Kazimieras Vincentas Kižys gimė 1912 m. Degučių kaime, Marijampolės apskrityje, valsčiaus raštininko šeimoje. Buvo vyriausias vaikas, tad tėvui anksti mirus, pats dar paauglys, sunkiai dirbo, kad padėtų mamai užauginti brolius ir seseris. Užsidirbo pinigų ir mokslams, baigė Kauno mokytojų seminariją ir 4 metus mokytojavo.
Jaunas vedė, susilaukė keturių vaikų. Paskui įstojo į Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą, nes norėjo padėti žmonėms.
Užėjus rusų valdžiai veikė pogrindyje – platino atsišaukimus, kad jaunimas neitų į sovietų armiją. Jį išdavė kurso „draugas“. Žinodamas, kad yra ieškomas, kurį laiką slapstėsi, bet buvo suimtas, uždarytas į Lukiškių kalėjimą, žiauriai tardomas, paskui dešimčiai metų išvežtas į Sibiro lagerius.
Kalėjo Archangelsko, Irkutsko, Magadano srityse. Ten kirto taigą, dirbo aukso kasyklose ir kitus sunkius darbus. Ne kartą mirtis žvelgė jam į akis.
Žmona Antanina su keturiais vaikais liko Lietuvoje, nes Kazimieras suklastojo dokumentus, jog neturi šeimos, kad jų neišvežtų. Tačiau greitai sovietų valdžia sužinojo ją esant „bandito“ žmona, tad ši, ieškodama užuovėjos, ištekėjo už komunisto. Pastarasis užaugino Kazimiero vaikus, tačiau nuteikė juos prieš tėvą.
Kazimieras iš Sibiro siuntė jiems meilės kupinus eilėraščius, bet jie jų nepasiekdavo. Kai pradėjo užsidirbti, siuntė ir pinigus. Buvusi žmona nedavė eilėraščių vaikams – norėjo tarsi išbraukti tėvelį iš savo gyvenimo, senatvėje to gailėjosi.
Grįžusį iš Sibiro tėvą vaikai atstūmė – Kazimierui tai buvo didelis smūgis, ant žmonos jis nepyko, bet skaudžiausia buvo dėl vaikų… Grįžęs apsigyveno Kėdainiuose (nes didmiesčiuose tremtiniui gyventi neleido), dirbo Chemijos kombinate, nes mokytojauti tais laikais jam niekas neleido.
1973 m., būdamas 61 metų, vedė mano mamą Marijoną Banionytę (jai tada buvo 41 m.), susilaukė manęs ir po metų persikėlė gyventi į Vilnių. Tą meilę, kurią negalėjo atiduoti aniems vaikams, atidavė man.
Su nauja šeima gyveno Vilniuje. Buvo plataus akiračio, domėjosi lietuvių kalbotyra, mokslu, menu, muzika – lankydavosi parodose, koncertuose, poezijos vakaruose.
Kai prasidėjo Atgimimas, aktyviai dalyvavo visuose mitinguose. Deja, laisvos Lietuvos nesulaukė – pačiame Atgimimo pakilime, 1988 m., žuvo autoavarijoje.
Kazimieras mylėjo Tėvynę, gamtą, žmones ir žmonės jį mylėjo. Visą laiką dainuodavo arba švilpaudavo, iki gyvenimo pabaigos dalyvavo liaudies ansamblyje, ten šoko ir dainavo, buvo atsidavęs šeimai – augino dukrą, o kai tik ji paaugo, veržėsi dirbti, kad ir valytoju, kad tik šeima nejaustų nepritekliaus. Buvo tikrai geras vyras ir tėvas.
PAVASARIS
Pavasaris merginas žemei,
o arklas vilioja akėčias.
Senokai jau baigė tėvukas
anūkams žiemos pasakėčias.
Bernai kepures atsismaukę
papievėm su vyturiu švilpia.
Valencijos kutina šilą,
ką berno krūtinėj netilpo.
Merginos niūniuoja prie lango,
vaizduojas plynias su mėlynėm:
„Ten pereitą vasarą bernus
su uogom kaip velnius ištrynėm…“
Jau tvartuose širmiai gugena
ir veržias kaip žvėrys į lauką.
Galvijai ir paukščiai, ir vabzdžiai
pajuto pavasario trauką.
Gi varnos, sutūpę ant kuolų,
į ausį pavasarį karkia
ir juokias, kad pievose kurmiai
padarė didžiausią betvarkę.
Pakalnėj pabudusios ievos
varškės iš dangaus išsiprašė.
Krūtinė, per žiemą iššalus,
net meilės lašų išsirašė.
(1931 m.)
VASARA
Lūžta šienu pievos.
Kvepia medumi.
Su bite pritūpęs
gėrį ir semi.
Paukščių pilnos šakos –
linksta pagiriai.
Sotūs ir aptingę
čirškia įvairiai.
Vasara nunoko
tėvo rugiuose.
Kur tik pasisuksi –
saulė akyse.
Vienišos sodybos
Dangstosi klevais.
Auksaplaukis vėjas
ritasi javais.
Eitum, rodos, eitum
kažkur per laukus.
Ilgesio pagautas,
vienas, nešnekus…
(1935 m.)
SŪPUOJU DUKRELĘ
Sūpuoju čiūčiuoju dukrytę ant rankų
su meile nutildęs aikštingą verkimą.
Girdžiu jos alsavimą, greitą ir tankų,
kaip pievų žvangučio lengvutį gaudimą.
Kiek džiaugsmo, kai kūdikis vograuti bando,
bematant užmiršęs ištikusią dramą.
Akytės, lyg kregždės, po kambarį sklando
ir žvaigždėmis blizga pamačiusios mamą.
Palaimintas jausmas krūtinę užplūsta,
kai veidą paliečia mažyčiai piršteliai,
ar kai dukružėlė ant rankų užsnūsta,
tik retkarčiais šypteli putlūs veideliai.
Lenkiuosi laimingas pieš kūdikio grožį
ir glausdamas dukrą prie tėvo krūtinės
keliu ją į saulę, lyg pumpurą rožės,
Lyg skambantį posmą dainos rytmetinės.
(1973 m.)
TAI BUVO
Karštai mylėjau moteris.
Dar ir dabar myliu.
Tik joms būdingo žavesio
užmiršti negaliu.
Po mano budrią atmintį
klajoja jų veidai.
Prabunda šventos priesaikos
ir meilės pažadai.
Dar kažin ko pasišnabžda
su geiduliu aistra,
kad iš manęs jau atimta
ir skeptras, ir mitra.
Po kojų lapai pinasi
pageltusio rudens.
Padange šliaužia debesys,
pilni vėsaus vandens.
Gražiausias kelias nueitas –
ir saulė ne kasdie.
Už meilę ačiū moterims,
ir ačiū, ir sudie.
Lenkiuosi meilės vėliavai,
iškėlęs ją aukštai.
Ne veltui žemės dukteris
mylėjau taip karštai.
(Vilnius, 1988 m.)
PAVASARIS
Skamba ir žėri pavasario šventė.
Juokiasi saulė, skaisti baltadantė,
varške aptaškiusi paupio ievas,
žvilgsnį įsmeigus į žydinčias pievas.
Žemė apsalo nuo saulės glamonių.
Paukščiai sugrįžę iš savo kelionių,
kiek įmanydami, spiečiais pabirę,
tvindo čiulbėjimu lauką ir girią.
Siaudžia džiaugsminga garsų suirutė.
Nustelbia gausmą balsinga gegutė.
Dangų nusagstė laukų vyturėliai –
byra žemyn jų giesmių trupinėliai.
Stypčioja pelkėj gandrai raudonsnapiai.
Trūko kantrybė išalkusiai lapei –
pabaliu mikliai klastūnė nuslinko:
bene ras gūžtą kokio giesmininko.
Traktoriai ilsisi orę užbaigę.
Liovėsi parpę ir plėšinius maigę.
Vietoj arimų – žaliuojančios marios,
javas į javą, be piktžolių, švarios.
Viduriu slėnio upelis čiurlena,
nendrėms ir gervuogėms šonus kutena.
Saule spindėdamas, pilnas svajonių,
šnekasi taikiai su žydinčiu kloniu.
Akys apraibo nuo žemės grožybės.
Širdį įaudrino džiaugsmo gausybė.
Dainos nuskrido virš pievų, virš plynių,
eidamos drąsiai su paukščiais lenktynių.
Žengia kilmingai pavasario šventė
linksminti tų, kur per žiemą daug kentė.
Mirga žiedai ir žolynai po kojų,
šauniai dabindami žemišką rojų.
LAIMĖ
Pilna pavasario ugnies
iš saulės krašto ateini.
Girdžiu, tu laime vadinies
ir skleisti džiaugsmą ketini.
Žėruoja akys gerumu,
veide malonė užburta,
graudi trapiu laikinumu,
žavi, bet kartais netvirta.
Nušvito džiugesiu veidai.
Daug pasisiūlė į draugus,
su tavim žengė atlaidai
ir juokas išginė vargus.
Užeik, užeik ir pas mane –
plačiai atkėliau tau vartus,
o būsi didelė viešnia,
tik nesiskubink pas kitus.
MAMAI
Mamytėle mano,
ši daina –
tavo vardo dienai
dovana.
Tau bučiuoju kojas
ir akis,
kad buvau ikšiolei
netokis.
Mama, Tavo vardas
toks didus.
Man jisai gražesnis
už žiedus.
Tu gražių gražiausia,
tu – mama.
Tu mane myluoji
bausdama.
Tu kenti dėl manęs
amžinai.
Ar geru užaugsiu –
nežinai.
Rūpesčių ir vargo
prislėgta.
Mama, tavo meilė
man šventa.
(1935 m.)
IŠDYKĖLĖ
Laukiau laukiau visą dieną.
Kol saulutė nusileis.
Per kudlotą dobilieną
pievų audeklais žaliais.
Jau išsibaudžiau motulę,
kad išleistų vakare.
Apsigaubusi drobulę
bėgsiu temstančia giria.
Pagiryj už seno beržo
lauks jis manęs paslapčia.
Nors motulei bus piktumo –
aš sugrįšiu tik nakčia.
Suoks lakštingalos alksnyne,
už kalnų mėnuo tekės.
Du šešėliai susipynę
nakčiai laimę patikės…
(1939 m.)
PALYDOS
Jaunystės prieangyj esi,
nestinga juoko nei draugų.
Diena tokia šviesi, šviesi
su saule krykščia už langų.
Puošni kaip žiedas ant obels
žiedus sapnuodama kelies.
Žirgai kanopomis nuskels
parvežti nuotakos dalies.
Matau, dažnai jau nukaisti,
jau kažko darosi ilgu.
Širdis, nubudusi anksti,
jau ieško vieno tarp draugų.
Kai nuotaką triukšmingai veš,
smalsuoliai rinksis prie kelių.
Liūdės draugai, su jais ir aš
be jos krykštavimų meilių.
(1939 m.)
JAUNYSTĘ PALYDĖJUS
Juokas juoką pievoj vaiko –
tiek mergaičių tarp gėlių.
Manęs nieks čia nesulaiko
karštu meilės žodeliu.
O norėčiau vis dar džiaugtis
mėnesienų sidabru.
Ilgesingai meilę šaukti
prie auksinių vakarų.
Bet šešėliai širdį dengia,
klumpa žodžiai netvirti.
Piktas gandas paskui žengia.
Žvilgsniai, meilės neverti.
Ir kaip stagaras avietės
rudenėlio šalnoje
eisiu meilės nepalietęs
su paklydusia svaja.
Rieda skruostu ašarėlė:
nevalia mylėti man.
Jau kitiems žydėkit gėlės –
aš suku rudens kieman.
Lapas glaudžiasi prie lapo,
žvaigždės ilgisi dangaus.
Kaip graudu, kad lig pat kapo
nieks prie manęs nesiglaus…
(1940 m., Žąsliai)
ILGESYS
Ilgiuosi, sese, aš tavo grožio.
Ilgiuosi rankų prisilietimo.
Ilgiuosi skruostų, skaisčių kaip rožių.
Ilgiuosi žodžių skambaus tarimo.
Ilgiuosi juoko, skardaus, laimingo.
Ilgiuosi žvilgsnio, žaismingai šilto.
Menu, kai tavo liemuo palinko
tada svajingai ant upės tilto.
Tu man – lyg tyras vanduo upelio
čiurlenti meiliai vis nenustoji.
Pati tremtinė ant šiaurės kelio –
belaisviui broliui viltingai moji.
(1952 m., Kalyma, Meundža, lageris 2D)
UŽBURTOS GELMĖS
Panirau į užburtas kūrybos gelmes,
kur likimas daigina dainas ir sakmes.
Tik kad kvapo užtektų ir dvasios jėgų
parsinešti į krantą gležnučių daigų.
Pasodinsiu daigus ir tegu sužydės,
o žiedai, lyg varpeliai, tegu sužvangės.
Pražargdysiu darželio tvoroj pinučius,
tegul kalbina vėjai naujus žvangučius.
Tegul kalba žvangučiai tiktai eilėmis
su senu, su vaiku, su laukų žolėmis,
ką girdėjo, ką matė širdies gelmėse,
tegul posmais išdėsto po saule šviesia.
Man patiko gėrėtis ritmingais garsais.
Neiškentęs, va, traukiu drauge su visais.
Tarp galingų balsų aš skambu žvangučiu,
na, bet savo lumzdelį širdingai pučiu.
Va, dėl to ir neriu į kūrybos gelmes.
Ar priims jos mane, ar kaip šapą išmes.
Gal kaip daugeliui kvapo tenai neužteks
ir bevardį eiliuotoją bangos užplaks.
(Kėdainiai, 1971 m. vasario 18 d.)
GYVENU KĖDAINIUOSE
O dabar man baisiai niežti
vaizdą šitokį nupiešti:
vis prismenu Kėdainius
ir žaliuojančius Vilainius.
Pasmilgiais sapne braidau,
iš žolių žiogus baidau.
Kur žengiu – vien margos gėlės
kuo aukščiau žiedus iškėlė
ir atmerkę akutes
vaišėms kviečiasi bites.
Žolės žmogui lig pusiaujo –
vis dar augti nesiliauja.
Gluosniai upėn vantas merkia
ir laukinės antys kvarkia:
moko savo mažučius
gerbti nuostatus rūsčius.
Jeigu močiai nepaklusi –
lapės nasruose tuoj būsi.
Ai, gamta tokia žalia!
Tu, brolau, brendi šalia.
Pasiremdamas lazda,
šnekteli tik kai kada.
Du viengungiai nejauni
einam ilgesio pilni.
Užburti ir apkerėti
Lietuva pasigėrėti.
Nuostabi mūs Lietuva,
kad net sukasi galva.
Kur pažvelgsi – akys margsta,
paukščiai gieda – nepavargsta.
Lydi džiaugsmas nemeluotas,
ilgesys neišmatuotas.
Vasaros pati pradžia
ir šiltų dienų valdžia.
Saulė spindi, saulė tviska,
apibarsto auksu viską.
Iš aukštybių žydro sosto
saulė motiniškai glosto.
Saulės veidas meile žėri,
saulė siunčia žemėn gėrį.
Saulė nusmelkė per širdį
ir džiaugsmu abu nugirdė.
***
Kitąkart menu – ruduo.
O rudens koksai vaidmuo?
Vilkti viską į aruodus,
kas netilps – tuojau į puodus.
Tad laukai beveik tušti,
blankiai saulės nušviesti.
Mudu klaidžiojam ir tylim,
bet ir tokią gamtą mylim.
Einam ir godojam godą.
Randame apleistą sodą.
Prisiraškę obuolių,
triauškiam juos visu keliu.
Arba vėl taip pat ruduo.
Gal dar vasaros mėnuo.
Bet pati jau pabaiga,
kai sukruntame staiga
vieną tikrai gražią dieną
į laukus nukreipti ienas.
Šiuo laiku daug kas alinėj –
Mudu laisvėj begalinėj
einam saulės lydimi,
o diena rami rami.
Karstomės stačiais krantais,
daug kur upės paplautais,
per brūzgynus tankumynus,
per nepaliestus žolynus.
Saulės nutviekstoj pakriaušėj –
žiūrim – sirpsta lauko kriaušės.
Vaisiai gelstantys ir skanūs.
Tiktai mudu nesumanūs:
nepasiėmėm kuprinių
ar atsakančių pintinių.
Aš nusivelku liemenę,
tu kemši jas į kišenę.
Šiandien mūs kuklus meniu
iš laukinių „gaminių“.
Mintys giedrios ir svajingos.
Tokios išvykos tikslingos:
grįžtam smagūs, pailsėję,
rodos, kažin ką laimėję.
Tokio žavesio diena
mudviem buvo ne viena.
Jos jau tampa praeitim,
na, ir liks ten su tavim…
(Vilnius, 1975 m.)
GAMTOS GROŽYBĖS
Saulutė spirgina kaip reikiant.
Mieste velnioniškai tvanku.
Iš jo dulkėto, ankšto glėbio
kiek įkabindamas sprunku.
Kviečiu Mazūrą Leonardą
pasigrožėti lankomis,
kur ievos mylimą Nevėžį
nuo saulės dangsto šakomis.
Nubarstė liepos upės veidą
žiedų vainiklapiais trapiais.
Įvairiabalsių paukščių giesmės
mus lydi einant paupiais.
Iš tolo pempės pasitinka
svetingai šaukdamos „gyvi“, –
pažįsta mūsų taikų būdą:
juk mudu čia seniai savi.
Vai, neatsargiai pliaukši žuvys.
Ar neprišauks čionai žvejus?
O mudu džiaugsmo joms nedrumsim –
Praeisim taip, kad nepajus.
Karklyne antys, pievoj griežlės.
Kur ne kur stypčioja garniai,
žiedus myluoja darbščios bitės
ir dar kitoki tvariniai.
Vaivorykštės spalvom sutvisko
į upę smigdamas tulžys.
Lietuvoje joks kitas paukštis
jo puošnumu nenuvaržys.
Išniręs iš vandens it žaibas
pradingo krūmuos tarp kemsų.
Snape laikydamas lydeką –
skaniausią žuvį iš tiesų.
Gražumas pievų prie Nevėžio!
Vešli žolė mums lig juosmens.
Pilna žiedų – tiktai ir laukia,
kada ją vėjas pakutens.
Švelnus kvepėjimas užliejo
su saulės šiluma laukus.
Dangus prisiglaudė prie žemės,
Be galo mėlynas, vaiskus.
Išvien garsai, gyvi paveikslai.
Klausai klausai, žiūri žiūri.
Tada gamtos didingą vardą
su gilia pagarba tari.
Paliovėm jausti laiko tėkmę –
tat ir žingsniuojam pamažu.
Kalbėti irgi nesinori,
kai taip nepaprastai gražu.
Pro šalį moteris praėjo…
Ar tik nebus gamtos klasta,
kad viengungystė sudrebėjo –
ir jau ramybė prarasta.
Po viso to, kas atsitiko,
širdyj atbudo ilgesys.
Ir jokia vyriška draugystė
jo nenustelbs, neužgesys.
Tas ilgesys, mane apglėbęs,
toksai maironiškai troškus –
ne tik rašytojus prigriebia,
bet retkarčiais ir mus, menkus.
O draugui ne – neprasitarsiu,
nes praskydau, matyt, tik aš.
Galbūt rytoj vėl kasdienybė
tą jausmą dulkėmis apneš.
Iš pievų takas vinguriuoja
aukštyn pro trobesius smagiai.
Kalvos papėdėj bulvių plotai,
toliau kiek lankstosi rugiai.
Prieš mus Apytalaukio dvaras
ir atminimas baudžiavos,
ir bažnyčia su kapinaitėm
į dangų žvelgia nuo kalvos.
Prie dvaro snaudžia senas parkas,
apžergęs kalnus ir daubas,
tvirtai apglėbęs puošnų rūmą
ir kumečių menkas trobas.
Brolau, šiam parke tarpsta medžiai,
kokių nerasime kitur,
ir knibžda valgomosios sraigės
čion atgabentos iš svetur.
Jos buvo tiekiamos didžiūnams
kaip užkandžiai nepaprasti.
Šiandieną nerenka jų nieks, nes
virimo būdai užmiršti.
Kadaise čia grafai puotavo
ir jų girtautojai aukšti –
dabar ramiai senukai karšta
ir šiaip paliegėlai kiti.
Čia kažin kaip mįslingai žvelgia
į mus detalė kiekviena.
Čia kirtosi ir susipynė
ir praeitis, ir ši diena.
Menu, kaip aš prieš eilę metų
iš naujo šeimą praradau
ir, skaudžią apgaulę patyręs,
iš čia pažemintas bridau.
Žaizda tarytum užsitraukė –
juk nieko amžino nėra –
bet jei tik kiek – ir pasirodo,
kad viduje ji atvira.
Atleisk, kad tokią šviesią dieną
beveik skausmingai prabilau.
Kad nuotaikos tau negadinčiau,
keliaukime iš čia, brolau.
Sudie, vėsus ūksmingas parke!
Laukų takai tolyn mus ves
per žemdirbio įsėtus plotus,
per saulės nutviekstas erdves.
Kviečių laukai lyg tankus miškas
ir bulvės žada daug naudos.
Kiek tų gėrybių suvartoju –
neatsipirksiu niekados.
Gerbiu tave, darbštus artojau,
kad kantriai duoną augini,
lyg bitė triūsdamas per amžius
tiek daug pilvų išmaitini.
Štai, baigėsi žiemkenčių plotai.
Nuo kranto sliuogiame žemyn
į plačią lanką prie Nevėžio –
ir vėlei paupiu pirmyn.
Vėl pasitinka paukščių giesmės,
kvapai ir vabzdžių dūzgesys.
Šioje didžiulėj žemės šventėj
aš tik bekūnis dėmesys.
Jaučiu nepaprastą lengvumą,
rods, ir nebuvo man sunku.
Kai noriu draugui kažką tarti,
žodžius lėtai lėtai renku.
Šiandieną nėr mums ko skubėti –
telenktyniauja spaudoje.
Be to, keliaudami sumurom,
nes karšta tartum pirtyje.
Drauguži, metas į Nevėžį!
Vieta tikrai čia patogi.
Tik meškeriotojai raukysis,
kol mes taškysimės nuogi.
Atsigaivinę, išsimaudę,
į gamtą žvelgsim dar meiliau
ir atsipūtę pagalvosim,
kaip čia tvarkytis mums toliau.
Mane Šventybrastis vilioja
ir jo galingi ąžuolai.
Užmesim akį ir į Krostą,
kur pliaukši garsūs šapalai.
Gal pasimokysim kantrybės
iš meškeriotojų tikrų.
Paskui Šventybrastyj užtruksim
prie jo senoviškų kerų.
Šventybrastis kadaise buvo
mūs protėvių svarbi vieta.
Ikšiol dar ošia ąžuolynas
ir nuostabi pati gamta.
Šventes čia ruošdavo senoliai
ir krovė aukurus dievams,
kad gyvulių nepultų ligos
ir duotų paspirtį javams.
Čia vyrai rinkosi, kai grėsė
rūsti tėvynei valanda.
Čionai skambėjo krivių žodis
ir pabarimai, ir malda.
Po apeigų pasklidę žmonės
po plačiašakiais ąžuolais
klegėjo, valgė ir vaišino
viens kitą savo gėralais.
Čia lankantis mane užvaldo
žila senolių praeitis.
Sužadintoj vaizduotėj bunda
jų papročiai ir jų buitis.
Aplankėm šventą ąžuolyną,
niokotą vėtrų ir karų,
apėjom aukštumas ir slėnius,
išgirdom pasakų gerų.
Tegul Šventybrastis sau lieka,
o akys veda vis tolyn,
pakrantėmis, šlaitais, per kaimus,
kitokion – pasakų šalin.
Dabar – anapus už Nevėžio!
Sakyk, brolau, ar tu ne prieš?
Tenai vėl vasara su saule
puikių paveikslų mums pripieš.
Ten vėl bus pilnos akys grožio,
o ausys vasaros garsų.
Į atmintį vėl viskas krausis,
be išimties, be pataisų.
Tie lobiai skaidrins ir gaivins mus,
kai gamtą surakins žiema,
kai dienos prieblandoje skendės,
į širdį brausis vienuma.
Giliai mąstydami žinsgniuojam
jau ne pirmyn, jau atgalios,
vis paupiais, kol mus smalsumas
kur nors į šalį nuvilios.
Antai, Sirutiškis tarp medžių –
eime, pažvelgsim iš arti.
Visur javai, brolau, kaip mūras –
artojų prakaito verti.
Ganyklose juodmargių bandos.
Įšertos žvilga it varnai.
O tešmenys – jau vos apžergia –
tai čia tie pieno nemunai.
Naujų namų kad pristatyta!
Ir kukurūzai kaip giria.
Matyt, kad geros rankos triūsia
kadaise buvusiam dvare.
Gamta laukinė, pirmapradė
ir žmogaus rankų kūriniai
įdomūs man ir šiandienykščiai,
ir gimę kažkada seniai.
Per dieną svaigom nuo gražumo.
Per dieną saulė glostė mus.
Bet, va, pilvai pradėjo urgzti –
tad prisiminkime namus.
Be to, pavargo mano kojos,
tiktai širdis šviesos pilna.
Ir visa tai pavirs tuoj žodžiais,
o žodžiai skambančia daina.
Tuoj prasidės bendrieji sodai
ir negerumai pakely.
Kairiam krante Vilainių liepos,
tat ir Kėdainiai netoli.
Prieš atsisveikinant nutarkim,
kur susitiksime rytoj.
Tegul atostogos šį metą
prabėgs lietuviškoj gamtoj.
Kuria kryptim, sakai, keliausim?
Šį kartą tu, brolau, parink.
Juk dar Nevėžis nelankytas
Labūnavos ir Babtų link.
Ir Obelis, ir Dotnuvėlė,
ir Šušvė mūsų neatstums.
Ir Smilga, ta maža gražuolė,
Suteiks nemaža džiaugsmo mums.
Ė, mudu tartum balų paukščiai:
vis paupiais, vis pabaliais.
Ir nepajutome, kaip tapom
gamtos mėgėjais dideliais.
Ištįso mudviejų šešėliai.
Saulutė jau arti laidos.
Gerokai, drauge, pasisėmėm
šiandieną dvasinės naudos.
Tad viso gero, Leonardai!
Kelionė šiandien užbaigta.
Rytoj ir vėl, jei neaptingsim,
abu mėgausimės gamta.
(Vilnius, 1981 m.)
Į GAMTĄ
Žemė apsisegė žalią sijoną
ir džiūgauja, metusi apdarą blankų.
Traukia į gamtą. Tad veduosi ir žmoną,
ir mielą dukružę nešuosi ant rankų.
Paukščiai su orkestru mus pasitinka,
sparnais mušdami švilpiniuoja ir čeža.
Saulė, lyg sesė, bučiuoti įninka
mane, mano žmoną ir dukterį mažą.
Brendam per pievas gamtos apkerėti,
o laimė beribė aplinkui plevena.
Kaip nesijuokti, džiaugsmu nešvytėti,
jei meilė aplankė mane, nors ir seną.
Baisiai laimingas, kaip vyras ir tėvas,
einu vėl gyventi, gal kiek pavėluotai.
Kviečia pakrantės ir šniokščiančios rėvos,
žiedais apsikaišiusios vasaros puotai.
(Kėdainiai, Vilainiai, 1974 m.)
MANO DIENOS
Žydi mano dienos,
Raibsta saulėj akys,
supasi žieduose
žydinčios plaštakės.
Tarp žaismingų pievų
likome du vienu.
Akys, pilnos meilės,
žydi tarp blakstienų.
Kartais tavo pirštai
ramunėlę pašo.
Rankos ieško rankų,
lūpos lūpų prašo.
Žydi saule dienos.
Viskas taip reikšminga.
Puikūs tavo žodžiai
man į širdį sminga.
(Kaunas, 1938 m.)
GRYBAUTOJA
Nuo išdykusio siautimo
su linksma grybautoja
iš jausmų painaus žaidimo
negaliu išraut jos.
Pasilenkusi prie grybų
po nervinga epuše,
siūlo man saldžių radybų
ir už medžio slepiasi.
– Vai, nebėk – vis tiek pagausiu
girios tankumynuose! –
tarp beržų pačių balčiausių
ji nuo meilės ginasi.
Bejuokaudami suklupom
bėgdami per samanas.
Prišnekėjo lūpos lūpom
daug, vai, daug nesąmonių.
Vis prisimenu mergaitę,
krykštusią ruduokėse,
jos veidai, lengvai nukaitę,
visą laiką juokėsi…
(Kaunas, 1938 m.)
ILGESYS
Skubu aš pas savo dukrelę,
lyg paukštis išskėtęs sparnus,
nors vėjai ir pyksta, ir trukdo
plaikstydami palto skvernus.
Rikiuojasi mintys ir žodžiai,
brangiausiai dukružei skirti.
Svarbu pakely neužtrukti,
kad būtų laiku ištarti.
Dar suima nerimas tarpais:
kaip tėvą dukra pasitiks:
ar grūdas, su rūpesčiu sėtas,
joje užsibus ir sudygs.
Skurdu be dukrutės artumo –
ir balsą girdėjau seniai.
Taip noriu, kad linksma jai būtų –
ir aš prisijuokčiau skaniai.
Jei buvo kada negerumų –
teslūgso jie marių dugne.
Tu mielu ubėjimu, dukra,
pripildyk lig soties mane.
Skubu pas tave, dukružėle,
it gobšas prie lobių salos.
Teks žodžiams geriems paplušėti
po tos daugiadienės tylos.
Tėtė
(1988 m. gegužės 14 d.)
TĖVAS IR DUKRA
Akių negaliu atitraukti nuo jos,
nuo savo dukrelės, tokios nuostabios.
Žiūriu lyg į tekančią saulę ryte,
kai žaidžia ji švelniai vienmečių rate.
Žaismingas rausvumas sveikus, apvalius
nuspalvino švelniai dukters veidelius.
Tik čiauška, tik švyti ta ryto aušra…
Ėk, nieko mielesnio už ją man nėra.
Dvi tyros akytės – du perlai reti,
per dieną į tėvą smeigte įsmeigti.
Žaislų reikalauja, draugystės glaudžios
ir priežiūros, žinoma, baisiai jautrios.
Širdyj didžio džiaugsmo nesutalpinu,
kai dukrą ant rankų smagiai šokinu.
Mažytė būtybė kvatoja skaniai,
o ausį kutena pirmi sakiniai.
Pirmi sakiniai, padrikų skiemenų.
Aš jų tikrą prasmę tik spėju, menu.
O rodos, gražiausi pasaulio garsai,
kurių nepaliaudamas godžiai klausai.
Į pievą nunešęs tarp lauko gėlių
aš savo dukra atsidžiaugt negaliu.
Mamos išbučiuota, tetų pagirta,
ji senstančio tėvo paguodai skirta.
(Vilnius, 1974 m.)
PAS SENĄ DRAUGĄ
Didelė laimė, be galo smagu,
kai patenki tarp širdingų draugų:
sprunkančią viltį sulaiko staiga,
pasuka liūdesį džiaugsmo vaga.
Sušvinta akyse nauji žiburėliai.
Tarytum nuo žemės krištolą pakėlei.
Šešėlių ir rūpesčių, rodos, nebūta.
Segiesi atkutęs į atlapą rūtą.
Gera pajausti vėl žmogišką vertę.
Trukteli dainą net galvą užvertęs.
Kalbos praliumpa it vasaros lietūs.
Kaip čia iškęsti bent ko nepalietus.
Tiek daug žmoguje visa ko prisikrovė.
Vienatvėj betūnant apkarto tikrovė.
Jog skubini viską iškart išsakyti,
kad laiko nelieka kitų išklausyti.
Liejasi žodžių nevaržomi srautai.
Skamba nuo gaudesio kambario skliautai.
Maišosi linksmos ir liūdesio gaidos.
Nerimo jausmas erdvėj išsisklaido.
Juokas po kambarį dūksta lyg vėjas.
Dešimčia metų jauties atjaunėjęs.
Skaldai blevyzgas, rimtas ir palaidas,
juokiasi draugo patenkintas veidas.
RIEŠUTAUTOJAS
Nekaitrus mėnuo rugsėjo
su atostogom atėjo.
Prie pečių segu kuprinę
Ir žingsniuoju po gimtinę.
Šįmet niekur nekeliauju,
tik po mišką valiūkauju.
jau pribrendo riešutai –
byra vos tik pakratai.
Aptikau miške laukymę,
kurios ploto dalį žymią
vien lazdynai užkariavo,
krūmų puokštėm sužaliavo.
Riešutai pilni, geltoni –
jau rugsėjo turi skonį.
Gi, rugpjūtyj daug žalių,
daug minkštučių branduolių.
Todėl negaliu suprasti,
kaipgi gali atsirasti
riešutautojų paikų,
kurie raško nelaiku.
Kur ten raško – lamdo, laužo,
miškas virsta karo laužu.
Tiems žmonėms širdies neskauda
miškui darant tokią skriaudą.
Kaip minėjau pradžioje,
poilsiauju gamtoje.
Per dienas miške klajoju
ir nevaržomas svajoju.
Tik gyventojai miškų,
įsitaisę tarp šakų,
pasitinka nepalankiai,
jog miškus lankau per tankiai.
Tvirtasnapis kėkštas pyksta,
kuo didžiausias triukšmas vyksta:
kam aš riešutus renku
ir viena akim seku
išpuolius drąsaus gražuolio,
to nemažo pavyduolio.
Bet nesistebiu tuo kėkštu;
riešutus ir aš juk mėgstu.
Tad suprantami gerai
šie pavydūs padarai.
Tegul širsta – nieks neklauso:
čia visiems dalis priklauso.
Maža to – man iš kairės
laibas balsas voverės
kad suriks: „Curuk cuk cuk!
Kuo veikiau iš miško spruk!“
Na, bet ši spieglė daili
neapsakomai baili:
savo riksmo išsigando
ir liežuvį tuoj prikando.
Vieną kartą besuriko
ir kaip mat tankmėj pranyko.
O lietutis dulkia dulkia,
tad braidau po rasą smulkią
šlaputėlis lig ausų
ir pykstu ant debesų.
Mat aš toks: jei pasiryšiu –
tuščiomis namo negrįšiu.
Netikėtai, nelauktai
plyšo debesys aukštai.
Spindulių auksinis pluoštas,
saulės rūpestingai ruoštas,
vos tik debesys prairo,
pro rūkus linksmai praniro
ir staiga į žemę smigo,
tarp šakų miške įstrigo.
Krūptelėjo drebulė,
o kukli miškų gėlė,
vos tik saulė nusiklojo –
rudeniui nusišypsojo
Juokiasi šviesi laukymė.
Tik beržai liūdnai parimę
saulėj ašarom žėruoja
ir į rudenį šnairuoja.
Eglė visados rimta,
kaip vienuolė aprengta,
ar lietus, ar pūgos siaučia
permainų taryt nejaučia.
Raistuose šermukšnės rausta,
čia tik briedžiai atsikrausto
pasimurdyti liūne,
paskanauti šermukšne.
Ė, lazdynai akį traukia.
Šeimomis sustoję laukia
apsisagstę riešutais,
lyg mamos skara kutais.
Kai žiūriu į tuos lazdynus –
patys siūlo skanumynus.
Tiesia riešutų kekes,
girių dovanas puikias.
Vos papurtau – tuoj ir krinta.
Akys, rodosi, nušvinta.
Tik truputį kiek graudu,
jeigu kokio nerandu:
jį pelė įtrauks į urvą
ar įmins kas nors į purvą.
O nakčia degli šernai
sučiaumos galutinai.
Malonu miške klajoti,
riešutauti ir svajoti,
lepintis tyliu džiaugsmu,
kai širdyj ramu ramu.
Kas miškus tikrai pamėgo,
tam diena čia greit prabėga
ir žmogus nepajunti,
kad jau prieblandoj skęsti.
Girių prieblanda tamsėja
ir nakties garsų gausėja.
Miškas virsta juodu rūmu,
pilnu pilnu neaiškumų.
Viską sutemos praryja.
Senos pasakos atgyja.
Vos įžiūrimu taku
lyg vaiduoklis aš slenku.
Ore kažkas šmižinėja
ir iš miego kelia vėją.
Ima šiauštis eglių karčiai,
bailiai šnibždasi paparčiai.
Tartum kažkas paskui seka,
nepataikau jau į taką.
Kažkas stveria už kuprinės,
kai kapstausi iš tankynės.
Medžių šakos lig pat lauko
mano šonus šiurkščiai brauko.
Pilnas įspūdžių retų
pamažu namo krutu.
Baigėsi diena auksinė –
riešutų pilna kuprinė.
Vis sunkiau sunkiau pečiams.
Bus ir žiemai, ir svečiams.
Nuolatos visiems kalbu:
girių teikiamu labu
pasisotinsim visi,
nes čia lobiai ištisi –
jei naudosim juos protingai,
girioj elgsimės tvarkingai,
nežalosime miškų,
riešutausim tik laiku.
(1971 m. vasario 16 d.)
RUDUO GIRIOJE
Einu į girią rudens sutikti,
pasiklausyti maištingų vėjų.
Kaip greitai spėjo giria nuplikti,
kuri dar vakar mane žavėjo.
Einu, o lapai šiugžda po kojų,
visi pageltę, visi nurimę.
Savy paskendęs liūdnai galvoju:
„Tai ko sulaukei, žalioji giria…“
Einu į giria ne uogų rinkti –
einu nuo trūkio šaknų ieškoti.
Plaukai, po plynių, pradėjo slinkti,
kasdieną kojas sunkiau kilnoti.
Sugniaužiau stipriai gumbuotą lazdą –
dažnokai tenka jau pasiremti –
keistokos mintys vaizduotėj plazda,
ypač kai ima girioje temti.
Siūbuoja medžiai ir nieks nemiega.
Štai, zuikis puikis pro šalį liuoksi.
Peslys virš girios aštriai suspiegia,
girdžiu, kaip brazda apuokas uokse.
Matau, kaip briedis, aplenkęs balą,
jaunam pušyne ūglius rupšnoja.
Genys triukšmingai sausuolę kala,
pro šalį kėkštas rėksnys plasnoja.
Iš raisto dvelkia drėgme ir šernu:
klampi klampynė jo šeimą slepia.
Aplinkui riksmas gerklingų varnų –
matyt, palydi vagilę lapę.
Per laukymėlę žinsniuoja stirnos,
tos laibakojės miškų gražuolės.
O vėjas pučia lyg senos girnos
ar ką nors purto piktai pripuolęs.
Baikštuolis elnias, išrietęs sprandą,
į tankmę smuko pamatęs žmogų.
Ruduo aštriau vis dantis galanda,
dangus net verkia. Oi, nepatogu.
Žinau, ko žliumbia, žinau, ko verkia:
užtat, kad saulė visai apako;
užtat, kad audros girias sudarkė,
privartė medžių ant briedžių tako.
Bet kas gi šičia, giruže mano,
vešlius lazdynus šitaip aplaužė?
Tik jau ne žmogus, ne brolis mano –
drambliai ar tankai per girią šliaužė.
Jei šičia kuomet aš riešutausiu,
tai nepaliksiu girioje brydės.
– Lazdyne, tavo šakų nelaušiu…
Kas tave raišios? Kas tave gydys?..
Giria man tartum didžiulė menė,
gyvais paveikslais nukabinėta.
Įvairios mintys čia protą peni,
atgyja sakmės, seniai girdėtos.
Aptiksiu, rodos, Krivių krivaitį,
Perkūno ugnį su vaidilutėm, –
nutraukė mintį man voveraitė,
linksmai pažvelgus juodom akutėm.
Palaukit, ko čia ėjau į girią?
Aa! nuo trūkio šaknų prikasti.
Gyduolės lapai, nors ir nubirę,
bet šaknį moku raiste surasti.
Einu, o audros giružę lanksto.
Bet girioj šilta, net kūnas kaista.
Aš apgalvojau gerai iš anksto,
kuriais takeliais pasieksiu raistą.
(Kėdainiai, 1971 m.)
MARYTĖ, MANO MEILĖ
Gyvenimas vėl tapo prasmingas.
Netikėta meilė tuštumą pripildė.
Su tavim jaučiuosi iš tiesų laimingas,
nes visi troškimai mudviem išsipildė.
Ne žeme tat vaikštau, o paukščiu lakioju,
tavo švelnių rankų skrydžiui pakylėtas.
Užtatai bučiuoju nuo galvos lig kojų
už tą gilią meilę, už dienas saulėtas.
Aš kitaip nemoku tau atsidėkoti,
nes iš didžio džiaugsmo žodžiai nepaklūsta.
Prižadu, jog būsi mano meile soti,
kai įžengsi amžiams į viengungio būstą.
Taip ramu, kai tavo mielos, geros akys,
tartum ryškios žvaigždės, kelią man apšviečia.
Daužosi ir spurda širdys, lyg plaštakės,
kai abiejų lūpos kartais susiliečia.
Tartum rugio varpa tu kasdien pilnėji,
saugoma atidžiai motiniškų teisių.
Jausiu naują laimę – tu teisingai spėji –
kai sūpuosiu saulėj mūsų meilės vaisių.
Atvirai, Maryte, tau prisipažįstu,
jog esi brangiausias mano atradimas.
Tau padovanojau tikrą bičiulystę.
Tu man didis džiaugsmas, mano įkvėpimas.
Eisime jau dviese minti naujo kelio,
stipriai susiėmę kaip draugai už rankų.
Tu žadi išmelsti net iš Visagalio,
kad likimą siųstų mudviem tik palankų.
(Kėdainiai, 1973 m. spalio 4 d.)
MAŽA DUKRA
Dukra, maža dukra –
nauja šeimos grandis.
Sušvito lyg aušra
mūs meilės atspindys.
Prisišaukia verksmu
dukrytė mylima.
Nesitveria džiaugsmu
tėvelis ir mama.
Palinksta tuoj abu
ties dukryte trapia:
gal skundžias pilvuku,
o gal ir vėl šlapia.
Akytės – žiburukai
iš mėlynos nakties.
Apvalaini veidukai
prigludo prie krūties.
Lūpytės, lyg rožytės,
lapeliai ružavi,
o šypsena dukrytės
svaiginamai žavi.
Išvystyta kėtoja
juokingas rankeles.
Mažas nykštuko kojas
paleidžia į valias.
Atsižiūrėt negali
tėvelis ir mama,
kol jų miela dukrelė
užmiega supama.
Ir miega Dangerutė
su šypsena gėlės.
Tik juda dar akutės
lyg verkiančios lėlės.
Suvystyta į drobę
gaivi džiaugsmų versmė.
Tėvų brangiausias lobis,
gyvenimo prasmė.
(Kėdainiai, 1973 m. gruodžio 31 d.)
MOKYKLOS KIEME
Dzin, dzin, dzin! Skambutis –
tai smagu, kad pertrauka!
Iš mokyklos juokas
pūgai dainą pertraukia.
Krinta baltos žvaigždės
ir į plaukus segasi.
Už mokyklos kampo
kelia vėjas klegesį.
Vaikai, į ratelį!
Ve, ir snaigės sukasi!
Vėjas kiemo sniegą
į pakiemius sukasė.
Vėjau, lįsk iš kampo
ir pasuk mums sūkurį!
Ko tu mūs baidaisi? –
stverkie už pečių kurį.
Uka, uka, vaikai!
šokim, kelkim klegesį!
Ve, kaip baltos snaigės
mums į plaukus segasi.
Kieme pilna juoko,
kieme viskas maišosi.
Galvos, kaip karalių,
baltom žvaigždėm kaišosi.
(1935 m. sausio 7 d.)
TĖVAS IR VAIKAI
Vos tiktai saulutė nutirpino žiemą,
pulkas rudnosiukų rangosi po kiemą:
dūzgia, šoka, virsta, grumdamiesi klykia.
Žmonės pasakytų, jog labai išdykę
– Vaikai, tėtė grįžta! – Žygintas surinka.
Lyg žvirbliukai varną čirkšdami apninka.
Traukia, stumia, suka kibdami į skverną.
Supešioja visą, lyg tą seną varną.
Tėtė, lyg malūnas, – bijo, kad negriūtų,
o tada pagyrų pramuštgalviams būtų.
Dar, ko gero, grįžę imtų versti namą,
bet užtat jiems tektų aiškintis prieš mamą.
Dūzgia, kunkuliuoja keistas bičių spiečius,
juokindamas vėplas ir gerus piliečius.
Pagaliau į grinčią kūliais įsiverčia
ir pavargę drimba tie bambliai į kerčią.
Gerbiama dukrytė, mūsų Ramintėlė,
akytes į mamą klausiamai pakėlė:
jai neaišku, kokių būta čia grumtynių.
Broliai – lyg bildukai iš maknotų plynių.
Supešiotą tėtę tik tada pažino,
kai mamytė tėtę meiliai apkabino.
Sumaniai per aslą ir dukrytė žengė –
kačiuke ant kelių dailiai susirangė.
Tėtė Ramintėlę supdamas myluoja,
Skaidris ir Gintulis kerčioje dainuoja,
mylima mamytė skuba kaisti pietus,
o katytė kniaukia uodegą užrietus.
(1945 m. birželio 8 d., NKVD rūsiai)
ŽEMĖS TRAUKA
Seniai žeme einu,
tai liūdnas, tai smagus.
Ir pakele skinu
tai džiaugsmą, tai vargus.
Iš viso to, žinia,
susipina daina.
Ir ji lydės mane,
kol tars būtis: gana.
Daina vienumoje
skurdi kaip ir žmogus,
tad ir skubu su ja
pas mylimus draugus.
Seni, mieli draugai –
jūs šiluma speige.
Taip norisi ilgai
keliaut su jais drauge.
Gerokai apsunkau,
pritrūksta ir kaitros,
jau dvelktelia tankiau
šalčiu už nugaros.
Dar stengiuos, dar einu
per miestus, per sodžius
ir į dainas pinu
lietuviškus žodžius.
Telieka po manęs
nors tokia atmintis,
kai į tamsos menes
paskambins nebūtis.
O žemė taip graži –
tos upės, tie kalnai…
Kad noris, dievaži,
gyventi amžinai.
Su vasaros rytais,
su paukščių čiulbesiais,
su Nemuno krantais,
praeitimi garsiais.
Kai saulė žaisdama
apgaubia savimi,
man žemės žaluma
pakvimpa medumi.
Man net viena diena
su savąja karta
brangi kaip dovana,
gyvenimo verta.
Tai matote, draugai,
kaip žemėj daug brangaus.
Kimbu į ją nagais
su įkarščiu žmogaus.
Dangus man per aukštai –
ne man pasiekti jį.
Tik žemę – ją tiktai
nešiojuosi savy.
(Vilnius, 1988 m.)
