KT nagrinės Ž. Pavilionio skundą kuriuo siekiama apsunkinti nepripažintų religinių bendrijų pripažinimą

Pareiškėja teigia, kad įstatymų leidėjas pagal Konstituciją, be kita ko, jos 43 straipsnio 1 dalį, 67 straipsnio 2 punktą, turi prerogatyvą pripažinti netradicinę religinę organizaciją, taip pat atšaukti suteiktą pripažinimą, bet neturi diskrecijos nustatyti tokio specialaus statuso suteikimo sąlygų, kadangi jos yra nustatytos Konstitucijoje. Konstitucijos 43 straipsnio 1 dalies nuostata „Valstybė pripažįsta /…/ kitas bažnyčias ir religines organizacijas – jeigu jos turi atramą visuomenėje ir jų mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymui ir dorai“ reiškia, kad Seimas turi įgaliojimus pripažinti bažnyčią ir kitas religines organizacijas, bet tik tokias, kurios atitinka dvi sąlygas: turi atramą visuomenėje ir jų mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymui ir dorai. Pasak pareiškėjos, įstatymų leidėjas turi teisę nustatyti tik tai, ar tam tikra religinė organizacija, siekianti valstybės pripažinimo, atitinka minėtas sąlygas.

Pareiškėja remiasi Konstitucinio Teismo 2007 m. gruodžio 6 d. sprendimu dėl Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d. nutarimo nuostatų išaiškinimo ir nurodo, kad jame išaiškinta, jog „Konstitucijos 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta sąlyga „turėti atramą visuomenėje“ reiškia, kad atitinkamos bažnyčios, religinės organizacijos atrama visuomenėje turi būti tvirta ir ilgalaikė, taigi negali apsiriboti negausia žmonių grupe ar nedidele visuomenės dalimi, keliais veiklos dešimtmečiais, viena arba keliomis žmonių kartomis. Minėta atitinkamos bažnyčios, religinės organizacijos atrama visuomenėje turi būti tokia, kad dėl jos nekiltų jokių abejonių.

Skundo autoriai atkreipia dėmesį į tai, kad šiame išaiškinime KT yra nedviprasmiškai pasisakęs dėl to kaip KT laiko prasme supranta ir aiškiną sąlygą „turėti atramą visuomenėje“: daugiau kaip keli veiklos dešimtmečiai; daugiau kaip viena ar kelios žmonių kartos, t. y. nagrinėjamu atveju KT laiką skaičiuoja šimtais, o ne dešimtis metų.

Tuo remdamiesi skundo autoriai teigia, kad Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostata, jog „Religinės bendrijos gali kreiptis dėl valstybės pripažinimo praėjus ne mažiau kaip 25 metams nuo pirminio jų įregistravimo Lietuvoje“ prieštarauja Konstitucinio Teismo suformuluotai konstitucinei doktrinai, numatančiai, kad Konstitucijos 43 straipsnio 1 dalyje nustatyta sąlyga turėti atramą visuomenėje reiškia „ilgalaikę atramą, kuri neapsiriboja keliais veiklos dešimtmečiais, viena arba keliomis žmonių kartomis“.

Kas ir kodėl siekia apsunkinti nepripažintų religinių bendrijų pripažinimą

Kreipimasis į KT, dėl tariamai per trumpo valstybės pripažinimui siekti 25-erių metų cenzo, Ž. Pavilionio iniciatyva buvo parengtas po to kai Seimas 2019-06-27, darant spaudimą katalikų vadovybei, tik nedidele balsų persvara atmetė nekrikščioniškos Senojo baltų tikėjimo religinės bendrija „Romuva“ valstybės pripažinimo prašymą. Tuomet aršus kovotojas su „pagonybe“ Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos ir katalikų Kolumbo riterių ordino narys Žygimantas Pavilionis sutelkęs Seimo narių grupę 2019 m., lapkričio 12 d. kreipėsi į Konstitucinį Teismą (KT) prašydama ištirti ar Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo (RBBĮ) nuostata, kad religinės bendrijos gali kreiptis dėl valstybės pripažinimo praėjus ne mažiau kaip 25 metams nuo pirminio jų įregistravimo Lietuvoje, neprieštarauja Konstitucijos 43 straipsnio 1 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

Kreipimąsi į KT pasirašė Seimo nariai: Žygimantas Pavilionis, Jurgis Razma, Laurynas Kasčiūnas, Audronius Ažubalis, Rasa Petrauskienė, Mantas Adomėnas, Paulius Saudargas, Irena Hasė (Haase), Irena Degutienė, Ingrida Šimonytė, Sergėjus Jovaiša, Arvydas Anušauskas, Andrius Kupčinskas, Vytautas Juozapaitis, Edmundas Pupinis, Gintarė Skaistė, Stasys Šedbaras, Vilija Aleknaitė-Abramikienė, Antanas Matulas, Kazys Starkevičius, Andrius Navickas, Kęstutis Masiulis, Vytautas Kernagis, Rimantas Jonas Dagys, Rita Tamašunienė, Vanda Kravčionok, Michailas Mackevičius, Česlavas Olševskis, Zbignevas Jedinskis, Remigijus Žemaitaitis, Juozas Imbrasas, Virgilijus Alekna, Egidijus Vareikis.

Ž. Pavilionio poelgiai ir viešai prieš Romuvą skleidžiamas šmeižtas tuomet buvo peržengęs padorumą ir pagarbos žmogui ir valstybei principus. Taip jo elgesį įvertino Seimo etikos ir procedūrų komisija (SEPK), 2019 m. rugsėjo 11 d. už nekorektiškus pasisakymus prieš Romuvos religinę bendriją Ž. Pavilionį pripažino pažeidus „Valstybės politikų elgesio kodekso 4 straipsnyje nustatytus pagarbos žmogui ir valstybei, teisingumo, padorumo ir pavyzdingumo principus“ ir įpareigojo Seimo artimiausiame Seimo plenariniame posėdyje „paneigti paskleistus žinomai neteisingus duomenis apie bendriją „Romuva“.

Tuomet Ž. Pavilionis viešai pareiškęs, kad nevykdys SEPK sprendimo lapkričio 4 d. Vilniaus apygardos administraciniam teismui (VAAT) įteikė skundą panaikinti SEPK išvadą dėl jo žinomai neteisingais pripažintų pasisakymų ir priteisti iš SEPK būsimas bylinėjimosi išlaidas…

Tačiau 2020 m. liepos 10 d. išnagrinėję Ž. Pavilionio skundą VAAT nusprendė, kad Seimo narys viešai „pateikė tikrovės neatitinkančias žinias, neįvertinęs atsakomybės ir galimų tokios informacijos paskleidimo pasekmių bendrijai „Romuva“. „Neabejotina, kad pareiškėjas tokią informaciją 2019 m. birželio 27 d. Seimo plenariniame posėdyje paskleidė sąmoningai, siekdamas padaryti žalą bendrijos „Romuva“ reputacijai ir pakirsti pasitikėjimą šia religine bendrija visuomenės akyse“, – rašoma teismo nutarime. Teismas nutarė, kad Seimo Etikos ir procedūrų komisijos sprendimas, kad Ž. Pavilionis pažeidė Valstybės politikų elgesio kodekso 4 straipsnyje nustatytus pagarbos žmogui ir valstybei, teisingumo, padorumo ir pavyzdingumo principus, yra teisėtas ir pagrįstas. 2021 m. tai patvirtino ir Europos žmogaus teisių teismas nagrinėjęs ir pagal visus punktus patenkinęs Romuvos skundą dėl pažeidimų svarstant valstybės pripažinimo klausimą Seime.

Reikia priminti, kad Su Romuva kovas tęsia ir Ž. Pavilionio bendrapartietis Seimo narys, krikščionis Jurgis Razma dar prieš atvykstant Popiežiui Pranciškui į Lietuvą, Seime tyliai įregistravęs „Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo Nr. I-1057 6 straipsnio pakeitimo įstatymo projektą“ (XIIIP-2378(2)), kuriuo būtų nustatyta, kad religinės bendruomenės įgytų teisę valstybės pripažinimo prašyti praėjus ne 25-eriems, o 80-čiai metų nuo jų pirminės registracijos Teisingumo ministerijoje. Šias J. Razmos pataisas Seimas jau svarstė šių metų spalio 10. d., tačiau įstatymo projektui buvo nepritarta.

Kita J. Razmos partijos narė, itin uoli krikščionė, buvusi Seimo narė Vilija Aleknaitė-Abramikienė, dar 2015 m. siūlė pusšimčiu metų prailginti valstybės nepripažintų religinių bendrijų nepripažinimo terminą.

I. Trinkūnienė: Religinės bendrijos atrama visuomenėje nėra ir neturėtų būti siejama su jos pirminės teisinės registracijos laiku

Valstybės nepripažintos Senojo baltų tikėjimo religinės bendrijos „Romuva“ vadovė Krivė Inija Trinkūnienė komentuodama grupės Seimo narių skundą dėl 25-erių metų laiko prailginimo yra sakiusi, kad šis Seimo narių kreipimasis buvo nukreiptas tiesiogiai prieš Romuvą. Pasak jos šios 25 metus galiojančios Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo nuostatos niekam neužkliuvo tol kol Romuva nesikreipė į Seimą dėl savo teisių pripažinimo.

Ji priminė, kad Lietuvos Konstitucija religinių bendruomenių ir bendrijų pripažinimui jokių laiko cenzų nenumato, o pabrėžia TIK „atramos visuomenėje“ turėjimą.  Pasak jos dabartiniame įstatyme numatytas 25-erių metų laiko cenzas, nustatantis, kad valstybės nepripažinta bendrija po tiek metų nuo pirminės jos teisinės registracijos įgija teisę kreiptis dėl valstybės pripažinimo, nedeterminuoja „atramos visuomenėje turėjimo“ fakto o tik kreipimosi laiką.

„Taip, KT yra pasisakęs dėl „atramos visuomenėje“ turėjimo sampratos, tačiau jis nesiejo to su religinės bendrijos pirminės teisinės registracijos data. KT kaip ir įstatymas pripažinimo kriterijumi įvardija „atramos visuomenėje“ turėjimą. „Atramos turėjimas“ visuomenėje nėra niekaip susijęs su religinės organizacijos juridinės registracijos data vien jau dėl to, kad vienos ar kitos religinės pažiūros gali gyvuoti ir būti visuomenei priimtinos žymiai anksčiau nei bendruomenei buvo suteikta pirminė teisinė registracija.

Teisinės registracijos data yra atskaitos taškas nuo kurio skaičiuojamas laikas kada galima kreiptis dėl pripažinimo, bet ne „atramos visuomenėje“ lygis. Tad atramos visuomenėje turėjimas arba neturėjimas neturėtų būti tiesiogiai siejamas su pirminės teisinės registracijos laiku“, – dar 2019 m. yra pastebėjusi I. Trinkūnienė.

Seimas valstybinį pripažinimą jau  yra suteikęs 3 krikščioniškoms religinėms bendrijoms: Lietuvos evangelikų baptistų bendruomenių sąjungai (2001), Septintosios dienos adventistų bažnyčiai (2008) ir Lietuvos Respublikos evangelinio tikėjimo krikščionių sąjungai (2016). Pripažinta valstybės religinė bendrija yra laikoma valstybės socialinio, dvasinio ir kultūrinio paveldo dalimi.