Tūkstantmetė Rytų Prūsijos istorija. Mitai ir tikrovė 

Leidykla „Briedis“ išleido istorijos mokslų daktaro, Vidurio Europos istorijos tyrinėtojo Andreaso Koserto (Kosserto) knygą, kurioje – išsami tūkstantmetė Rytų Prūsijos istorija, papasakota be politinių iškraipymų, kurie visąlaik trukdė suvokti Rytprūsius kaip išskirtinį, atvirą, daugiatautį kraštą.

Kieno Rytprūsiai yra dabar – vokiečių, lenkų, lietuvių ar rusų žemė? Mes sakome Mažoji Lietuva, lenkai – Warmia i Mazury, rusai – Калининградская область, vokiečiai – Ostpreußen, bet visi kalbame apie tą patį: nuostabią vietą, esančią tarp Vyslos ir Nemuno žemupių, kuri atgyja bendroje šio krašto istorijoje.

Vokiečių istoriko A. Koserto žvilgsnis dažnai krypsta į Europos pasienio kraštų istoriją, etnines ir religines mažumas, Europą ne kartą krėtusią priverstinę žmonių migraciją.

įkart autorius kviečia į kelionę po Prūsiją ir kaip itin patyręs gidas išsamiai, be stereotipinių istorinių vertinimų, be paklodės tampymo į vienos ar kitos šias žemes besisavinančios tautos pusę pasakoja, kas yra Prūsija, kas tie prūsai, kaip ši šalis iš provincijos 1525 m. tapo kunigaikštyste, 1701 m. – karalyste, iš kur ir kada šiai žemei imtas kabinti Rytprūsių pavadinimas, kaip keitė šį kraštą ir jo žmones įvairūs istorijos vingiai bei tekę itin skaudūs kirčiai.

Kokie pramanai nuo pat ankstyvųjų laikų lydi Rytprūsių kraštą ir ar visi jie pagrįsti bei teisingi?

Prūsija svarbi ir pasaulio bei Europos istorijai, ne tik aplinkinėms po gabalą Rytprūsių atsiriekusioms šalims. Pavyzdžiui, Prūsija – pirmoji protestantiška šalis visame pasaulyje. Argi nepažangi, atsilikusi valstybė sugebėtų pasiskelbti esanti kitokia nei aplinkinės teritorijos?

Šiek tiek vėliau didysis Karaliaučiaus mąstytojas Imanuelis Kantas (1724–1804) pasakė, kas yra svarbiausia: savo traktate „Į amžinąją taiką“ jis ragino sukurti pasaulio piliečių teisę, pagal kurią „bet kurioje žemės vietoje niekas neturėtų daugiau teisių nei kitas“.

Rytprūsiuose žmonės kalbėjo vokiškai, lenkiškai, lietuviškai ir prūsiškai. Čia visąlaik draugiškai sugyveno daugiakalbystė, buvo svarbus švietimas, universitetai, šis kraštas, ir ypač Karaliaučius, tapo svarbiu knygų leidybos centru.

Pirmoji lietuviška knyga irgi pasirodė būtent Karaliaučiuje. „Catechismusa prasty szadei“ – taip ją pavadino Prūsijos kunigaikščio Albrechto Brandenburgiečio kvietimu ir lėšomis 1546–1548 m. Karaliaučiaus universitete teologiją studijavęs Martynas Mažvydas.

Įsigalėjęs pramanas, kad prūsų kalba išnyko dėl to, kad ilgai neturėjo savo rašto. Šioje knygoje yra malda „Tėve mūsų“ – 1561 m. kunigo Abelio Vilio išversta į prūsų kalbą ir esanti viena iš nedaugelio išlikusių prūsų kalbos paminklų.

Rytprūsius niokojo karai, maras, jie išgyveno germanizaciją, polonizaciją, rusifikaciją – jau vien šio krašto vietovardžiai parodo, kiek šeimininkų per juos perėjo.

Pavyzdžiui, prieš Rytprūsių gyvavimo pabaigą čia įsitvirtinę nacionalsocialistai visus vietovardžius perdažė vien vokiškais dažais.

1933–1937 m. pervadinant gyvenvietes dar buvo klausiama vietinių nuomonės, o vėliau vietovardžiai buvo keičiami pagal Rytprūsių prezidento ir gauleiterio generalinio štabo parengtą Rytprūsių vietovių etninio valymo planą.

Suteikus vietovėms naujus vardus turėjo būti sudarytas apgaulingas vaizdas, jog tai nuo seno vokiečių gyventos teritorijos.

Seni lenkiški Mozūrų krašto gyvenviečių pavadinimai užleido vietą vokiškiems, dingo išskirtinis lietuviškai kalbančios Rytprūsių dalies vietovardžių skambesys: Būdviečiai tapo Altenkirch, Gavaičiai pavirto Herzogsrode, Girėnai pakeisti į Guldengrund, Kraupiškis – į Breitenstern.

1938 m. šis darbas buvo baigtas ir žiauriai nušluota viskas, kas buvo, bei sukurta germanizuota bereikšmių pavadinimų dykuma. Vienu ypu buvo ištrinta pusantro tūkstančio vietovardžių.

Nepraėjus nė dešimtmečiui istorija pasikartojo: po Antrojo pasaulinio karo SSRS atitekusi Rytprūsių dalis vėl išgyveno dramatiškus pokyčius.

1946 m. liepą Karaliaučius buvo pavadintas Kaliningradu, o į Rytprūsius įsisuko nauja vietovių perkrikštijimo karštinė: vos per metus visos gyvenvietės gavo naujus pavadinimus.

Kilo tokia sumaištis, kad norint susigaudyti iš pradžių visur reikėjo pateikti abu pavadinimus: naująjį ir tą, kuris buvo iki 1938 metų.

Karaliaučiuje paštininkais galėjo dirbti tik vietiniai vokiečiai, nes tik jie vieni sugebėjo susigaudyti šioje naujų gatvių ir kvartalų raizgalynėje.

Antrasis pasaulinis karas iš visų Vokietijos provincijų daugiausiai gyvybių pareikalavo būtent Rytprūsiuose: kraštas, prieš karą turėjęs beveik 2 mln. 490 tūkst. gyventojų, neteko 511 tūkst., iš jų – 311 tūkst. civilių, kurie žuvo kovose, bėgdami, tremtyje, kalėjimuose ar nuo šalčio ir bado.

Karas, visoje Europoje pasėjęs terorą ir nusikaltimus, Rytprūsius visiškai pražudė. Septyni šimtai metų vokiečių istorijos Rytprūsiuose buvo palaidoti po Trečiojo reicho griuvėsiais.

Rytprūsiai nustojo egzistuoti sulig Antrojo pasaulinio karo pabaiga, o jos gyventojai už nacistinės Vokietijos pradėtą karą sumokėjo brangiausią kainą – liko be tėvynės.

Ši A. Koserto knyga – tai raginimas neleisti nugrimzti Rytprūsiams į nebūtį ir toliau rašyti bendrą šio krašto istoriją, vykusią bei vykstančią po 1945 metų.

Autorius Rytprūsių istorijai siūlo rasti naują vietą ir išlaisvinti ją iš grynai vokiškos istorijos rėmų. Prūsijos ištakos ten, kur dabar gyvena rusai, lietuviai ir lenkai, ten atsirado valstybė, kuri daugelį šimtmečių buvo itin artimai susijusi su šiomis tautomis.

Tokio bendrabūvio anuomet neskatino jokia Europos Sąjungos programa iš Briuselio, Rytprūsiuose iki XIX amžiaus tai buvo nieko nestebinanti gyva kasdienybė, kurios pagrindas – ne tautiniu būdu sukurta valstybė.