Sūrininkas A. Jokubauskas: ekonominę naudą ir palankumą gamtai žemės ūkyje galima suderinti

Užaugęs Kaune, o studijavęs Vilniuje, buvęs žinomas breiko šokėjas, Audrius Jokubauskas jau dvylika metų su šeima gyvena Dzūkijoje, Kabelių kaime, ir gamina sūrį bei kitus pieno gaminius.

Pasirinkęs gamtai palankų ūkininkavimą jis nėkart nepasigailėjo ir tvirtina, jog gaminių paklausa tokia didelė, kad jie net nespėja patenkinti viso poreikio. Audriaus nuomone, būtent toks ūkininkavimas yra tvarus ir turintis galimybių.

Įkvėpė prancūzų pavyzdys

Audrius Jokubauskas jau kurį laiką svarstė apie galimybę persikelti gyventi į kaimą, tačiau tuo metu, 2009-aisiais, Lietuvos kaimo paveikslas atrodė dar ganėtinai archajiškas, teigiamų dalykų buvo nedaug, o ir pats nebuvo tikras, ką galėtų ten veikti.

„Tuomet kelionėje po Prancūziją aplankiau ūkį, kuris paliko man didelį įspūdį, – pasakoja A. Jokubauskas. – Patiko ir patraukė jų gyvenimo būdas, įsitikinau, jog ūkininko gyvenimas gali būti ir smagus, ir geras.“ Jaunas vyras, matydamas vyraujančias žemės ūkio praktikas, iškart pasirinko gamtai palankią gyvulininkystę.

„Žemės ūkio poveikį aplinkai galima labai grubiai išskirti į dvi dalis – tai yra iškastino kuro naudojimas ir dirvožemio alinimas, – aiškina Audrius Jokubauskas – Sakydamas iškastinis kuras turiu omenyje ne vien degalus, bet ir sintetines trąšas. Kuo labiau pramoninis ūkio modelis, tuo didesni transportavimo atstumai ir paliekamas didesnis anglies pėdsakas.

Antrasis poveikis yra intensyvios žemdirbystės alinamas dirvožemis. Dirbant, ariant, alinamas derlingasis žemės sluoksnis ir paleidžiama į atmosferą labai daug dirvožemyje sukauptos anglies. Mažėjantis derlingumas lemia dar didesnį trąšų naudojimą ir taip užsisuka uždaras ydingas ratas.

Nors tuomet neturėjau tiek žinių kiek dabar, man nuo pat pradžių buvo aišku, kad kažkas su tuo modeliu yra ne taip, nes jis sukelia daugybę šalutinių poveikių, tiek gamtinių, tiek socialinių ir ekonominių.

Tad mano žvilgsnis iš karto krypo į tą žemės ūkį, kuris yra nukreiptas į galutinę gamybą ir jos įgyvendinimą kuo trumpesnėje maisto grandinėje, darant kuo mažesnį poveikį aplinkai“, – pasakoja Audrius Jokubauskas.

Siekis – kuo mažiau sugadinti

Pradžioje auginęs avis, šiuo metu Audrius Jokubauskas su verslo partneriu laiko ir Grūdos upės slėnyje gano karves. Kaip teigia pašnekovas, dirbti su partneriu pasirinko tam, kad galėtų vienas kitą pavaduoti ir tokiu būdu pakaitomis pailsėti, nes gyvulius reikia prižiūrėti kasdien, ir vienai šeimai su mažais vaikais tai būtų per sudėtinga.

„Mūsų darbo siekis yra viską daryti taip, kad nesugadintume gero dalyko, – teigia Audrius. – Pradedant nuo žemės, ant kurios ganome gyvulius, visų pirma turėtume nesugadinti tų pievų, taip pat nesugadinti gyvulių sveikatos nuo pat jų gimimo iki tol, kol mes su jais kartu dirbame.

Juk žinome, kad iš sveiko gyvulio gauname sveiką gaminį ir gauname ją ilgą laiką. Galiausiai – nesugadinti savo gaminių nuo pamelžto pieno iki pat subrandinto sūrio. Vadovaujamės tokia nedidelio poveikio aplinkai filosofija.“

Jaunas vyras jau mato teigiamą tokio darbo poveikį gamtai: „Mūsų ganyklose Dzūkijos nacionalinio parko ekologai stebi biologinės įvairovės didėjimą, suskaičiuoja nuo 60 iki 150 skirtingų augalų rūšių, tarp kurių ir keletas Raudonosios knygos augalų, kai tuo tarpu žinome, jog didelėse kultūrinėse ganyklose augalų rūšių būna iki dešimt arba daugiausiai keliolika, – džiaugiasi ūkininkas ir prideda – Yra tekę lankytis Alpių kalnuose įsikūrusiuose ūkiuose, kurie labai didžiuojasi savo ypatingais sūriais, tai pas juos pievose būna apie penkiasdešimt augalų rūšių.

O pas mus yra tokių plotų, kur augalinė įvairovė kur kas didesnė. Be to, gyvulių ganymas pievose taip pat skatina ir vabzdžių, ir agrarinio kraštovaizdžio paukščių gausėjimą. Todėl drąsiai galiu pasakyti, kad ekonominė nauda ir palankumas gamtai yra tikrai suderinami dalykai, – tvirtina sūrininkas A. Jokubauskas.

Didžiausi ūkiai mažiausiai prisideda prie valstybės apsirūpinimo maisto gaminiais

Jaunas ūkininkas griauna vyraujantį pramaną, jog stambūs ūkiai palaiko nacionalinį apsirūpiną maisto gaminiais. „Tiesa ta, jog didžioji dalis stambaus pramoninio žemės ūkio gamybos yra eksportuojama. Ir net ne gamybos, o žaliavos – tai visų pirma grūdinės kultūros, kurių labai daug eksportuojama ir kuriama labai žema pridėtinė vertė su labai dideliu poveikiu aplinkai.

Jeigu mokslas prieš 20-30 metų negalėjo sudėlioti argumentų, šiandien jie jau yra, ir reikia būti aklam bei kurčiam, kad nepastebėtum tokio žemės ūkio tiek ekonominės, tiek ir aplinkosauginės nenaudos, kuri ilgainiui irgi išvirs į ekonominę nenaudą.

Mes labai daug importuojame pradedant daržovėmis ir baigiant duonos gaminiais ar mėsa, taigi stambusis žemės ūkis mūsų valstybės tikrai neaprūpina“, – tvirtina Audrius Jokubauskas.

Pasak pašnekovo, prie apsirūpinimo maistu labiau prisideda būtent mažieji ūkiai, kurie dirba vietinėje rinkoje, ieško čionai gamybos panaudojimo kanalų ir visa jų gamyba lieka Lietuvoje, pas mūsų žmones.

Negalima ignoruoti tikrovės

Europos Sąjungai priėmus „Žaliąjį kursą“ ir patvirtinus biologinės įvairovės strategiją, žemės ūkiui keliami aukštesni aplinkosauginiai reikalavimai, kurie patinka toli gražu ne visiems. Vis dėlto, Audrius įsitikinęs, kad negalima ignoruoti mus supančios tikrovės.

„Pats būdamas ūkininkų pusėje ir norėdamas, kad ūkininkų būtų kuo daugiau, kuo įvairesnių ir kad jie būtų kuo stipresni, norėčiau visiems pasakyti, kad iš tikrųjų mes negalime ignoruoti tikrovės. Nuo to, kad pasakysim, jog kažkas mums nepatinka naujuose iš Europos ateinančiuose vėjuose, nepakeis tikrovės, kad mūsų dirva yra alinama, kad prastėja dirvožemis, kad keičiasi klimatas ir turime prie viso to prisitaikyti.

O būdai prisitaikyti vis labiau mechanizuojant procesus ir pilant vis daugiau cheminių priedų į žemę, nėra ilgalaikiai ir tvarūs, todėl turėtume labiau atsigręžti į gamtinius procesus. Manau, reikia tik šiek tiek noro ir tikrai kiekvienas ūkis gali prisitaikyti“, –  įsitikinęs pašnekovas.

Lietuviai vertina sveiką kaimo gamybą

Pasak Audriaus, lietuviai mėgsta vietinius gaminius, kažkada kaime gyvenusių močiučių ar giminaičių nišą dabar užima smulkūs ūkininkai. „Mes net nepagaminame tiek, kiek galėtume parduoti, nors gamybos kiekis po truputį didėja, vis tiek nesugebame patenkinti vartotojų poreikių.

Ir kiek bendrauju su kolegomis sūrininkais, visur tokia pati padėtis. Mūsų ūkis nedidelis, bet yra pavyzdžių, kur kolegos ūkininkai augina ir po kelis šimtus ožkų ar avių“, – pasakoja pašnekovas.

Tai, jog lietuviai vertina natūralią sveiką gamybą, liudija ir tai, kad stambūs pieno ar mėsos gaminių gamintojai, patarinėjami rinkodaros žinovų, stengiasi išnaudoti natūralumo, kaimiškumo įvaizdį.

„Pas mus su paklausa viskas tvarkoje, o netvarkoje tai, kad nepagaminame tiek, kiek reikia, – teigia sūrininkas A. Jokubauskas. – Vietoj to gaminama ir importuojama daug prastesnės kokybės gaminių, kuriuos bandoma įvaizdžio kūrimu pritempti prie kaimiškumo ir natūralumo, bet tai nėra teisingas kelias.

Todėl tikrai kviečiu, kas tik turite galimybę, galbūt paveldėtos žemės, nebijokite ir pradėkite gamtai palankų ūkininkavimą kaime, nes tai turi didelių galimybių. Tikrai rasite save, rasite tame darbe atpildą, pamatysite prasmę, sukursite savo rankomis grožį, turintį išliekamąją vertę.“

Šiemet tokiems ūkininkams kaip Audrius Jokubauskas įvertinti pirmą kartą rengiamas „Gero ūkininko čempionatas“. Jo tikslas – atkreipti dėmesį į lyderius, kurie ūkininkauja santarvėje su gamta, ir kartu parodyti, jog gamtai palankus ūkininkavimas yra agrarine, ekonomine ir socialine prasme veiksmingas.

„Gero ūkininko čempionatą“ sudaro dvi dalys – ūkininkų ir seniūnijų varžytuvės. Ūkininkų varžytuvėse bus varžomasi dėl dviejų – „Metų ūkininko” ir „Publikos simpatijos” vardų. Seniūnijų laukia du apdovanojimai – „Agrarinės aplinkosaugos čempionė” ir „Agrarinės aplinkosaugos spartuolė”.

Nugalėtojai bus apdovanoti rudenį vyksiančiose iškilmėse. Teikti ūkininkų kandidatūras galima iki gegužės 31 dienos. Daugiau naujienų apie čempionato nuostatus ir registracijos anketą rasite čia.

Parengė Monika Midverytė