R. Čepaitienė. Bitė ieško žiedo, musė – mėšlo

Taip galima būtų apibūdinti reakcijas į rugsėjo 10 d. mitingą, matytą viešojoje erdvėje. Pažvelkite į fotografo Martynas Sirusas darytas nuotraukas jo fb sienoje – kokie dalyvių veidai!
Kai buvau paprašyta kalbėti Vingio parke, nė akimirkai nesudvejojusi atsakiau – man didelė garbė. Ir galiu tai pakartoti po vakar.

Didžiulė pagarba ir ačiū tiems nepaprastiems „paprastiems“ Lietuvos žmonėms, kurie kėlėsi gūdžią naktį, kad, įveikę ilgesnę ar trumpesnę kelionę, iš visų šalies kampelių sutekėtų į Šventaragio slėnį, Katedros ir d. k. Gedimino paminklo paunksmę. Visiems ir kiekvienam asmeniškai.

Jie neišsigando valdomos sisteminės žiniasklaidos nepaliaujamai pilamo melo ir šmeižtų srauto, sąmoningų klaidinimų dėl mitingo teisėtumo ir vietos, policijos gasdinimų ir priekabių išvakarėse bei pakeliui. Jie aukojo savo laiką ir sunkiai uždirbtus pinigus, kad pasiektų Vilnių ir išreikštų savo rūpestį, nerimą ir pasipiktinimą šios teisėtumą vis labiau prarandančios valdžios sprendimais.

Pastaroji irgi pasirodė. Visu gražumu. Niekad nematyto masto aptvėrimai prie seimo ir vyriausybės pastatų, šarvuočiai, policija kas keli žingsniai, kiborgai, užtvėrę Gedimino prospektą mašinomis ir savo kūnais tam, kad apgintų šitą bailių ir bukalaurų valdžiukę (nes tik bukalaurui ateitų į galvą taikyti tokias priemones prieš taikius gyventojus, senjorus, į būrelius nepraleistus vaikus, praeivius.

Linkėjimai batkai, geri, uolūs mokinukai!.. Patys surengia „riaušes“ rugpjūtį, patys jomis patiki, iki nuomario persigąsta ir apsiginkluoja iki ausų, apsitverdami žvirbliams ir balandžiams juokinti.

O kad įvyktų dar vienos „riaušės“, net paslaugiai prospekte palieka maišiukus su akmenimis. Šaunuoliai…

Žmonės tiesiog atėjo pasakyti, kad jie nesutinka būti laikomi gyvuliais, bandomaisiais triušiais. Kad jie pavargo nuo absurdo ir paniekos, idiotizmo ir nebaudžiamumo.

Jie yra šios žemės pamatas ir šios valstybės išlikimo garantas – auginantys vaikus ir duoną, mokantys mokesčius ir klausantys įstatymų. Neturintys jokių privilegijų ar išskirtinių teisių. Nereikalaujantys iš valstybės nieko daugiau nei įrašyta mūsų Konstitucijoje, visiems vienodų žaidimo taisyklių. Elementarios pagarbos.

Bet, pasirodo, jie staiga tampa grėsme nacionaliniam saugumui ir baimės šaltiniu tiems, kurie ir yra išlaikomi iš jų sunkiai uždirbamų pinigų. Kurie su jais net nesiteikia kalbėtis, arogantiškai mestelėdami: “į reikalavimus, žinoma, neatsižvelgsim!”

Kiek reikia būti prisidirbus ir kokia nešvaria sąžine, kad šitaip apsitverti ir atsiriboti, bemat išleidžiant į eterį visus tuos tik sau ir tokių pat veltėdžių tuštukų rateliui „žinomus žmones“ niekinti ir kaltinti?
Ar jums po vakar dar liko kokių klausimų ir abejonių dėl pišizmo moralinių, intelektualinių ir teisėtumo pagrindų?

Dabar jie griebsis išvarginimo. Tai akivaizdu. Mitingų reikalavimų demonstratyvus ignoravimas, pašaipėlės, atsaini panieka. Lokit lokit, karavanas žygiuos į šviesią savo ateitį, kurioje jums, buduliai ir kaimiečiai, dumble ir tamsa, apie kuriuos vakar “nekaimietis” meras parašė “būkime atlaidūs sostinės svečiams”, vietos nėra.

Šitie Lukašenkos ir Putino mokiniai puikiai pamena, kad protestus reikia ne tik gniaužti ir slopinti, bet ir sekinti. Kad žmonės tiesiog pavargtų, prarastų viltį prisibelsti, atsitrauktų, numotų ranka palaikę tai bergždžiu reikalu.

Būtent todėl dabar ypatingai reikia kantrybės, vilties ir ryžto. Susitelkimo ir vienybės. Nepasiduoti, neatsitraukti nei per žingsnį.

Pilnos baimės valdančiųjų akys ir kelnės, tas demonstratyvus žvanginimas ginklais ir naudojimasis pertekline valstybės represine galia, tos minimalios nuolaidos, kurias jie, matote, malonėja padaryti savo absurdiškuose draudimuose, rodytų viena.

Mitingų efektyvumas yra žymiai didesnis nei mes galime įsivaizduoti.

Tad neapsigaukime ir nesileiskime suklaidinami. Teisybė, meilė, orumas ir garbė lieka šioje tvoros pusėje. Ne anoje. Jie patys taip pasirinko.

Kartu su mumis lieka ir tas, kuris kadaise parašė:

Ir Šviesa, ir Tiesa mus žingsnius telydi.

Spausdinti