KT nutarė, kad įstatymas sudaro sąlygas varžyti religinių bendruomenių valstybinį pripažinimą (video)

Pareiškėjai ginčijo 25-erių metų laikotarpio pagrįstumą. Jų nuomone, šis laiko tarpas yra per trumpas, kad  religinė bendruomenė įgytų „atramą visuomenėje“ kuri yra viena iš valstybės pripažinimo sąlygų pagal Lietuvos Konstituciją. Pareiškėjai rėmėsi KT 2007 m. aiškinimu, jog „Konstitucijos 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta sąlyga „turėti atramą visuomenėje“ reiškia, kad atitinkamos bažnyčios, religinės organizacijos atrama visuomenėje turi būti tvirta ir ilgalaikė, taigi negali apsiriboti negausia žmonių grupe ar nedidele visuomenės dalimi, keliais veiklos dešimtmečiais, viena arba keliomis žmonių kartomis. Iš to pareiškėjai darė išvadą, kad vadinama „atramą visuomenėje“  turėtų būti skaičiuojama šimtais, o ne dešimtimis metų…

KT paaiškino, kad  25-erių metų terminas neprieštarauja Konstitucijai, o jo ilginimas – prieštarautų

KT pabrėžė, ka d Konstitucijos 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kitų bažnyčių ir religinių organizacijų, nesančių tradicinėmis Lietuvoje, teisė gauti valstybės pripažintos religinės bendrijos statusą, jeigu jos atitinka Konstitucijoje nustatytus kriterijus, – būtinas pliuralistinės demokratijos, nuo kurios yra neatsiejamas religijų ir tikėjimų įvairovę ir skirtingų religinių bendruomenių koegzistavimą bei reprezentavimą visuomenėje garantuojantis religinis pliuralizmas, elementas. Tai reiškia, kad Konstitucijoje, be kita ko, jos 43 straipsnio 1 dalyje, nustatyti kitų bažnyčių ir religinių organizacijų valstybinio pripažinimo kriterijai negali būti aiškinami formaliai, kaip pernelyg suvaržantys galimybę ar užkertantys kelią suteikti valstybės pripažinimą toms bažnyčioms ir religinėms organizacijoms, kurios, kaip reikalauja Konstitucija, turi atramą visuomenėje ir jų mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymui ir dorai.

KT pabrėžė ir tai, kad sprendžiant dėl valstybės pripažinimo atitinkamai bažnyčiai ar religinei organizacijai suteikimo būtina atsižvelgti į tai, ar dėl, be kita ko, tam tikrų istorinių ar kitų reikšmingų valstybėje atitinkamu laikotarpiu vyravusių aplinkybių buvo galimybė bažnyčioms, religinėms organizacijoms įsisteigti ir teisėtai veikti, taip užtikrinant asmens konstitucinę teisę laisvai pasirinkti bet kurią religiją arba tikėjimą.

Pagal Konstituciją įstatymu negali būti nustatytas toks sprendimo dėl valstybės pripažinimo suteikimo tam tikrai bažnyčiai, religinei organizacijai teisinis reguliavimas, kuriuo būtų sudarytos prielaidos pernelyg suvaržyti, nepagrįstai pasunkinti ar net paneigti Konstitucijos 43 straipsnio 1 dalyje garantuojamą tų bažnyčių ir religinių organizacijų, kurios, kaip reikalauja Konstitucija, turi atramą visuomenėje ir jų mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymui ir dorai, teisę būti išskirtoms iš kitų tradicinėmis nesančių bažnyčių bei religinių organizacijų suteikiant joms specialų statusą – nustatant, kad jos yra valstybės pripažintos bažnyčios bei religinės organizacijos, be kita ko, negali būti įtvirtintas pernelyg ilgas terminas religinės organizacijos teisei kreiptis dėl valstybės pripažinimo įgyti, be to, negali būti nustatyta pernelyg sudėtinga, ilgai trunkanti valstybės pripažintos religinės organizacijos statuso įgijimo procedūra.

KT nutarime pažymėjo, kad ginčytoje Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas terminas, kuriam suėjus religinė bendrija įgyja teisę kreiptis dėl valstybės pripažinimo: tam, kad religinė bendrija įgytų tokią teisę, turi būti praėję ne mažiau kaip 25 metai nuo pirminio jos įregistravimo Lietuvoje, kuris pagal Įstatymo 6 straipsnio 4 dalį laikomas įvykusiu, jei religinė bendrija teisėtai veikė (buvo įregistruota) Lietuvoje po 1918 m. vasario 16 d. Tokio termino nustatymas negarantuoja, kad suėjus šiam terminui atitinkama kita (netradicinė ir neturinti valstybės pripažintos religinės bendrijos statuso) religinė bendrija bus valstybės pripažinta.

Taigi, kaip pažymėjo KT, ginčytu Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu nustatytas 25 metų terminas nėra viena iš valstybės pripažinimo suteikimo religinei bendrijai sąlygų – turėti atramą visuomenėje ir užtikrinti, kad tos bažnyčios, religinės organizacijos mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymui ir dorai, ir negali būti su jomis tapatinamas. Šis terminas, kaip konstatuota nutarime, yra tik prielaida pradėti valstybės pripažinimo suteikimo procedūrą.

Be to, Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu sudarytos prielaidos valstybės pripažinimo suteikimo siekti ir toms religinėms organizacijoms, kurios dėl Lietuvoje susiklosčiusių istorinių aplinkybių, nulemtų 1940 m. birželio 15 d. prieš Lietuvos Respubliką įvykdytos SSRS agresijos ir Lietuvos Respublikos teritorijos okupavimo, kai, be kita ko, nebuvo užtikrinama asmens konstitucinė teisė laisvai pasirinkti bet kurią religiją arba tikėjimą, atlikti religines apeigas, praktikuoti religinį tikėjimą, negalėjo įsisteigti ir teisėtai veikti ir tai padaryti galėjo tik Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę.

Jei, kaip teigė pareiškėja, pagal Konstituciją būtų reikalaujama įstatymu nustatyti ilgesnį terminą po valstybės pripažinimo siekiančios religinės bendrijos pirminio įregistravimo Lietuvoje, kaip antai skaičiuojamą šimtais metų, kai kurios religinės bendrijos, be kita ko, galėjusios veikti neįregistruotos, negalėtų pasinaudoti Konstitucijoje garantuojama teise bažnyčioms bei religinėms organizacijoms, kurios Lietuvoje nėra tradicinės, būti išskirtoms iš kitų tradicinėmis nesančių bažnyčių bei religinių organizacijų suteikiant joms specialų statusą – nustatant, kad jos yra valstybės pripažintos bažnyčios bei religinės organizacijos, suponuojantį tam tikrų teisių bei specialių jų veiklos garantijų, kurių neturi kitos (netradicinės) valstybės nepripažintos religinės bendruomenės ir bendrijos, įgijimą, net jei jos atitiktų Konstitucijoje, be kita ko, jos 43 straipsnyje, įtvirtintus kriterijus valstybės pripažintos religinės organizacijos statusui gauti – turėtų atramą visuomenėje, o jų mokymas bei apeigos neprieštarautų įstatymui ir dorai.  Taigi būtų nustatytas teisinis reguliavimas, kuriuo būtų reikalaujama neįmanomų dalykų, o tai pagal Konstituciją yra draudžiama.

Todėl KT nusprendė, kad nėra konstitucinių argumentų teigti, jog Seimas, įgyvendindamas savo diskreciją spręsti dėl valstybės pripažintos religinės bendrijos statuso suteikimo, Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje negalėjo nustatyti tokio reikalavimo valstybės pripažinimo suteikimo religinei bendrijai procedūrai pradėti, kad nuo valstybės pripažinimo siekiančios religinės bendrijos pirminio įregistravimo Lietuvoje būtų praėjęs tam tikras skaičius metų, šiuo atveju ne mažiau kaip 25 metai. Taigi ginčytu Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu nebuvo pažeista Konstitucijos 43 straipsnio 1 dalis, pagal kurią negali būti įtvirtintas pernelyg ilgas terminas religinės organizacijos teisei kreiptis dėl valstybės pripažinimo įgyti.

KT nustatė, kad Konstitucijai prieštarauja kitas dalykas – apie kurį pareiškėjai neklausė…

KT ne kartą yra konstatavęs, jog jis, nustatęs, kad pareiškėjo ginčijamas teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijai kitu nei pareiškėjo nurodytasis aspektu, privalo tai konstatuoti. Konstitucinio teisingumo įgyvendinimas suponuoja tai, kad Konstitucijai prieštaraujantis teisės aktas (jo dalis) turi būti pašalintas iš teisės sistemos.

KT taip pat sprendė dėl  ginčytoje Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto pakartotinio kitos (netradicinės) religinės bendrijos kreipimosi dėl valstybės pripažinimo termino Seimui atsisakius suteikti jai valstybės pripažintos religinės bendrijos statusą. Pagal šį teisinį reguliavimą tik praėjus 10 metų nuo prašymo suteikti valstybės pripažintos religinės bendrijos statusą nepatenkinimo dienos minėta bendrija gali pakartotinai kreiptis dėl valstybės pripažinimo suteikimo jai.

KT atkreipė dėmesį į tai, kad nei ginčytoje Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje, nei kitose šio straipsnio ar Įstatymo nuostatose nėra nustatyta, kada Seimas, įgyvendindamas savo diskreciją spręsti dėl valstybės pripažinimo tam tikrai religinei bendrijai suteikimo, turi priimti atitinkamą sprendimą suteikti ar atsisakyti suteikti valstybės pripažintos religinės bendrijos statusą. Vadinasi, religinei bendrijai pagal Įstatymo 6 straipsnio nuostatas kreipusis dėl valstybės pripažinimo suteikimo jai, toks Seimo sprendimas gali būti priimtas po kelių ar keliolikos metų. KT įsitikinimu, iš bylos medžiagos, be kita ko, šioje byloje pateiktų rašytinių nuomonių, taip pat matyti, kad valstybės pripažinimo suteikimo religinei bendrijai procedūra gali trukti ilgą laiką.

Taigi KT konstatavo, kad Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu, pagal kurį, nepatenkinus religinės bendrijos prašymo suteikti jai valstybės pripažintos religinės bendrijos statusą, ji pakartotinai dėl to gali kreiptis tik praėjus 10 metų nuo prašymo nepatenkinimo dienos, sudaromos prielaidos pernelyg suvaržyti arba nepagrįstai pasunkinti Konstitucijos 43 straipsnio 1 dalyje garantuojamą tų bažnyčių ir religinių organizacijų, kurios, kaip reikalauja Konstitucija, turi (arba laikui bėgant įgyja) atramą visuomenėje ir jų mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymui ir dorai, teisę būti išskirtoms iš kitų tradicinėmis nesančių bažnyčių bei religinių organizacijų suteikiant joms specialų statusą, nes valstybės pripažintos religinės organizacijos statuso įgijimo procedūros trukmė tampa itin ilga.

Todėl KT padarė išvadą, kad Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostata „jeigu prašymas nepatenkinamas, pakartotinai galima dėl to kreiptis praėjus 10 metų nuo prašymo nepatenkinimo dienos“ nėra konstituciškai pagrįsta ir prieštarauja Konstitucijos 26 straipsnio 1 daliai, 43 straipsnio 1 daliai.

Romuvos Krivė I. Trinkūnienė: Kovojant su Romuva bandoma apsunkinti ir kitų religinių bendrijų pripažinimą

Valstybės nepripažintos Senojo baltų tikėjimo religinės bendrijos „Romuva“ vadovė Krivė Inija Trinkūnienė komentuodama KT sprendimą sakė, kad visiems skaičiusiems Lietuvos Konstitucija ir iki KT nutarimo buvo aišku, kad religinių bendruomenių ir bendrijų pripažinimui jokių laiko cenzų nenumatyta, o yra pabrėžia tiktai „atramos visuomenėje“ turėjimas ir tikėjimo turinio neprieštaravimas dorovinėms vertybėms. 

„Esu jau ne kartą sakiusi, kad dabartiniame Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatyme numatytas 25-erių metų laiko cenzas, nustatantis, kad valstybės nepripažinta bendrija po tiek metų nuo pirminės jos teisinės registracijos įgija teisę kreiptis dėl valstybės pripažinimo, nedeterminuoja „atramos visuomenėje turėjimo“ fakto o tik kreipimosi laiką. KT tą ir paaiškino, kad religinės bendrijos pirminės teisinės registracijos data yra atskaitos taškas nuo kurio skaičiuojamas laikas kada galima kreiptis dėl pripažinimo, bet ne „atramos visuomenėje“ lygis“, – sakė I. Trinkūnienė.

Pasak jos kovotojai su mūsų tautos protėvių išpažįstamu prigimtiniu baltų tikėjimu beatodariškai siekdami užkirsti kelią šio tikėjimo valstybiniam pripažinimui mūsų Tėvynėje – tuo pačiu daro meškos pasaluagą ir kitų tikėjimų bendrijoms kurioms kitom sąlygom esant jie kliūčių nedarytų, bet nenori to pripažinti.

Europos žmogaus teisių teismas – gina nepripažintas religines bendruomenes

Primename, kad Romuva 2019 metų Seimo sprendimą nesuteikti jai valstybės pripažinimo buvo apskundusi Europos žmogaus teisių teismui (EŽTT) ir bylą laimėjo. EŽTT nutarė, kad Lietuvos Respublikos Seimo atsisakymas suteikti valstybei pripažinimą „Romuvai“ nebuvo neutralus ir nešališkas sprendimas. EŽTT vienbalsiai nutarė, kad nepripažįstant „Romuvos“ buvo: pažeistas Europos žmogaus teisių konvencijos (EŽTK) 14 straipsnis (diskriminacijos draudimas) kartu su 9 straipsniu užtikrinančiu minties, sąžinės ir religijos laisvę. Taip pat buvo pažeistas EŽTK13 straipsnis – užtikrinantis teisę į veiksmingą teisinę gynybą.

EŽTT taip pat nustatė, kad valstybės valdžios institucijos nepateikė pagrįsto ir objektyvaus pagrindimo kodėl „Romuvą“ vertino kitaip nei kitas panašias religines bendrijas, kurioms valstybės pripažinimas buvo suteiktas, o Seimo nariai, įgyvendindami savo reguliavimo įgaliojimus, neliko neutralūs ir nešališki.

Seimas valstybinį pripažinimą jau  yra suteikęs 3 krikščioniškoms religinėms bendrijoms: Lietuvos evangelikų baptistų bendruomenių sąjungai (2001), Septintosios dienos adventistų bažnyčiai (2008) ir Lietuvos Respublikos evangelinio tikėjimo krikščionių sąjungai (2016). Pripažinta valstybės religinė bendrija yra laikoma valstybės socialinio, dvasinio ir kultūrinio paveldo dalimi.

EŽTT praktika rodo, kad Strasburo teismas nelinkęs užmerkti akių į įstatymų leidėjų neįtakingom religinėms bendruomenėm taikomus apsunkinimus. Štai 2008 m. priimtame sprendime byloje Jehovos liudytojų konfesija ir kiti prieš Austriją dėl Jehovos liudytojų statuso Austrijoje, dešimties metų teisės į pripažinimą laukimo terminą EŽTT pripažino nepagrįstai ilgu ir objektyviai nepateisinamu. Šioje byloje EŽTT pripažino Austriją pažeidus Jehovos liudytojų religijos laisvę ir juos diskriminavus.