Praeitą savaitę, tyrinėjant jau išnykusio Žaliosios kaimo istoriją ir jų gyventojų prisiminimus, buvo ne kartą minima Svitojų pavardė.
Ne viena šeima tokia pavarde, garsėjusi muzikalumu bei veiklumu, buvo žinoma šiose apylinkėse. Sunku ją ir pamiršti, kai viskas, kas apie Žaliąją tada buvo atskleista, paimta būtent iš Vincento Svitojaus knygos.
Kalvarijos, Jungėnų kraštas ir jo apylinkės turi nemažai pagarsėjusių žmonių, veiklų ir įvykių. Vienu didesnių fenomenų galima laikyti Jungėnų kaimo kapelą „Gegužio žiedai“ (įkūrėjas ir vadovas V. Svitojus), pavadintą vienos įsimintiniausių dainų žodžiais. Ir ne tik kapelą, bet ir visą ilgametę Jungėnų kultūrinę bei visuomeninę veiklą.
Dar visai neseniai, 2016-aisiais, išėjusi kita V. Svitojaus knyga „Kas dainose neišdainuota…“ leidžia gana giliai pažvelgti į Jungėnų kultūrinio gyvenimo kasdienybę, kaimo kapelos (ir ne tik!) įsikūrimą ir atlikėjų, dalyvių, žiūrovų bei kitų žmonių prisiminimus.
Knygoje skaitytojas nukeliamas į 1979-uosius, kai Svitojų šeima iš Jusevičių savo darbą ir kultūrinę veiklą perkelia į Jungėnus. Irena Svitojienė, būdama aktyvi ir kruopšti moteris, tampa Jungėnų profsąjungų klubo vedėja ir ten išdirba 22 metus.
Jau tada Jungėnuose nestigo kultūrinės, visuomeninės saviveiklos: veikė pučiamųjų instrumentų orkestras (L. Tarnys), mišrusis choras (J. Ciprisevičius), estradinis ansamblis (R. Kučinskas) ir kt.
Moterys, suvienytos meilės savo krašto etnografiniams papročiams, užsiėmė mezgimu, pynimu, margučių marginimu, įvairių renginių ir parodų rengimu.
Meninės agitbrigados humoro programa ir dramos ratelio pasirodymai džiugino vietinius žiūrovus… Jungėnuose niekada netrūko veiklos.
Svitojai, į tokią aktyvią terpę papuolę, taip pat netruko prisijungti. I. Svitojienė, su šokiu ir daina niekada nesiskirdama, ėmėsi vadovauti savo suburtiems kolektyvams ir rateliams… Net iki 2001 metų! 1979-aisiais įsikūrė ir Jungėnų kaimo kapela.
Sambūrio pradžia nebuvo sunki: prie kapelos prisijungė dalis muzikantų, gyvenusių Kalvarijoje ir jau dirbusių su V. Svitojumi, o ir vietiniai buvo imlūs bei mylintys muziką mėgėjai. Kaip kiekvienas naujas sumanymas, ansamblis susidūrė ir su keliais sunkumais.
V. Svitojus visų pirma rašo apie muzikos instrumentų trūkumą, jų nederėjimą tarpusavyje; mat turėtos armonikos buvo „skirtingų markių“, o kai kurie nei tų neturėjo – muzikantams teko jas skolintis. Tik vėliau „Gegužio žiedai“ įsigijo naujas armonikas, dar vėliau – cimbolus ir skudučius.
Sukomplektavus instrumentus, prasidėjo rimtas ir intensyvus darbas – repeticijos, naujo repertuaro, programos kūrimas. Tik dėl V. Svitojaus išskirtinio dėmesio etnomuzikavimui, tradicinei muzikai bei dainoms kapela tarp kitų pasižymėjo autentiškumu ir papročiu.
Netruko Jungėnų kapela išgarsėti ne tik apylinkėse, bet ir visoje Lietuvoje. 1985-aisiais kolektyvas laimi dabar jau tarptautinę, tradicine Lietuvoje tapusią folkloro šventę „Atataria lamzdžiai“ Kaune.
Greitai „Vėl gegužio žiedai“ suskamba ir didžiosiose scenose, gyvajame eteryje, kapela koncertuoja kartu su tuomet Lietuvoje žinomomis grupėmis ŽAS ar „Geltona“…
Visai neseniai, 2019-aisiais, Jungėnų kaimo kapela atšventė 40-ąjį jubiliejų. Šiandien po V. Svitojaus diržu ne tik ilgametė kultūrinė, visuomeninė veikla, papročiu tapęs muzikavimas ir dešimtis metų džiuginti klausytojai, bet ir ne viena knyga.
Vienoje jų – „Kas dainose neišdainuota…“ – sudėta viskas, kas į dainas netilpo. Gerai, kad bent į puslapius sukrito…
