Lygiai prieš 70 metų, 1951 m. birželio 1 d., Ožkinių kaimo Antano Krakausko (dabar Valdo Kavaliausko) sodyboje surengtas pirmasis po Antrojo pasaulinio karo lietuviškas kultūrinis renginys. Tai buvo svarbus šio krašto lietuviams istorinis momentas, parodęs žmonėms, kad galima, kad reikia ir kaimuose pradėti rengti kultūrinę veiklą.
Valdžios leidimą renginiui nebuvo lengva gauti. Padėjo kelios aplinkybės. Ožkiniuose tuo metu veikė gamybos bendrovė, kurią lankydavo apskrities bei vaivadijos valdininkai. Juozas Maksimavičius, šio kaimo šviesuolis, bendrovėje ėjo buhalterio pareigas.
Tai buvo tam tikras privalumas – Maksimavičius buvo partinėms valdžioms žinomas ir patikimas. Leidimo J. Maksimavičius nuvyko į Suvalkų saugumo įstaigą. Jo parengtas prašymas buvo gerai apgalvotas ir gudriai suredaguotas. Renginiui sąmoningai pasirinkta birželio pirmoji – Tarptautinė vaikų gynimo diena, kurią komunistinis pasaulis labai iškilmingai šventė.
Vaikų dienai skirtas vakaras saugumo įstaigos viršininkui pasirodė ideologiškai teisingas. Jis, nesigilindamas į renginio smulkmenas, dokumentą pasirašė ir antspaudavo. Maksimavičius čiupo popierių, bet viršininkas dar spėjo perskaityti rašto pabaigoje žinias, kad renginys vyks lietuvių kalba.
Jis norėjo dokumentą išlupti, bet J. Maksimavičius spėjo – pasitraukęs porą žingsnių atgal – popierių įsikišti į švarko vidinę kišenę. Be abejo, pareigūnas būtų bandęs popierių atimti jėga, tačiau prasivėrė durys ir jose pasirodė apskrities pirmasis partijos sekretorius.
Jis gerai pažinojo Maksimavičių, buvo net nakvojęs jo namuose. Sekretorius, pamatęs keistą sceną, susidomėjo, kas vyksta. Maksimavičius pradėjo aiškinti, kad nori surengti kultūrinį renginį.
– Bet lietuvių kalba…, – nutraukė jam saugumo viršininkas.
– Na, ir kas, Lenkija yra demokratinė socialistinė valstybė, – atsakęs sekretorius.
Saugumietis suglumo, o J. Maksimavičius išėjo džiaugdamasis, jog didžiausia kliūtis įveikta. Beliko visas jėgas skirti šventei rengti.
Juozas Maksimavičius „Aušroje“ rašė: „Nutarėme pastatyti vaidinimą su dainomis, šokiais ir deklamacijomis. Taip ir sutarėm: Vincas Valinčius mokys chorą dainų, aš „režisuosiu“ vaidinimą ir mokysiu liaudies šokių. Talkins mums Juozas Jakimavičius ir P. Durtonaitė, kuri ne tik vaidino, šoko, bet ir vertė scenos veikalus iš lenkų kalbos, kadangi lietuviškų neturėjome.
Tai ir visos mūsų „kultūrinės“ jėgos. Aš rinkau „aktorius“ ir šokėjus, Valinčius būrė choristus, mokyt. Durtonaitė ėmėsi versti veikalus. Ir kai 1951 m. birželio 1 dienos šilta ir skaisti saulė persirito per pusę dangaus mėlynės, Jono Vaičiulio (vėliau A. Krakausko) kluone nuo scenos pasigirdo „Kur bėga Šešupė“, A. Žukausko eilėraščiai, apie pėdus užrašytus ir parduotus.
O mažaraštis Juozas Uzdila, kuris savo vaidmenį išmoko iš klausos per repeticijas, apsivilkęs fraku, scenoje atrodė tikras ponas bajoras. Ir kaip sumirga scenoje tautiškais rūbais šokėjai – plojimų audra kelia kluono stogą.“
1951 metų birželio pirmasis sekmadienis buvo saulėtas. Į Krakauskų kluoną sugužėjo maždaug 300 žmonių. Kairiame jo gale per visą šalinę beveik metro aukštyje buvo įrengta pakyla – scena. Priešais ją iš lentų ant kulbių buvo sutaisyti suolai.
Į renginį atėjo ir tie, kuriems šis renginys buvo tarytum rakštis aky. Iš pradžių jie laikėsi santūriai, kad iš kluono kas nors neišprašytų.
Popietė prasidėjo vaidinimu. Anelės Maksimavičienės pamokyti vaikai parodė du veikalus: lietuvių liaudies pasaką „Stebuklingas ragas“ bei M. Baluckio pjesę „Aukso dievaičiai“ („Grube ryby“ vertimas).
Spektakliui įpusėjus, provokatoriai bandė renginį nutraukti. Jie ėmė švilpti ir lenkiškai šūkauti, kad nieko nesupranta. Scenoje niekas į juos nekreipė dėmesio. Kiek pašūkalioję ir nusikeikę, patys apleido kluoną. Po šio nutikimo vakaras vyko sklandžiai.
Pasibaigus spektakliams, žodį tarė renginio rengėjas Juozas Maksimavičius.
Po jo scenoje pasirodė choras ir šokėjai. Buvo ko paklausyti ir kuo pasigėrėti.
Tarp dainų sušokti keturi šokiai. Armonikomis grojo Juozas Degutis ir Vitas Uzdila, smuiku – Ulijonas Babkauskas. Eilių paskaitė Petronelė Durtonaitė-Jakimavičienė bei Anelė Lipskaitė-Šliaužienė.
Pažįstu Ireną Maksimavičiūtę, kuriai Juozas Maksimavičius buvo tikras dėdė. Augalota Irena gyveno Kalvarijoje ir buvo kartu su komanda Lietuvos moksleivių olimpiados krepšinio čempionė. Graži giminė, išeina, yra Maksimavičių tiek šiapus, tiek ir anapus sienos.