Dar aidi ausyse vakar minėjime girdėti traukinio ratų dūžiai – dun, dun, dun. Tarsi grumstai, krintantys ant karsto dangčio. Ant Lietuvos karsto… Ir tie garsai pasklinda sąmonėje, sugrąžindami išbarstytus įvykius, datas, žmones. Tai, ką mes kasdieniniame gyvenime primirštame, pasitraukdami į beprasmę šiandieninių problemų buitį!
Vakar pakabinau vėliavą, perrištą juodu kaspinu. Vakare jos nenuėmiau, nes šiandien ji, plevėsuodama primena baisiąją 1940 metų birželio 15-ąją, Lietuvos okupacijos ir žiauraus naikinimo pradžią.
Rytinis kaimynas niekaip negalėjo nurimti. Ne viena klastinga sutartis, ne vienas niekšiškas veiksmas prieš Europos valstybes tankais važiavo per ramų ir nusistovėjusį tautų gyvenimą.
Noras valdyti sovietus vertė imtis brutaliausių priemonių. Po jau įteiktos Notos su melagingais faktais, tarsi ruošiant dirvą tolimesniems šėtoniškiems veiksmams, 1940 metų birželio 14 dieną, 23 val. 50 min. Užsienio reikalų ministrui Juozui Urbšiui buvo įteiktas Ultimatumas:
- Išduoti Vidaus reikalų ministrą Kazimierą Skučą, Valstybės saugumo departamento direktorių Augustiną Povilaitį,
- Sudaryti priimtiną SSSR vyriausybę,
- Įsileisti neribotą Sovietinės armijos kontingentą ir jį dislokuoti.
Tai buvo nedviprasmiškas okupacijos įvedimo reikalavimas.
Ultimatumo terminas pagal tarptautinę praktiką yra 48 val. Šį kartą reikėjo jį įgyvendinti iki 9 val. ryto Lietuvos laiku.
Jau naktį raudonarmiečiai užpuolė Ūtos pasienio užkardą, nužudė jos posto sargybos viršininką Aleksandrą Barauską.
Lietuvos Vyriausybė per kelias nakties valandas turėjo apsispręsti, kaip pasielgti su pateiktu Ultimatumu. Nuomonės dėl pasipriešinimo ar sutikimo su Ultimatumo reikalavimais išsiskyrė. Bet sudėtinga padėtis kalbėjo prieš pasipriešinimo galimybę.
Generolo Vinco Vitkausko išdavystė, apgalvoti veiksmai atitraukti Lietuvos kariuomenės dalinius nuo sienos, o ir laiko deficitas vertė priimti tarsi mirties nuosprendį – Sovietų Ultimatumą.
Birželio 15 d. smailiakepuriai raudonarmiečiai jau šeimininkavo visoje Lietuvoje.
Lietuvos realiu valdytoju tapo Maskvos statytinis, emisaras Vladimiras Dekanozovas.
Jau birželio 17d. sudaryta marionetinė „liaudies vyriausybė“. Parsidėjo persekiojimai, suėmimai, trėmimai, egzekucijos!
1940-1941 m. okupacija sugriovė egzistavusią valstybingumo raidą ir sunaikino nusistovėjusią socialinę sanklodą. Nebeliko ramaus gyvenimo. Nebeliko GYVENIMO!
Tad jau 1940 m. pardėjo kurtis pasipriešinimo okupantams sąjūdis. Lietuva visomis priemonėmis ieškojo galimybių išlikti ir esant pirmai pasitaikiusiai progai vėl atkurti Nepriklausomą Lietuvos Respubliką.
Ar pavergta tauta turi teisę sukilti prieš okupantą ir siekti laisvės? Nepriklausomybės?
Iškankinta, naikinta, bet nepalaužta Tauta (todėl ji ir nėra „liaudis“), pasinaudojo galimybe ir 1941 m. birželio 23 d., pakilusi į išsivadavimo kovą, neįmanomomis, jau vykstančio karo sąlygomis atliko žygdarbį – atkūrė Lietuvos Nepriklausomybę!
Didžiulių aukų kaina birželio 23 d. rytą per Lietuvos Radiją nuskambėjo Nepriklausomybės Deklaracija!
Kas valandą tai vienas, tai kitas Lietuvos miestas ir miestelis laisvinosi nuo Raudonojo okupanto. Į Sukilimą įsijungė daugiau nei 100 000 Lietuvos gyventojų. Nuo Zarasų iki Kretingos, nuo Biržų iki Vilkaviškio, nuo Mažeikių iki Švenčionių!
Sudaryta Laikinoji Lietuvos Vyriausybė ėmėsi milžiniško darbo atkurti Lietuvos ekonominę, teisinę ir socialinę struktūrą. Juolab, kad kasdien reikėjo ne tik laviruoti, bet ir kovoti su nacių valdžia.
Ši, didvyriškoji Vyriausybė gyvavo 6 savaites!
6 savaites Lietuva pasaulio arenoje buvo Nepriklausoma, demokratinė Respublika. Tai analogų neturintis variantas. Vykstant karui, okupuotam krašte?…
1941 m. rugpjūčio 8 d. Lietuvos laikinoji Vyriausybė buvo išformuota. Naciai susidorojo su Vyriausybės nariais. Prasidėjo Rudoji okupacija…
Šiandien, birželio 15-ąją, prisimindami tą tragišką Lietuvai datą, didžiuokimės savo tėvų ir senelių žygdarbiais, tai jie, tie tūkstančiai, paguldė galvas, paaukojo savo jaunas gyvybes dėl Lietuvos! Tai JIE, mūsų vilties šviesuliai ir ateities šaukliai!
1940 m. birželio 15 d. klastinga išdavystė kraujo kaina buvo ištaisyta 1941 m. birželio 23 d. Sukilimu!
Šlovė didvyriams!
Jų atminimas bus gyvas, kol bus gyvas nors vienas LIETUVIS!
Autorė yra skautė, šaulė, Krašto apsaugos savanorė-kūrėja
