Rugsėjo 11 d. Šlynakiemyje ir Punske buvo pagerbti Lietuvos partizanai. Renginyje dalyvavo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Vilniaus skyriaus delegacija.
Ji aplankė Berznyko ir Seinų Lietuvos savanorių kapus vysk. Antano Baranausko paminklą Seinuose. Šlynakiemyje, partizanų žuvimo vietoje, vyko Jurgio Krikščiūno-Rimvydo ir jo adjutanto Vytauto Prabulio-Žaibo pagerbimas.
Čia buvo sugiedotas Lietuvos himnas, „Viešpaties angelas“ bei kelios partizanų dainos.
Kalbėjo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos atstovas, XXVII knygos mėgėjų draugijos pirmininkė Dalia Poškienė bei Punsko valsčiaus sekretorius Jonas Vaičiulis.
Apie 1949 m. gruodžio 15 dienos įvykius papasakojo Sigitas Birgelis.
Paskutinį kartą Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas prasiveržė per Lenkijos–Lietuvos TSR sieną 1949 m. balandžio mėnesį. Prasiveržimo metu keli partizanai žuvo, Rimvydas buvo sužeistas. Rugsėjo mėnesį kartu su trimis partizanais bandė veržtis į Vakarus, bet nesėkmingai.
Po to jis su savo adjutantu Vytautu Prabuliu-Žaibu išsikasė slėptuvę Šlynakiemyje, Jakimavičių pušynėlyje ir buvo ten iki tragiškos žūties.
Rimvydą ir Žaibą išdavė du partizanų ryšininkai. Vienas iš jų, slapyvardžiu Mažasis, sutiko bendradarbiauti su saugumu.
Jam buvo pavesta susekti J. Krikščiūno slėptuvę, ir jam tai pavyko. Galiojo nerašyta taisyklė, kad ryšininkas neieško partizanų. Jei taip atsitinka, partizanai tokį žmogų nušauna kaip provokatorių.
J. Krikščiūnas pasigailėjo ryšininko ir jį paleido. Partizanai nujausdami artėjantį pavojų gruodžio 14-osios naktį išsikasė slėptuvę Šilainėje. Paryčiais, gruodžio 15-ąją, jie sugrįžo į Šlynakiemį pasiimti ginklų ir kitų daiktų.
Kas vyko toliau, žinome iš IPN išslaptintų saugumo dokumentų, liudininkų bei kitų žmonių pasakojimų.
Partizanų suėmimo užduočiai atlikti pasitelkta 345 kariai, saugumo darbuotojai bei milicijos pareigūnai. Svarbiausia užduotis buvo suimti J. Krikščiūną-Rimvydą gyvą.
Lenkų ginkluotas pajėgas atvedė ir slėptuvę parodė tas pats ryšininkas, kurį Rimvydas prieš porą dienų paleido.
Išsamiai apie akciją pasakoja mums 2009 m. IPN išslaptintas dokumentas „Atlikto operacinio plano likviduojant lietuvių žvalgybos gaują raportas“: […] Tuo pačiu buvo pastebėta, kad per mažą plyšelį sklinda dūmai.
Grupė atsargiai ilgais vėzdais pradėjo atidengti angą, tuomet iš bunkerio banditai paleido keletą šūvių […]. Po kelių minučių šturmuojanti grupė, nepaisydama šūvių, nuplėšė dureles ir atidengė angą į bunkerį. Banditai ėmė intensyviau šaudyti.
Šturmuojančios grupės vadas šovė kelias raketas į vidų, bandydamas padegti bunkerį. Jis, norėdamas parodyti partizanams, kad ugnies persvara ne jų pusėje, įsakė kareiviams šaudyti, taikant pro slėptuvę.
Nutilus šūviams, kareiviai privedė prie angos lietuvį iš gretimo kaimo, kuris turėjo pasakyti partizanams, kad šie pasiduotų ir išeitų. Nežinia, ar tai buvo suimtasis, slapyvardžiu Mažasis, ar kas nors kitas.
Partizanai jam atsakė, jog komunistams nepasiduosią. Po to keli Šlynakiemio gyventojai buvo priversti ardyti bunkerį. Besislapstantiems partizanams pranešta, kad tai daro vietiniai žmonės. Kovotojai atsidūrė dramatiškoje padėtyje be išeities.
Atkasus bunkerio viršų, rasti du partizanai. Saugumo raporte rašoma: Vienas jų gulėjo bunkerio kampe negyvas, kairėje rankoje laikydamas PARABELLUM pistoletą, dešinėje 10-ies šovinių šautuvą.
Banditas pats sau atėmė gyvybę, pats sau du kartus šovė į galvą. Tuo tarpu prie bunkerio angos gulėjo antras banditas, dešinėje rankoje laikydamas belgišką 15 šovinių pistoletą, o šalia jo gulėjo PEPEŠA.
Banditas buvo sužeistas į galvą, bet dar gyvas. […] Išgabenus juos į paviršių […] buvo atpažinta, kad užmuštas banditas yra ieškomas lietuvių šnipų gaujos banditas Vytautas Prabulis, kitas sužeistas – lietuvių šnipų gaujos vadas Jurgis Krikščiūnas, slapyvardžiu Rimvydas.
Sužeistą banditą vietoje KBW daktaras aptvarstė, po to sanitarine mašina pervežta jį į Suvalkų ligoninę.
Rimvydas mirė kelyje į Suvalkus.
Dešimtojo dešimtmečio pradžioje Suvalkų lietuviai J. Krikščiūnui ir V. Prabuliui miesto kapinėse pastatė simbolinį kapą su antkapiu, tikėdami, kad kažkur netoli iš tikrųjų gali būti palaidoti Lietuvos laisvės kovų didvyriai. Paminklo sumanytojas Kazimieras Baranauskas.
***
Antra renginio dalis vyko Punsko LKN. Koncertavo „Tėviškės aidai“ (vad. Gediminas Kraužlys) ir folkloro ansamblis „Vilnelė“ (vad. Laima Purlienė). Punsko LKN jaunių teatras „Kregždė“ (vad. Jolanta Malinauskaitė-Vektorienė) parodė istorinį montažą „Daumantas“.
Meninei programai baigiantis buvo pristatyta Punsko „Aušros“ leidykloje išleista nauja knyga apie partizanus „Dainavos apygardos vadas Vincas Daunoras-Kelmas, Ungurys ir jo artimieji“. Apie paskutinį Dainavos partizanų apygardos vadą papasakojo knygos autorė Rita Pauliukaitienė.
”Paskutinį kartą Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas prasiveržė per Lenkijos–Lietuvos TSR sieną 1949 m. balandžio mėnesį.” Pastabėlė. Prasiveržimo vietą turėtų būti įvardinta , kaip CCCP ir Lenkijos siena. Lietuvos tsr neturėjo nei sienos su Lenkija, nei kariuomenės , nei pasieniečių ir t.t. Lietuvos – nebuvo.
Na – tikrai taip.
Bet kokius prisiminimus ji paliko, ta SSSRsienė. Ypač pasieniečiai.
Kaip supratau, juos ypatingas įtūžis pagaudavo, kai tikrino žmogų veltui. Jis gaišta, tikrina, o ta višta nieko draudžiamo neveža, nėra už ką iš jos kyšį išmušti. Iš plūdimosi sužinojau, kur dar moterys gali ką nors paslėpti. Rėkė ir aiškino, kaip jis tuoj patikrins ir ras.
Manau, kad šiame partizanų pagerbime Lenkijos teritorijoje derėjo dalyvauti ir Nausėdai kartu su Duda. Juk šis faktas rodytų, kad prieš Lietuvos partizanus Sovietų armijos pusėje kovojo ir Lenkijos kariai. Taigi šiandieninei Lenkijai būtų pats laikas viešai apgailėti tokį faktą…
+ + +!