Lietuvos kultūros ministerijos suburtos Literatūros tarybos, veikiančios kaip patariamasis organas, nariai, atsiliepdami į šių metų rugpjūčio 24 d. Kultūros ministerijos išplatiną žinią, kad Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos ekspertų komisijos sprendimu Petro Cvirkos paminklas Vilniuje išbraukiamas iš Kultūros paveldo registro, kreipėsi į kultūros ministrą Simoną Kairį. Literatūros tarybos nariai reiškia susirūpinimą tokia kultūros administravimo praktika, kai vengiama platesnės diskusijos su kultūros ir meno lauko ekspertais, ir nepritaria būdui, kuriuo buvo priimtas šis savavališkas politizuotas sprendimas, kultūros ministrui neparodžius jokios iniciatyvos pasitarti.
Kreipimesi teigiama: „Cvirkos paminklo likimas nėra vien paveldosauginis klausimas, bet ir istorinis-politinis bei urbanistinis, be to, esmingai susijęs su rašytojų bendruomene, todėl neturėtų būti sprendžiamas vien paveldosaugos specialistų sprendimu. […] Literatūros tarybos nariai, nors turi skirtingas nuomones dėl šio paminklo reikšmės ir likimo, tačiau vieningai sutaria, kad Petro Cvirkos paminklas neturėtų būti nukeltas. […] Paveldo ideologinis problematiškumas gerai iliustruoja ir atliepia Vilniaus miesto bei Lietuvos istorijos problematiškumą, daugiamatiškumą, o Cvirkos paminklo išbraukimas iš kultūros vertybių registro ir nukėlimas nesupaprastina sudėtingos ir skaudžios mūsų šalies istorijos.
Siūlome šį paminklą bei su juo susijusį kultūrinį kontekstą naudoti edukaciniais tikslais, šviečiant jaunąją kartą apie sudėtingą mūsų šalies istoriją. Juozo Mikėno sukurta skulptūra, ekspertų ne kartą pripažinta neatsiejama neabejotiną išliekamąją vertę turinčio skvero architektūros kompozicijos dalimi, yra neabejotinai estetiškesnis ir tvaresnis urbanistikos akcentas, negu vienkartinės „perprasminimo“ instaliacijos: net ir neatsiribojant nuo moralinio Petro Cvirkos veiksmų vertinimo, ją galime prasmingai panaudoti švietimui apie sovietmetį.“
Pasak kreipimąsi pasirašiusios Literatūros tarybos narės, Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkės pavaduotojos, rašytojos, filosofės dr. Aušros Kaziliūnaitės, labiausiai ją nustebino ir suglumino net ne akivaizdžiai politizuotas sprendimas dėl Petro Cvirkos skulptūros išbraukimo iš Kultūros paveldo registro, o tai, kokiu būdu tai buvo padaryta: „Šis sprendimas buvo priimtas skubotai, savavališkai, be platesnės diskusijos su ekspertais bei visuomene. Stebina, kad nors mes, Literatūros taryba, esame Lietuvos kultūros ministerijos suburti tam, kad galėtume kaip ekspertai kompetentingai patarti svarbiais su profesionaliąja Lietuvos literatūra susijusiais klausimais, tačiau kultūros ministras Simonas Kairys neparodė nė mažiausio noro ar iniciatyvos su mumis pasitarti šiuo klausimu.“
Rašytoja Aušra Kaziliūnaitė pastebėjo, kad Petro Cvirkos paminklo atvejis yra tik vienas iš daugelio Vilniaus mieste vykstančių nerimą keliančių procesų: „Dėl populistinės ir barbariškos kultūros sektoriaus administravimo praktikos Vilniaus mieste lieka vis mažiau laiko ženklų, o žalias viešąsias miesto erdves vis dažniau išniekina sterilios bei kičinės euroremonto dykumos. Rašytoja ir literatūros kritikė Virginija Cibarauskė neseniai tai labai taikliai pavadino „kičo sodais“. Man atrodo, tai atspindi lietuvišką nepasitikėjimą savimi, kuomet mūsų kraštui būdinga autentika ir sudėtinga istorinė atmintis iškeičiama į pigius kultūros pusfabrikačius“.
Kreipimąsi pasirašė Literatūros tarybos nariai:
Vilniaus universiteto dėstytoja, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslo darbuotoja dr. Aistė Kučinskienė (Tarybos pirmininkė);
vertėja, Lietuvos rašytojų sąjungos narė Irena Aleksaitė;
rašytoja, filosofė dr. Aušra Kaziliūnaitė;
poetė, eseistė, „Šiaurės Atėnų“ redaktorė Giedrė Kazlauskaitė;
menotyrininkė, poetė, Vilniaus dailės akademijos dėstytoja Laima Kreivytė;
Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos profesorė, Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus narė dr. Džiuljeta Maskuliūnienė;
Lietuvos leidėjų asociacijos valdybos narė, leidyklos „Tyto alba“ direktorė Lolita Varanavičienė;
Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Leidybos centro vadovas Gytis Vaškelis
Sprogdint, ir kuo greičiau, šito maskolių autkojo stovylą.
O šias komunistinis patariamasis organas, šitoj vietoj tegul patyli.
Šiuometinės Lietuvos literatūrologijos ir meno sritis bei aukštąsias mokyklas užvaldė,dėja, liberalmarksistiniai intelektualai.Minėta ,,Literatūros taryba” yra tipiška neoliberalizmo ideologijos su sovietinio mąstymo priemaiša idėjų skleidėja.Tad,kada Lietuvos daugelis intelektualų taps inteligentais ?
Juokas pro ašaras. Tos visos tarybos ir redakcijos galėtų būti kuklesnės. Niekas neginčija literatūrinio Cvirkos talento (nors jam toli iki, pvz., Br. Radzevičiaus, A. Kalanavičiaus), bet talentingi būna ir šunsnukiai, kaip K. Kubilinsakas, Valsiūnienė ir pan. Galima būti suklaidintam ideologijos manipulierių, bet žudyti ar įduoti KGB – puolusio bruožas. Pagaliau skulptūros autoriaus pavardė dar negarantuoja jos meninės kokybės, ponai.
Alkui irgi gaila Cvirkos?… – Tada gaila Alko
,,Alkas” priima visų komentarus – manančių, jog paminklas, kaip ir kai kurie kiti objektai, turi likti savo vietoje kaip atitinkamo Lietuvos istorijos tarpsnio daiktinis liudijimas, bet ir besipiktinančiųjų tuo pasisakymus. Priešingai, negu pvz., LRytas.
Skulptorius Mikėnas buvo talentingas net sovietų laikais, kai viską diktavo komunistai. Jo skulptūra “Kregždės” labai puošia Vilnių. Dabar klausimas ką pastatyti ant to pačio pjedestalo, kad taip įsikomponuotų į šį skverą. Gal partizanui Daumantui ir tiktų, tačiau ar atsiras skulptorius sugebantis tą padaryti? O gal senesnį istorinį didvyrį (Vytautą, Kęstutį) čia užkelti?
tikrai rasis, kas vamzdį, cisterną, juodą kalvelę, ar kokį ,,koncertinos” kamuolį susukęs ant postamento užkraus…
supranta, kad šiai tarybai daug svarbiau, kad tai buvo gabus rašytojas, nei tai, kad jis Tėvynės išdavikas, kurio paminklas neturėtų stovėti sostinės centre
Socrealizme užstrigęs komunistinis literatūrinis gaivalas su inteligentų kaukėm. Kad jis turi būt nukeltas kalbos jokios nėra, klausimas tiem literatam ir visai marksistinei Vilniaus valdžiai, kodėl to Stalino saulės nešėjo stovyla nukelta PAVĖLAVUS 30 METŲ??? Ir klausimas ministram ir kitiem klinikiniam sovietinės literatūros nostalgikam, kada bus nukelti kiti Stalino saulių nešėjų staba- visokių lakštingalų ir kitų padugnių?
Spėju, kad tai ne politinis, o tik žemės sklypo ypatingai geroje sostinės vietoje klausimas. Nes, pvz., nei Nėris, nei Venclova nekušinami, žemaitiškai tariant.
Sklypai svarbu, o dabar dar labiau ,,pasvarbėjo” –
šios dienos tema spaudoje apie sostinėje be konkurso skirtą užsakymą naujos jaunos žmonos įmonei…
Ko čia nori literatūros tarybos nariai? Čia gi neturi reikšmės ar Cvirka buvo literatas, ar šoferis, ar barmenas… Cvirka buvo sovietinių okupantų kolaborantas. Cvirkos kolaboravimas pasireiškė tokiais faktais:
1) Po sovietų okupacijos 1940 m. birželio 15 d. rašė Raudonąją armiją, Sovietų Sąjungą ir Josifą Staliną šlovinančius straipsnius.
2) 1940 m. liepos mėnesį įstojo į Lietuvos komunistų partiją ir dalyvavo neskaidriuose okupacinio Sovietų režimo surengtuose rinkimuose į „Liaudies Seimą“. Buvo „Liaudies Seimo“ prezidiumo antruoju sekretoriumi.
3) Kartu su kitais keturiais Prezidiumo nariais: Liudu Adomausku Mečiu Gedvilu, Juozu Grigalavičiumi ir Antanu Venclova, pasirašė keturias Liaudies Seimo deklaracijas, panaikinusias konstitucinę šalies santvarką Lietuvoje.
4) Buvo įgaliotosios komisijos, Maskvoje Septintojoje Aukščiausios Tarybos sesijoje 1940 m. rugpjūčio 3 d. paprašiusios priimti Lietuvą į SSRS sudėtį, nariu.
Tai yra sunkus nusikaltimas už kurį skiriama aukščiausia bausmė, o ne statomi paminklai miestų aikštėse.
Žiūrint iš esmės, galima įžvelgti, kad P. Cvirka kaip ir vykdė 1939 m. spalio 10 d. Smetonos ir Sovietų pasirašytą tarpusavio pagalbos sutartį, kuri žmonių buvo pavadinta: “Vilnius mūsų, o mes rusų”. Pagal šią sutartį Smetona priėmė Lietuvai Sovietų tarpusavio pagalbą, kuri susidėjo iš to, kad Lietuvos teritorijoje minėta sutartimi sutikus buvo 5 -iose bazėse dislokuota 20 tūkst. Sovietų kariuomenės.
O kai 1940 m. Sovietai “ultimatyviai panoro” su dar didesne kariuomene susikraustyti į Lietuvos teritoriją, tai Smetona “trenkė” Lietuvą ir pasitraukė į Vakarus.
Tokiu atveju tą Smetonos pradėtą “tarpusavio pagalbą” – tą sutartinį principą; “Vilnius mūsų, o mes rusų” atiteko Lietuvos pusėje tęsti komunistuojantiems elementams, tarp kurių buvo ir Cvirka. Kai Cvirka susivokė kur Lietuva per tą “tarpusavio gelbėjimąsi” pateko, ką jis per ją “prisidirbo” – sprukti į Vakarus iš “geležinės uždangos”, matyt, jau buvo vėlu. Beliko skandintis alkoholyje… Tad toks tragiškas buvo tas jo komunistinis lietuvio gyvenimas tuo laikotarpiu… Tokiu atveju paminklo Cvirkai ar pan. griovimu dabar būtų trinama tragiška Lietuvos istorijos dalis, trinami tragiški istoriniai įvykiai, susieję su konkrečiais asmenimis, iš tautos atminties, užuot jais, papildant atitinkamais duomenimis, įvykių faktais, auklėjus ateities kartas. Tai būtų tautos istorinės nešlovės atminties reliktai.
+ + + !!!
Tai turėtų būti įspėjimas kiekvienai dabarties ir ateities kartai – atsargiau su svetimų reklamuojama ir brukte brukama ,,pažanga” – po jos teks ne vienai kartai kapanotis iš ,,pažangos” paliktų griuvėsių, tūkstančių gyvenimai virs tragedijomis..
Galvoju. Gal tą Petrą, dėl šventos ramybės, pavogti.
P. R. Liubertaitė: kaip rašytoja, turiu teisę pareikšti pastabas dėl sprendimo nukelti rašytojo P. Cvirkos paminklą
–
omentaras.lt/p-r-liubertaite-kaip-rasytoja-turiu-teise-pareiksti-pastabas-del-sprendimo-nukelti-rasytojo-p-cvirkos-paminkla/?lang=
„Ar Remigijus Šimašius perskaitęs naujausią Gasparo Aleksos knygą „Baik cirkus, Cvirka“ (pavadinimas iš Sniečkaus perspėjimo žodžių), klausia rašytoja P.R.Liubertaitė.”