo kaunietis E. Ivanauskas, gražių rezultatų pasiekęs skaitmeninio komponavimo stebukluose tarptautinėse parodose.
Mano minėti šiandienos fotomenininkai Arūnas M. ir Tadas K. pabrėžia, kad fotografas turi daug investuoti į kokybę, paaugti savo brangų laiką, kaupdamas žinias ir patirtį, o tam valstybei nepakanka lėšų… Lietuvos foto žinovai principingi – žino savo tikslus ir niekada nesutiktų išduoti aukščiausių kūrybos reikalavimų.
P. S. Visų Lietuvos fotomeno meistrų, tobulai įvaldžiusių fotografijos meno subtilumus tinkamai įvertinus, kirbės klausimas, kokią reikšmę Lietuvos žiūrovui paliko nieko bendro su tikruoju fotografijos menu neturinti naujų Šveicarijos emigrantų rengta kilnojamoji mėgėjiškos fotografijos paroda (2018-20)?
Kodėl ji vadinama, emigrantų dovana Lietuvai, jeigu, kaip ir visi dabartinių emigrantų projektai dosniai užmokėti iš vargano Lietuvos biudžeto?
Kaip branginama talentingųjų Lietuvos fotomenininkų fotografijos vertė, jeigu dešimtis kartų daugiau Šveicarijoje uždirbantis emigrantas gali būti dosniai LR paremtas, kai leidžia žemo lygio brošiūras ir rengia tuščiavidures mėgėjiškas parodas, „dovanų Lietuvai pavidale“?
Tai parodo tik begalinį savanoriškai iš Lietuvos išvykusių norą, apvagiant Lietuvoje likusius tautiečius, save nepelnytai išgarsinti.
LR vyriausybė ruošiasi 2022 metų biudžeto svarstymams. Įdomu, kiek dešimčių milijonų konservatorių partija, vadovaudamasi savo senu dosnumo papročiu, skirs išpūstiems tautai naudos neduodantiems emigrantų projektams?
***
Alkas.lt: Su Romualdu Rakausku atsisveikinti bus galima rugsėjo 19 d., sekmadienį, nuo 16 val. laidojimo namuose Rekviem, Jonavos g. 41A, Kaune. Urna su palaikais išlydima į Petrašiūnų kapines rugsėjo 20 d., pirmadienį, 14 val.. Velionio šeima prašo gėlių nenešti, norimą auką bus galima skirti kapo sutvarkymui ir Velionio kūrybos įprasminimui.
