Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda, atsižvelgdamas i Lietuvos heraldikos komisijos 2021 m. birželio 11 d. teikimą Nr. 3D-17, 2021 m. birželio 21 d. dekretu Nr. IK-655 „Dėl Suvalkijos (Sūduvos) didžiojo ir mažojo herbų patvirtinimo” patvirtino Suvalkijos (Sūduvos) didįjį ir mažąjį herbus bei herbo etalono grafinius piešinius.
Šie heraldiniai ženklai: didysis ir mažasis herbai, reprezentacinė ir lauko vėliavos, antspaudas Lietuvos heraldikos komisijos buvo patvirtinti 2015 m.
„Visi simboliai: tauras – gyvūnas gausiai ir plačiai gyvenęs Sūduvos giriose, ąžuolo vainikas, simbolizuojantis Jono Basanavičiaus ąžuolyną ir Vinco Kudirkos „Tautiškos giesmės“ žodžiai – „Vienybė težydi“, herbe atsirado neatsitiktinai – jie yra pasiūlyti Sūduvos krašto bendruomenių narių, o galutiniam herbo pavidalui buvo pritarta Marijampolės Regiono plėtros taryboje, kurią sudaro Kalvarijos, Kazlų Rūdos, Marijampolės, Šakių ir Vilkaviškio savivaldybių atstovai“, – sako Suvalkijos (Sūduvos) regioninės etninės kultūros globos tarybos pirmininkė Rima Vasaitienė.
Lietuvos Respublikos Seimas, Suvalkijos (Sūduvos) regionino Etninės kultūros globos tarybos (EKGT) teikimu, siekdamas pabrėžti, pagerbti ir įprasminti Sūduvos krašto reikšmę Lietuvos valstybės susidarymui XIII–XIV a., lietuvių kalbos, kultūros bei tapatybės susidarymui ir stiprėjimui, knygnešystei, Lietuvos tautiniam atgimimui ir valstybingumo atkūrimui 1918 metais, 2022 metus paskelbė Sūduvos metais.
Sūduva, jungianti zanavykus ir kapsus, Marijampolės ir Kauno regionus – pirmasis Lietuvos etnografinis regionas, kurio heraldinę simboliką patvirtino Lietuvos Respublikos prezidentas.
Tad, seniausias Lietruvos etnografinis regionas 2022-ius – Sūduvos metus pasitiks su heraldiniais simboliais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Prezidento.
Sūduva
Sūduva – Lietuvos etnografinis regionas kairiajame Nemuno krante, apimantis didžiąją Lietuvos Užnemunės dalį (Marijampolės apskritį – Kalvarijos, Kazlų Rūdos, Marijampolės, Šakių ir Vilkaviškio rajonus, Kauno apskrities Kauno rajono pietinę ir Prienų rajono vakarinę dalis). XIX a. pab. vakarinėje regiono dalyje vartojamų kapsų ir zanavykų šnektų pagrindu susiformavo dabartinė bendrinė (literatūrinė) lietuvių kalba.
Sūduvos istorija prasidėjo prieš dvylika tūkstančių metų, kai baigėsi ledynmetis ir čia užklydo pirmosios elnių bandos, paskui kurias sekė medžiotojų gentys. Atklydėliai įsikūrė dabartinėje Suvalkijoje, o kad tai tiesa, įrodo Turlojiškės durpynuose, prie Kirsnos upelio, surasta bene seniausia žmonių gyvenvietė Lietuvoje.
Archeologinių tyrinėjimų metu surasta ginklų, buities reikmenų, taip pat jie aptiko gerai išsilaikiusį Turlojiškės žmogaus skeletą.
Trečiajame mūsų eros amžiuje Suvalkijoje įsikurdino baltų gentis, kurią kaimynai slavai vadino jotvingiais, o germanai sūduviais. Kaip jie patys save vadino, tyrinėtojai iki šiol atsakyti negali, nes sūduviai nepaliko jokių rašytinių šaltinių, nes neturėjo rašto. Tačiau jie mokėjo verstis žemdirbyste, naudojo arklą su geležiniu noragu, augino įvairius javus ir ypač rūpinosi naminių gyvulių auginimu.
Sūduviai pamažėle apgyvendino ne tik dabartinę Užnemunę, bet ir dalį dabartinės Lenkijos Palenkės vaivadijos, be to, jų valdos nusidriekė iki Gardino miesto Baltarusijoje.
Graikų geografas Klaudijus Ptolemėjus apie 150–160 metais parašytame veikale „Geografia“ pabrėžia mūsų protėvių etnines grupes, jas užrašydamas galindų, sūduvių (lot. sudini), venedų, …, vardais.
Sūduvos žemė (Zudua) pirmą kartą paminėta 1240 sudarytoje Danijos mokesčių knygoje (lot. Liber Census Daniae), kai danai rengė žygius į vakarų baltų kraštus. XIII a. antros pusės Vokiečių ordino privilegijose kraštas vadinamas Sudowia, terra Sudorum, Suderlant.
Pirmasis Sūduvos krašto žemių vakarinių ir pietvakarinių sienų juridinis apibrėžimas buvo užfiksuotas Melno taikos sutartyje 1422 m. rugsėjo 27 dieną. Dar kartą Sūduvos žemių sienos buvo parafuotos 1529 m. Vilniaus sutartyje, kurią pasirašė LDK Didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas, Lenkijos karalius Žygimantas Senasis ir Prūsijos kunigaikštis Albertas (Albrechtas). Ši sutartis labai svarbi visai Lietuvai.
Dabartinis Suvalkijos regionas iki XIII a. buvo apgyvendintas sūduvių (jotvingių) genties ir buvo Sūduvos arba Dainavos žemės dalis. Iki viduramžių pabaigos Sūduvoje gyventa trijų baltiškų etnosų: panemuniais – žemaičių ir lietuvių, o vakarinėje krašto dalyje (Vilkaviškio r. ir gretimoje Šakių r. dalyje) – nadruvių kilties prūsų.
Sūduviai „išgarsėjo” IX–XII amžiuose, kai įvairių valstybių metraštininkai pradėjo dažnai minėti šią karingą gentį. Deja, sūduviai, kaip ir prūsai, savo valstybės nesukūrė, nepavyko ir dėl politinio darinio, kuris galėtų juos vienyti. Tuo pasinaudojęs kryžiuočių ordinas iki XIII a. pabaigos užkariavo jų žemes. Dalis sūduvių žuvo kovose, kiti pasitraukė į Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę, treti ištremti į prūsų žemę Sembą, kur sūduviai tebegyveno iki XVI amžiaus.
Didžioji dalis Sūduvos virto beveik neapgyvendinta milžiniška dykra (neįžengiama giria), kuri skyrė kryžiuočių valstybę nuo Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės. Sūduvių palikimas išliko vandenvardžiuose, piliakalniuose, pilkapiuose ir archeologų surastuose radiniuose. Kelis šimtus metų giria atitiko epitetą – neįžengiama, ir tik XVI amžiuje prasidėjo naujoji kolonizacija ir teritorijos apgyvendinimas.
Tikėtina, kad į savo gimtinę sugrįžo dalis sūduvių. Čia taip pat kūrėsi mozūrai, gudai ir lietuviai. Miško proskynose išdygo miško kirtimo įmonių būdos, jas statėsi ir žvejai, vėliau kūrėsi kaimai ir miesteliai.
Po 1795 m. Trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorija kairiajame Nemuno krante atiteko Prūsijos karalystei. Susiformavo Užnemunės regionas, kurio ūkinė visuomeninė raida iki XIX a. pb. (iš dalies ir kelis vėlesnius dešimtmečius) vyko izoliuotai nuo likusios Lietuvos iki XIX a. pab. Užnemunėje 1807 m., net keliasdešimčia metų anksčiau negu likusioje Lietuvos dalyje, panaikinta baudžiava ir valstiečiams suteikta asmens laisvė, o tai paskatino spartesnę ekonominę, socialinę, kultūrinę raidą.
Suvalkijos vardas kildinamas nuo Suvalkų miesto pavadinimo. Po Dviejų Tautų Respublikos pasidalijimo buvusios Lenkijos ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės žemėms atitekus Rusijai, ši Užnemunėje įkūrė Augustavo guberniją, tačiau drąsus lietuvis grafas Liudvikas Mykolas Pacas nenorėjo, kad gubernijos „sostine” taptų Augustavas, todėl Rusijos carą užvertė prašymais. Neapsikentęs kaulijimų Rusijos patvaldys gubernijos sostine paskelbė Suvalkus, o vėliau Suvalkijos vardas prigijo visam kraštui.
Nors dauguma Abiejų Tautų Respublikos kilmingųjų buvo pamėgę prancūzų kultūrą, tačiau Liudvikas Mykolas Pacas buvo „anglomanas”. Jis keliolika metų praleido Didžiojoje Britanijoje (nors buvo ilgai gyvenęs ir Prancūzijoje), todėl 1815 metais į savo valdomą dvarą Suvalkijoje pasikvietė kelis šimtus škotų žemdirbių, amatininkų, sodininkų bei daržininkų.
Šie pradėjo naują erą mūsų krašto žemdirbystėje, įkalbinę žemdirbius pereiti iš trilaukės žemdirbystės į sėjomainą ir perdavė vietiniams gyventojams škotams būdingą taupumą.
Ne šykštumą ar godumą, bet taupumą! Škotai suvalkiečus išmokė daugybės naujovių: būtent škotai atvežė ir išmokė vietos gyventojus, kaip reikia auginti bulves ir kaip jas išsaugoti per žiemą. Prieš du šimtus metų škotų atvežtos ir suvalkiečių visur pradėtos auginti bulvės virto į tautinį patiekalą – cepelinus. Bulvininkystę pradėjo daržininkas Džonas Heitonas.
Po 1867 m., pertvarkius šiaurines Lenkijos Kongreso karalystės apskritis į naują Suvalkų guberniją vietoje Augustavo gubernijos (egzistavo 1815–1867 m., iki 1837 m. vadinta Augustavo vaivadija), Lietuvos Užnemunės teritoriją (be dabartinio Lazdijų r., anksčiau Seinų apskritis) pradėta vadinti „Suvalkija“ (lenk. Suwalszczyzna).
Suvalkų guberniją sudarė 7 apskritys: Augustavo, Suvalkų, Seinų, Kalvarijos, Marijampolės, Vilkaviškio ir Vladislavovo (Naumiesčio). Apie XIX a. pradžią visos 7 išvardytos apskritys dar buvo etniškai lietuviškos, tačiau iki XIX a. pab. beveik visi Augustavo ir Suvalkų aps. lietuviai sulenkėjo; po 1919–1920 m. Lietuvos ir Lenkijos ginkluoto konflikto šios apskritys (kaip ir dalis buv. Seinų aps.) atiteko Lenkijai.
Dėl geresnių socialinių, ekonominių bei kultūrinių sąlygų, žemdirbystei palankių derlingų žemių, regiono gyventojai tapo turtingiausiais XIX–XX a. Lietuvos ūkininkais, tuo laikotarpiu davė šaliai daugiausia išsilavinusių žmonių. Iš šio regiono yra kilę šeši iš dvidešimties Valstybės atkūrimo, Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signatarų, vienas iš jų – Lietuvos patriarchas Jonas Basanavičius. Šiame krašte gimė ir Lietuvos himno autorius Vincas Kudirka bei lietuvių bendrinės kalbos kūrėjas Jonas Jablonskis.
XX a. aštuntajame dešimtmetyje Lietuvos TSR etnologai kartu su kalbininkais nusprendė regioną pavadinti Suvalkijos etnografine sritimi. Kiti pavadinimai, sinonimai iš kalbos buvo išstumti, įsitvirtino etnografinio regiono pavadinimas Suvalkija.
Atkūrus Nepriklausomybę, buvo pradėta siekti, kad regionas būtų vadinamas Sūduva. Siekiant suderinti nuomones, pradėtas naudoti dvigubas šio etnografinio regiono pavadinimas – Suvalkija (Sūduva). Valstybinė lietuvių kalbos komisija 2013 m. vasario 28 d. nutarė įrašyti į Lietuvos vietovardžių sąrašą Sūduvà.
Lietuvos heraldikos komisija prie Lietuvos Respublikos Prezidentūros 2015 m. balandžio 2 d. suderino ir patvirtino Sūduvos (Suvalkijos) etnografinio regiono heraldinius simbolius (Komisijos posėdžio protokolas Nr. 6K–1 (485)). Juos sukūrė dailininkas Rolandas Rimkūnas.
Herbo skydo sidabriniame lauke vaizduojamas raudonas tauras (akys ir dantys – sidabriniai). Skydą iš abiejų pusių puošia sidabrinės ąžuolo šakelės su gilėmis, apačioje juosiamos sidabriniu kaspinu, kuriame raudonomis raidėmis įrašytas devizas: VIENYBĖ TEŽYDI. Sūduvos etnografinio regiono herbe naudojamos dvi spalvos: raudona ir sidabras, kurios laikomos svarbiausiomis ir garbingiausiomis senosios Lietuvos heraldikos spalvomis. Raudona spalva reiškia meilę, narsą, pralietą kraują už Tėvynę, o sidabras – dorumą, nekaltumą ir sąžiningumą. Iš esmės šios spalvos dominuoja Lietuvos etnografinių regionų heraldikos kontekste.
Tiek Suvalkijos (Sūduvos) regioninė etninės kultūros globos taryba (toliau – Suvalkijos (Sūduvos) EKGT), tiek Lietuvos heraldikos komisija pasisakė už vieningą Lietuvos etnografinių regionų heraldikos stilistiką.
Suvalkijos (Sūduvos) EKGT, Lietuvos heraldikos komisijai teikdama pasiūlymus dėl Sūduvos herbo simbolikos, pasisakė už animalistinės simbolikos vaizdavimą šio etnografinio regiono heraldikoje ir pateikė tris variantus: elnią arba briedį, šunį ir taurą. Diskusijų su Lietuvos heraldikos komisija metu vieningai nutarta herbe vaizduoti taurą – energingumo, didžiadvasiškumo ir taurumo simbolį. Be to, tauras – Sūduvos regione kadaise buvo plačiausiai paplitęs gyvūnas. Taurai Lietuvos giriose buvo medžiojami jau nuo Neolito laikų.
2016 m. Etninės kultūros valstybės globos pagrindų įstatyme įtvirtintas Suvalkijos (Sūduvos) etnografinio regiono pavadinimas. 2022 metais minėsime Melno sutarties, o tuo pačių Sūduvos krašto susigrąžinimo 600 metų sukaktį.
Atsižvelgiant į Sūduvos vardo reikšmę Lietuvos istorijai, jos dabarčiai ir žvelgiant į ateitį, pabrėžiant Sūduvos krašto įtaką lietuvių kultūrai, kalbai, raštijai, knygnešystei ir pažymint Sūduvos krašto indėlį į lietuvybės sąjūdžio gaivinimą, visų okupacijų metais, Lietuvos valstybės atgimimą, Suvalkijos (Sūduvos) regioninės tarybos teikimu, LR Seimas 2022 metus paskelbė Sūduvos metais.
Parengta pagal Suvalkijos (Sūduvos) regioninės EKGT pranešimą
„Kapsai – Lietuvos gyventojai, kuriems būdinga vietoje kaip ir taip tarti kap ir tep. Ypač būdinga pietryčiuose (Marijampolė, Vilkaviškis, Kazlų Rūda, Garliava), tačiau šių žodžių dvibalsį taip pat trumpina ir pietų aukštaičiai, rytų aukštaičiai vilniškiai ir beveik visi žemaičiai, todėl kapsai nelaikomi atskira patarme.“ – ciatata iš Vikipedijos.
nevykęs piešinys, nes vietoj tauro pavaizduotas žirgas su skeltomis jaučio kanopomis ir karvės uodega, iš dalies atkartojančia Žygimanto Augusto monogramą, tik galva ne žirgo, o žmogiškai pikto jaučio (gerai, tarkim, tauro). Tačiau kuo siejasi piktai suraukti antakiai ir įniršusiai rodomi dantys su taurumu ir didžiadvasiškumu – tik ponui dailininkui žinoti. Vienu žodžiu, suchaltūrino “gerb. profesorius” 🙁 .
Piešinio autorius – Lietuvos heraldikos komisijos narys…
Šiek tiek juokingas tas herbas 🙂
Bet aš ne apie tai. Kodėl visur Alke naudojamas tas atgyvenęs, tikrovės neatitinkantis baltų genčių žemėlapis? Jam pritartų nebent vyresni kalbininkai.
Tuo tarpu archeologų nuomone (esu skaitęs jų diskusiją) žemėlapis absurdiškas, nes žemaičiai tuo metu dar nebuvo lietuviai. Jie kultūriškai gerokai skyrėsi nuo Rytų Lietuvos gyventojų. Rytų Lietuvoje (į rytus nuo Šventosios, Nemuno) mirusiuosius laidojo pilkapiuose ir jau kokius 700 metų degindavo. Tuo tarpu Žemaitijoje buvo tik plokštiniai kapinynai, arklių kapų nebuvo, o deginimo paprotys tik tik buvo pradėjęs plisti, ir tai perimtas iš kuršių. Visiškai skirtingos etnokultūrinės sritys. Nekalbant jau apie Visurio Lietuvą (Kauno regionas, Nevėžio baseinas), kuriame, anot Jovaišos, kitų archeologų, iš viso buvo įsikurę kažkur nuo Skalvos atklydę gentys, kurios kultūriškai gerokai buvo artimesnės skalviams, o ne Rytų Lietuvos gyventojams. A. Tautavičius juos gal ir ne visai kortektiškai pavadino “aukštaičiais”, o archeologų jie vadinami “Centrinės Lietuvos plokštinių kapinynų kultūra). Tad tas regionas žemėlapyje, kuris vaizdupojamas kaip vientisas Lietuvių regionas, turėtų būti suskaldytas į tris visiškai skirtingus etnokultūrinius regionus: Žemaitiją, Centyrinę Lietuvą ir Rytų Lietuvą. Taip būtų teisinga.
Aisčiai/baltai ir nebuvo griežtai apibrėžtai lietuviai – tai buvo aisčių gentys, kalbančios tos pačios pramotės šnektomis, tarmėmis, iš kurių po truputį tos pačios šaknies kalbos-seserys augo ir daugiau ar mažiau kūnu ir dvasia su atėjūnais maišėsi.
Priklausomai nuo to, kaip toli geografiškai nuo kalbos centro gentis nutolo, kokioje gamtinėje aplinkoje apsistojo, taip ir jos kalba prisitaikė prie tos vietos reikmių, o vėliau dar ir prie istorijos primestų pokyčių. Iki mūsų beveik išliko prūsai, na, o dabar iš pramotės paveldo daugiausia išsaugoję likome tik mes – latviai su savo tarmėmis ir mes su savomis. Kiek ilgai pavyks išlikti? Labai daug reiškė, kai tarp aisčių genčių įsiterpdavo ir įsitvirtindavo svetimtaučiai okupantai – kaip, pvz., nuo dabartinės UA tarp Karpatų ir dabartinės mūsų teritorijos vis giliau ir vis į šonus plačiau link Baltijos veržėsi būsimieji lenkai, naikindami ten gyvenusias aisčių gentis. Taip ne tik išnykdavo ten gyvenusi gentis su savo kalba, bet ir į šonus nuo okupanto užimto teritorijos per pasienį sklido kalbos ,,erozija” – tartum kirminas riešuto branduolį graužė.
Kažkur palei Minską dar egzistuoja litvinais vadinamas regionas. Kažin, ar jie bent tiek kalbos išsaugojo, kiek BY išlikusios lietuvių salos.
Iš tikrųjų Žemoita, slavų dar ir niemčių (“vokiečių”) vardu vadinta 12 amžiuje gyveno į Pietus nuo Vilniaus – Vokės ir Nemėžio upės baseine. Ši pastaroji, matyt, ir gali būti gavusi Nem (žem) šaknies vardą dėl to, kad buvo žemaičių (niemčių) gyvenamų žemių rytinė riba. Tokiu atveju, Ordinų kronikose minimi kovų įvykiai kaip vykę Žemaitijoje, būtent, yra kova dėl teritorijų tarp Neries ir Nemuno Žemaitija vadintos bei iš dalies dėl Užnemunės.
Tad istorijoje minimi Žemoitos, o ne kitų, Mindaugo vykdyti dovanojimai Vokiečių ordinui, Lietuvos vyskupui, gali būti dėl to, kad ji buvo ‘etniškai’ niemčiška – liet. “vokiška”. Žinant, kad žemaičiai mirusiųjų nedegino, tą jų buvimą 12-14 amžiuje Vokės baseine galėtų patvirtinti detalesni archeologiniai, kalbotyriniai tyrinėjimai.
Čia 12 amžiaus žemėlapyje rodoma žemaičius gyvenus dabar Žemaitija vadinamuose plotuose yra nesąmonė. Be to, istoriniai faktai byloja, kad į dabar Žemaitija vadinamą teritoriją (Tauragė, Šilalė . kt.) žemaičių, karšuvių didikai veikdami kaip Lietuva pradėjo keltis tik Vytenio laikais (Manstas, Sudargas, Mažonas, kiti). Tad apie šios teritorijos tarminį žemaitėjimą galima kalbėti tik kaip 14-15 amžiaus procesus.
Beje, dera pažymėti, kad lietuvius kaip dieviškąją kastą, lietuvių (Lietuvos) vardu vadinamą ir buvusią savotiškais metraštinikais (gal pradžioje daugiau sakytine forma), laiko skaičiuotojais, galėjo turėti visos lietuvių kalbos tarmių gentys. Todėl lietuviais žemėlapiuose yra rodytini ne tik aukštaičiai ir žemaičiai, bet ir suduviai, dainaviai, nadruviai, skalviai, sembai, notangai, kuršiai, žiemgaliai, sėliai, latgaliai, gudai.
Tad gal jau eitume prie tikrumo savo istorijoje, nesitenkindami sovietinių laikų žemėlapiais.