L. Kalėdienė. Nuspręsta nesiskaityti su valstybine kalba

Perskaičiau birželio 14 d. LRT portale paskelbtą socialdemokrato Gintauto Palucko straipsnį, kuriame autorius karštai ragina nepaisyti Konstitucijos, apskritai leisti Lietuvos piliečiams rašyti pavardes taip, kaip jie įsigeistų. Labai liberalių pažiūrų socialdemokratas.

Tokia nuomonė buvo išreikšta ir Seimo Švietimo ir mokslo komiteto birželio 9 d. posėdyje: pritarta Vyriausybės teikiamam Vardų ir pavardžių rašymo įstatymo projektui, kuriame numatoma asmens dokumentuose leisti užrašyti asmenvardžius ne tik pagal oficialius šaltinius, bet ir pagal pageidavimus, o pageidavimai įvardijami kaip originali rašyba.

Lietuvos Konstitucinis Teismas tokį siūlymą plačiai vartoti nelietuviškus rašmenis oficialiuose asmens dokumentuose ne kartą yra kvalifikavęs kaip neleistiną. Pastarąjį kartą tai buvo patvirtinta 2014–02–27 byloje Nr. 14/98 – vardai ir pavardės Lietuvos piliečių asmens dokumentuose turi būti rašomi valstybine kalba, turi būti paisoma konstitucinio imperatyvo ją saugoti.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) pripažino, kad asmenvardžių rašymas valstybine kalba piliečių teisių nepažeidžia, nes parodo asmens ryšį su valstybe. Asmens tapatybės dokumentą išduoda valstybė, ji nustato jo gavimo ir naudojimo taisykles. Kad jį gautų, asmuo turi atitikti teisės aktais numatytus reikalavimus. Vienas iš jų – mokėti valstybinę kalbą.

Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) irgi ne kartą yra siūliusi, kad būtų galima perrašyti originalo kalba lotyniškais rašmenimis asmenvardžius Lietuvos Respublikos piliečių asmens dokumentuose tik dviem atvejais: sudarantiems santuoką su kitos valstybės piliečiais ir jų vaikams bei kitų šalių piliečiams gaunant Lietuvos pilietybę.

O dėl ko labiausiai nerimauja Paluckas? Kad nei Konstitucinis Teismas, nei EŽTT nėra tokie pat kompetentingi kaip jis: „Mūsų vardai ir pavardės yra mūsų, jos neturėtų priklausyti valstybei. Visas šis reguliavimas, kuriuo siekiama lotyniškais rašmenimis rašomas kitataučių pavardes perdaryti taip, kaip yra patogiau valstybės aparatui, liudija didelę nepagarbą asmeniui, jo orumui, tapatumui, kartais ir sąmoningą bandymą pažeminti.“

Paluckas nepripažįsta ne tik aukštųjų teismų sprendimų dėl pavardžių rašybos, jis nepripažįsta ir Lietuvos Respublikos teritorinio vientisumo, nes šiomis dienomis siūlo remtis okupacinio laikotarpio „dokumentais“, klausdamas, „ar pavardei pasikeisti pakaks išrašų iš, tarkime, tarpukario Lenkijos valstybės išduotų dokumentų?“.

Ar visiems socialdemokratams, ar tik Paluckui atrodo, kad 1919-1939 m. Vilnių ir Vilniaus kraštą Lenkija valdė kaip teisėta, o ne kaip okupacinė valdžia?

Nesuprantama, kodėl Paluckas Lietuvos lenkus laiko imigrantais? Juk Lietuvos lenkai yra vietiniai Lietuvos gyventojai. Dabartinės didžiausios Lietuvos tautinės bendrijos – lenkų – pavardės istoriškai formavosi neatsiejamai nuo lietuvių pavardžių, todėl yra susipynusios, sutapusios, nes niekada Lietuvoje niekas istoriškai neskyrė lietuvio nuo lenko kaip atėjūno, Lietuvos lenkai ir patys savęs nelaiko atklydėliais iš Lenkijos.

Apie Lietuvos lenkų pavardes priminsiu keletą akivaizdžių istorinių ir filologinių faktų, remdamasi daugiausiai šioje srityje nuveikusių mokslininkų Zigmo Zinkevičiaus, Antano Salio, Valerijaus Čekmono, Aleksandro Vanago ir Vitalijos Maciejauskienės darbais bei išvadomis.

• Iki pat XIX a. pabaigos pavardės niekada niekur nebuvo užrašomos lietuviškai. Dar prieš krikštą oficialioji rašto kalba buvo rusėnų, naudojusi kirilicos abėcėlę, po krikšto vartota lotynų, nuo Liublino unijos XVI a. – lenkų, o nuo III Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 m. iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos 1918 m. – rusų.

• Pavardžių formavimosi procesas Lietuvoje prasidėjo po krikščionybės įvedimo XIV-XV a., baigėsi XVII a. Specifinis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų palikimas lietuvių antroponimijoje – pavardžių daryba su tėvavardiniais baigmenimis –owicz, -ewicz. Ši sistema taikyta visiems šalies gyventojams, nesvarbu, kuria kalba jie šnekėjo ar kaip patys save vadino, todėl šios sistemos įtaka buvo lemiama formuojantis dabartinėms lietuvių, lenkų ir gudų pavardėms. Lenkams Lenkijoje buvo būdingi priesagos –ski vediniai (-owski, -ewski) iš vietovardžių.

Vis labiau įsigalint lenkų kalbai, tėvavardinės priesagos –owicz, -ewicz, iš seno vartotos rusėnų raštų kalba rašytuose dokumentuose, imtos keisti lenkiškomis –ski tipo priesagomis: -owski, -ewski, -inski, -icki ir pan., kurios ilgainiui buvo sulietuvintos į –auskas (-iauskas), -inskas, -ickas, pvz., Petrauskas, Žilinskas, Judickas. Krikšto ir santuokų registracijos knygose šalia Adamowicz, Janowicz, Michałowicz, Romanowicz imtos vartoti ir Adamowski, Janowski, Michałowski, Romanowski, kartais dvejopai pavadinamas net tas pats asmuo.

Pavardės su –ski ilgainiui Lietuvoje labai įsigalėjo, nes anuomet žmonėms atrodė kilnesnės nei turinčios priesagas –owicz, -ewicz. Dabar daugybė lietuvių turi „pagražintas“ pavardes, nes jos pailgintos –ski tipo priesaga: Kazlauskai (populiariausia pavardė Lietuvoje!), Paulauskai, Jankauskai, Žukauskai ir kt.

Neretai pavardės būdavo verčiamos į slaviškas kalbas: taip iš Ožys, Vabalas atsirado Kazlas, Žukas ir pan., iš čia Kazlauskas, Žukauskas ir t. t. Taigi pavardės nuolat būdavo keičiamos, perdirbamos (neretai beraščiams jų savininkams nė nežinant), todėl ilgainiui pasidarė nebeįmanoma iš pavardės spręsti apie žmogaus tautybę.

• Pirmieji pasai Lietuvoje atsirado panaikinus baudžiavą 1861 m., jie buvo rusiški, išduodami tik išvykstantiems iš gyvenamosios vietos.

• 1864 m. užgriuvo spaudos draudimo metas – įsakyta visas bažnytines knygas su visomis pavardėmis perrašyti kirilica. Nors 1904 m. spaudos draudimas baigėsi, bet lietuviškos dokumentacijos dar nebuvo.

• Visuotinį paso naudojimą 1915–1918 m. įvedė okupacinė Vokietijos administracinė valdžia, jame įrašai buvo daromi vokiečių ir lietuvių arba jidiš, lenkų ar kita kalba. 1919–1922 m. vokiški pasai buvo keičiami į nepriklausomos Lietuvos pasus, kur įrašai buvo tik lietuviški.

• Visuotinai Lietuvoje dokumentuose pavardės lietuviškai pradėtos rašyti tik nuo 1922 m., kai lietuvių kalba tapo valstybine, o Vilniaus krašte, kuris nuo 1919 m. iki 1939 m. buvo okupuotas Lenkijos, – tik po antrojo pasaulinio karo.

• Tarpukario Lietuvoje 1934 m. Vidaus reikalų ministerijoje buvo sudaryta Pavardžių komisija, kuriai vadovavo Juozas Balčikonis, Seime buvo paruoštas Pavardžių įstatymas. Organizuota visos Lietuvos pavardžių registracija, o visas surinktas pavardes studentai, vadovaujami Antano Salio, važiavo ir patikrino vietoje, tikslino rašybą ir jas sukirčiavo.

Buvo parengtas, bet nespėtas išleisti pavardžių žodynas ir pasiruošta naujam patikslintų lietuviškų pasų išdavimui, bet viską sutrukdė karas. Remiantis tarpukariu sudaryta pavardžių kartoteka, 1985-1989 m. Vilniuje buvo išleistas dvitomis Lietuvių pavardžių žodynas (ats. red. Aleksandras Vanagas), kurio pagrindu pastaraisiais metais šiek tiek papildžius sukurta e-Pavardžių duomenų bazė (https://lkiis.lki.lt/pavardziu-duomenu-baze).

• Sovietų okupacijos metais Lietuvoje pasuose įrašai buvo daromi dviem kalbomis – lietuvių ir rusų, bet iki 1974 m. didelė dalis žemdirbių jų negaudavo į rankas – kad nepabėgtų į miestus. Lietuviškos pavardės formos užrašymas, kaip ir tautybės nurodymas, labai daug priklausė nuo vietinių rajono valdininkų, nes buvusiame okupuotame Vilniaus krašte lietuviški įrašai dažnu atveju būdavo daromi pirmą kartą istorijoje.

Atsitikdavo ir taip, kad tos pačios šeimos dukterų pavardžių priesagos skirdavosi: viena būdavo –aitė, kita -ytė, trečia -ovna (skirtingais gimimo metais dokumentus galėdavo išduoti vis kitas valdininkas arba jiems buvo tas pat, ar –aitė, ar -ytė, ar –(i)ūtė, ar -utė). Bet tokia galėjo būti tik praktika, nes apskritai pavardės perteikimas lietuviškai buvo griežtai įstatymiškai reglamentuotas.

• Lietuviški pasai vėl atsirado atkūrus Nepriklausomybę 1990 m. Netrukus buvo sukurti ir įsigaliojo visi su asmenvardžių užrašymu asmens dokumentuose susiję įstatymai ir teisiniai aktai.

• Kuo remiantis dabar Lietuvoje būtų galima ieškoti autentiškos pavardės rašybos? Tėvų ir senelių dokumentais? Kurio laikotarpio? Kurios okupacinės valdžios – Lenkijos ar Sovietų – išduotais? Kuria kalba išrašytais? Koks būtų tų dokumentų pasirinkimo kriterijus? Įrašai pasuose? Bažnytinių knygų įrašai? Nereglamentuojami jokiais dokumentų perrašos įstatymais?

• Dar vienas šaltinis ieškant autentiškų tam tikru metu vartotų pavardžių užrašymų gali būti antkapių užrašai. Pažymėtina, kad neretai jais remtis neįmanoma todėl, kad pavardžių užrašymo autentiškumas priklauso nuo paminklų užrašus rašančių meistrų išsilavinimo, kalbų mokėjimo ir rašybos išmanymo.

Tai vis dėlto, ką reiškia tiek Seimo Švietimo ir mokslo komiteto, tiek ir Palucko pritarimas siūlymui keisti asmenvardžių rašybos principus Lietuvoje? Gal pasakymas „originalia rašyba“ reiškia, kad Lietuvos valstybės dokumentuose reikės remtis ne valstybinės lietuvių kalbos, o kitos, pvz., Lenkijos, valstybinės kalbos rašybos taisyklėmis?

Ar gal teks vadovautis tos šalies rašybos taisyklėmis, kur gyvena emigrantai iš Lietuvos tiesiog todėl, kad jiems būtų patogiau prisitaikyti svetur – kaip Pranui Krukeliui tapti Frank Kruk? Juk vis tiek per visą Lietuvos istoriją jau tiek kartų keitėsi asmenvardžių rašyba – gal pabandom iš naujo?

Autorė yra lituanistė, habilituota filologijos mokslų daktarė