Keramikų simpoziumas Vytauto Valiušio muziejuje

Rugpjūčio 16–22 d Vytauto Valiušio keramikos muziejuje Leliūnuose Utenos rajone vyko tarptautinis tradicinės keramikos simpoziumas „Glazūruotoji liaudies keramika“.  

Renginio uždarymo iškilmėse dalyvavo Lietuvos nacionalinio kultūros centro direktorius (LNKC) Saulius Liausa, rajono meras Alvydas Kartinas, Utenos kraštotyros muziejaus direktorė Jovita Nalevaikienė, Leliūnų seniūnas  Renaldas Būga, Leliūnų ir Utenos gyventojai.

LNKC direktorius S. Liausa kalbėjo, kad tai, kas yra šiame muziejuje yra tiek unikalu, kad būtų didelė ir nedovanotina klaida, kad negalėtume tuo nesidalintume ir nepasakotume pasauliui. Juk per žmogaus gyvenimą sukurti tokį dalyką yra kažkas nerealu, – dėl to kilo mintis daryti kasmetinį keramikų susibėgimą, kviestis menininkus ir dalintis patirtimi. Meistras Vytautas Valiušis idėjų turi keliems gyvenimams ir džiugu, kad jos realizuojasi, plečiasi ir kasmet atsiranda naujų dalykų.

Kodėl keramika tokia svarbi? Žmonės lipdyti pradėjo dar tada, kai šio muziejaus nebuvo. Čia kalbame apie nematerialų paveldą, tačiau molis ir iš jo pagaminti dalykai yra materialūs. Šiuolaikiniame meno pasaulyje galima ieškoti unikalių žmonių ir grožėtis menine išraiška, mokytis ir galvoti, kas bus ateityje, juk nematerialus paveldas labai subtilus dalykas.

Simpoziumas jau jubiliejinis – penktasis. Kito geografija, buvo svečių iš Japonijos, o,šiame simpoziume  dalyvavo keramikai Kristina Šentė (Szentė), Andrea Barčai (Andrea Barczai) ir Lalo Hugiyeč (Lalo Hugiyecz) iš Vengrijos, Latvijos keramikės Anda ir Ieva Svaranes. Gaila, kad dėl nesklandumų pasienyje neatvyko Ukrainos keramikai.  

Per savaitę simpoziume dirbo apie trisdešimt mokytojų, mokančių vaikus. Buvo unikali galimybė susipažinti su meistrais su muziejumi ir, svarbiausia, tradicijomis, nes jei tradicijos nebus perduodamos per gyvą patirtį, jų  galima netekti.

Vengrijos atstovė pasidžiaugė galimybe aplankyti tą ES dalį, kurioje niekada neteko viešėti. Vengrijos keramikai, nors ir naudoja modernius elementus, išlaiko tradicijas. Jiems labai svarbu, kad daiktai būtų naudojami ne tik kaip puošybos elementai, bet rastų pritaikymą buityje. 

Šią Vengrijos keramikos savybę išskyrė Latvijos keramikė Anda Svarane, sakydama, kad Latvijos ir Lietuvos keramika vystosi daugiau dekoratyvine kryptimi.

Priešais muziejų iš ištiso ąžuolo masyvo skulptoriaus Rimanto Zinkevičiaus išskobtą amatininkų globėjo Šv. Baltramiejaus skulptūrą, rankoje laikančią puodynę, simbolizuojančią globą puodžiams ir panevėžiečių keramikų Egidijaus Radvensko bei Eugenijaus Čibinsko pano „Vytauto Valiušio keramikos muziejus“ pašventino Leliūnų Šv. Juozapo klebonas lic. Andrius Šukys, autorių galvas papuošė iš ąžuolo šakų ir apynių  nupinti vainikai.