Lietuviai iki 15 a. gyveno senosios baltų žemės viduryje, iš visų pusių apsupti giminiškų genčių. Su lenkais tada jie nesiribojo – skyrė vakarų baltai jotvingiai. Tiesioginis kontaktas tarp lietuvių ir lenkų atsirado vėliau, kai kryžiuočiai pavergė jotvingius ir juos išnaikino. Tad seniausi lietuvių kalbos polonizmai – iš XV amžiaus. Lenkų kalba Lietuvoje yra atneštinė, kitaip sakant, išmoktinė. Tad kaip ji atsirado Lietuvoje?
Tai susiję su Lietuvai tragiškais įvykiais XIV a. antroje pusėje. Tada lenkai gudriai pasinaudojo po Algirdo mirties kilusiais Lietuvos Valdovų nesutarimais. Kęstutį nužudęs Jogaila Lietuvoje nebuvo populiarus. Lenkų ponai pasiūlė jam vesti 1384 m. karaliene paskelbtą Jadvygą ir tapti Lenkijos karaliumi. 1385 m. buvo padarytas susitarimas – Krėvos sutartis, pagal kurią Jogaila pasižadėjo priimti krikštą, tapti Lenkijos karaliumi ir prijungti Lietuvos žemes prie Lenkijos.
Lenkų ponai sutartį traktavo kaip tariamai žemesnės pagoniškos šalies prijungimą prie krikščioniškosios Lenkijos. Lietuviams ji buvo naudinga tik dėl krikšto ir tuo, kad sujungus Lietuvos ir Lenkijos jėgas atsirado viltis nugalėti mirtiną abiejų šalių priešą – Vokiečių ordiną. Tačiau sutartis kėsinosi į Lietuvos valstybės savarankiškumą. Grėsmė iš pradžių neatrodė reali, nes Lietuva tada buvo daug didesnė valstybė už Lenkiją. <…>
Siekdami pasinaudoti krikštu (1251 m.) kaip politine priemone Lietuvai arčiau susieti su Lenkija, lenkai iš pat pradžių Lietuvos bažnyčią pajungė savo interesams. Ignoravo pirmąjį Lietuvos krikštą karaliaus Mindaugo laikais, nors jam valdant Lietuva jau buvo laikoma krikščioniška karalyste (Mindaugas popiežiaus nurodymu 1253 m. buvo vainikuotas karaliumi). Tada nemažai lietuvių, bent valstybės centre, buvo krikščionys.
Vilniuje veikė mažiausiai 5 bažnyčios ir pranciškonų vienuolynas. Krikščionys lietuviai vartojo Mindaugo laikais iš vokiečių kalbos išverstus poterius, kurių pirmykščio vertimo liekanos tebėra iki šiol, nepaisant vėlesnio jų lenkinimo (plačiau žr. Zinkevičius, 2000). O kadangi po Mindaugo nužudymo Lietuvos valdovai buvo pagonys, tai ir šalis vėl laikyta pagoniška.
Po Jogailos įvykdyto pakartotinio Lietuvos krikšto, daugiausia palietusio šalies gilumą (centre krikščionių tikėjimą Rytų ir Vakarų apeigomis išpažino daug gyventojų), nebuvo sudaryta atskiros, nuo popiežiaus priklausiusios, bažnytinės provincijos, kokią kūrė karalius Mindaugas. Abi tada įsteigtos Lietuvos vyskupijos – Vilniaus ir Žemaičių – pateko Gniezno arkivyskupo valdžion. Tuo buvo padėti pagrindai Lietuvos lenkinimui.
Jau pirmosiose Jogailos pastatytose bažnyčiose šeimininkavo lenkai. Jie sukūrė daugumą abiejų vyskupijų kapitulose. Lietuvių kalba jiems nerūpėjo. Tarpusavio santykiuose ir su didžiojo kunigaikščio dvaru bei jo dignitoriais jie galėjo apsieiti ir be lietuvių kalbos, nes lenkų kalba buvo artima Lietuvos valstybės raštinėse vartotai slavų kanceliarinei kalbai, kuri Lietuvoje buvo labai populiari.
Lietuvos lenkinimas prasidėjo nuo diduomenės, kuri anksti pramoko lenkiškai ir ėmė vis dažniau šią kalbą vartoti. Didikais ilgainiui ėmė sekti plačiosios bajorų masės. Galutinis Lietuvos privilegijuotojo luomo perėjimas prie lenkų kalbos įvyko XVI a. viduryje, kai lenkų kalba pačioje Lenkijoje vis labiau ėmė įsigalėti, pakirsdama lotynų, iki tol buvusios Lenkijoje oficialiosios raštinių kalbos, pozicijas.
Vis labiau suartėjant abiem valstybėms ir pagaliau joms susijungus, bendri valstybės reikalai, bendras Seimas ir Senatas, giminystės ryšiai su lenkų feodalais vertė Lietuvos didikus ir kitus kilminguosius mokėti ir vartoti lenkų – centrinės valdžios – kalbą. Be jos tada nebuvo įmanoma padaryti jokios tarnybinės karjeros. Ilgainiui ši kalba ėmė įsigalėti ir jų namuose, nors patys Lietuvos didikai ir toliau liko karšti savosios valstybės patriotai.
Jie atkakliai gynė Lietuvos savarankiškumą nuo Lenkijos užmačių. Lenkiška savimonė juose ėmė rastis dar negreit, tik žlungant bendrajai valstybei, kai iškilo uždavinys abi jungtinės valstybės tautas sulieti į vieną bendrą naciją, kuri turėjo būti lenkiška.
<…>
Sulenkėjusi Lietuvos diduomenė ilgainiui (maždaug nuo XVIII a. vidurio) ėmė lenkinti lietuviškai kalbančią liaudį. Svarbiausi valstiečių polonizacijos židiniai buvo dvaras, bažnyčia ir mokykla.
Dvaruose tada jau buvo kalbama bemaž vien lenkiškai. Į poną ar jo vietininką (dvaro prievaizdą, ekonomą) valstiečiai buvo priversti kreiptis tik lenkiškai, nes lietuvių kalbos daugelis dvariškių nebesuprato. Net ir tie, kurie mokėjo lietuviškai, šios kalbos viešai vengė.
Jiems prosenelių kalbos vartojimas atrodė bajoriškos garbės įžeidimas. Taigi dvaras vykdė iš esmės priverstinę baudžiauninkų polonizaciją. Ji tam tikru mastu buvo tęsiama ir vėliau, panaikinus baudžiavą (1864 m.), nes valstiečių gyvenimas žymia dalimi liko susijęs su dvaru, nuo jo priklausė.
Prasilavinusius buvusių baudžiauninkų vaikus ėmė stipriai veikti bajorų skelbiamos kovos prieš carizmą, už krašto laisvę idėjos. Būti laisvam anuomet reiškė tapti lenku. Net ir lietuviškose 1831 m. sukilimo atsišaukimuose žmonės buvo raginami tapti lenkais, nes Dievas su lenkais.
Valstiečiams visą laiką atkakliai diegta mintis, kad gimtoji lietuvių kalba esanti prasta ir pagoniška. Iš jos visaip šaipydavosi, pravardžiuodavo chamska mowa ir pan. Būta net smurto atvejų, kai kunigas valstiečius bausdavo už poterių kalbėjimą lietuviškai (plačiau žr. Zinkevičius Liet. k. ist. IV 13-21, 64-87).
Bažnyčia – antrasis svarbus prastuomenės polonizacijos židinys. Lietuvių kalba joje buvo apšaukta pagoniška. Esą Dievas ja kalbamų poterių nesuprantąs. Melstis reikia tik lenkiškai. Joks kitas prasimanymas nepadarė lietuvių tautai tiek žalos, kaip ši ano metų kunigų išplatinta „tiesa“.
Kunigas – autoritetas valstiečių akyse, negalima jo neklausyti. Žmonės juo pasitikėjo, vykdė jo nurodymus. O kas gi norės likti pagoniu, kad po mirties atitektų pragaro velniams? Tiesiausias kelias į išganymą – tai atsižadėti savo „pagoniškos“ kalbos ir melstis lenkiškai. Ir tamsūs žmonės stengėsi taip daryti, kad būtų išklausytos jų maldos, kurių patys dažnai nesuprato.
<…>
Priverstiniai mokytis poterių lenkiškai anuomet buvo normalus dalykas. Kai kurie kunigai neleido valstiečiams net eiti išpažinties lietuviškai. Lenkų kalbininkės Halinos Turskos, tyrusios lenkų kalbos atsiradimą Vilniaus krašte (žr. Turska 1982; 1995), žodžiais tariant, pamaldos buvo tapusios lenkų kalbos pamokomis. Lenkinimo akcijai vadovavo Vilniaus vyskupai ir kapitula. Katalikų tikėjimas buvo tapęs polska wiara. Bemoksliai žmonės anuomet geriau skyrė kataliką nuo žydo ar stačiatikio negu lietuvį nuo lenko. Katalikas ir lenkas jų sąmonėje ėmė visai sutapti.
Mokykla tada Lietuvoje buvo tik lenkiška. Vėliau carinė valdžia ją pakeitė rusiška. Lietuviško rašto valstiečio vaikas galėjo būti truputį pamokomas tik vadinamojo daraktoriaus – keliaujančio iš sodybos į sodybą savamokslio švietėjo, kartais suburdavusio mokinių grupę ir įsteigdavusio neoficialią „mokyklėlę“, vadinamą bakaloriją. Šio primityvaus švietimo valdžia ne tik nerėmė, bet atvirkščiai, jį persekiojo.
Lietuvių kalbos niekinimas visur – ir dvare, ir bažnyčioje, ir mokykloje – veikė valstiečių psichiką. Jie ėmė savo gimtosios kalbos gėdytis, vengė viešose vietose ją vartoti. Kuris pajėgė, stengėsi su vaikais kalbėti lenkiškai, kad jie nebūtų niekinami. Juk pagal viešąją opiniją lietuvių kalba tetinkanti virtuvei ir tvartui.
Tai esanti šiurkšti, prasta netašyta kalba. Ir taip buvo Lietuvoje tada, kai mokslo pasaulis indoeuropiečių lyginamosios kalbotyros dėka lietuvių kalboje atpažino geriausiai iš visų gyvųjų kalbų išlaikytą indoeuropiečių prokalbės modelį! Lietuvių kalbos „nereikalingumas“, „prastumas“ ir t.t. tada Lietuvoje buvo taip stipriai įkaltas žmonėms į galvas, kad jį išmušti buvo nelengva net kilus tautiniam atgimimui.
Ano meto lietuvių jaunuomenės tragizmas aiškiai matomas iš šių Juozo Čiuldos žodžių, 1854 m. įrašytų jo Samprotavimų apie žemaičių kalbos gramatikos taisykles ir apie lietuvių mitologiją lenkiškoje pratarmėje: „mažas berniukas, atiduotas į parapinę mokyklą, verčiamas, grasomas bausme atsisakyti tėvų kalbos; visą mokslą ir lavinimąsi gaudamas svetima, ligi šiol nežinoma kalba, ilgainiui tampa pirma abejingas, o su laiku atvirai bjaurisi ta kalba, kuria jautri motutė, pamaldi žemaitė, jį mokė pirmųjų žodžių. Taip pradeda gėdintis savo tėvų ir šeimos, gėdintis savo luomo ir tėvynės. Nenori prisipažinti […], kad yra žemaitis, o priskiria save svetimai tautai, melagingai vadindamasis iš seno tikru lenku“.
Lenkinimą sustabdė tautinis lietuvių atgimimas ir nepriklausomos valstybės atkūrimas. Tačiau trečdalis Lietuvos su sostine Vilniumi buvo „brolių“ lenkų okupuota ir toliau paspartintais tempais lenkinama. 1939 m. atgavus Vilnių ir dalį okupuoto krašto, susidurta su pasibaisėtinais polonizacijos padariniais.
Po to – Sovietų okupacijos laikotarpiu lietuvybės likučiai buvo čia toliau sparčiai naikinami. Tačiau net ten, kur lietuvių kalba buvo visiškai sunaikinta, vietinių žmonių pasąmonėje tebeglūdi protėvių dvasia ir noras pažinti tikrąją savo krašto praeitį, nors dabartiniai lenkų ekstremistai siekia visomis išgalėmis sutrukdyti.
Taigi lenkų kalbos, Lietuvoje – kaip atneštinės, traktavimas negali kelti nė mažiausių abejonių. Dar neseniai Vilnijoje skleista nuomonė, kad čia nuo amžių gyveno lenkai šiandien kelia tik šypseną.
Pagal Zigmas Zinkevičius. Vilnijos lenkakalbių pavardės, p. 15-20 (2012).
Perskelbta iš www.propatria.lt
Ačiū.
Nuoroda i propatria neveikia
Patikrinau – net mano „žiguliukas” atidaro. Ar dviem greitais spustelėjimais bandėte atidaryti?
Po naujausių tyrimų gaivinama idėja atkurti televiziją Lietuvos lenkams
– delfi.lt/news/daily/lithuania/po-naujausiu-tyrimu-gaivinama-ideja-atkurti-televizija-lietuvos-lenkams.d?id=87127379
🙂
Skelbia, kad į kovą su lietuvių kalbos valstybiniu statusu stoja sisteminiai valstybingumo naikintojai iš TS–LKD partijos
– pozicija.org/skelbia-kad-i-kova-su-lietuviu-kalbos-valstybiniu-statusu-stoja-sisteminiai-valstybingumo-naikintojai-is-ts-lkd-partijos/
Visas tekstas čia:
– susivienijimas.lt/pareiskimai-ir-naujienos/pareiskimas-del-lietuviu-kalbos-valstybinio-statuso-naikinimo/?fbclid=IwAR2y0Lw7OZubnyMAbQEqD00476-CWf5ySlZC0cu0jWmd9I3mTGI3XayG7Ck
Retorinis klausimas. Kada buvo masinė lenkų imigracija į Lietuvą, kad Lietuvoje dabar yra tiek daug lenkų? Sakysite, 1920-aisiais? Taip, teisingai! Bet praktiškai visi tie į Pietryčių Lietuvą atvykę kolonistai baigiantis Antrajam Pasauliniam karui pabėgo nuo artėjančio sovietų “rojaus” atgal į Motinos-Lenkijos glėbį. Tai iš kur čia tiek tų lenkų? Sakysite, nuo LDK laikų? Nesąmonė! Iš Lenkijos į LDK atvykę žmonės negalėjo Lietuvoje įsigyti nei žemės, nei nekilnojamo turto, taigi ilgam užsibūti Lietuvoje jie neturėjo galimybių. To tak, panowie!
Ką čia ir bepridursi…
Komentare ,,Iš žemių, kur stebuklai vyko ” po R. Jasukaitienės str. apie Barborą Radvilaitę kažkiek rašiau apie staiga lyg mana iš dangaus pasipylusius lenkus.
Jau šiais laikais išgirdau iš moters man niekada nešovusį į galvą dalyką – jų viensėdžio nepalietė pr.a. karai nei kitos tragedijos. Jie taip nuošaliai, taip atsiskyrę gyveno, kad tik kažko nuvykę į miestelį sužinodavo, jog valdžia pasikeitė, bet ten jie retai vykdavo…
Tačiau buvo ,,ant didelio trakto” gyvenusių, ir į juos, pervargusius, vilties netekusius, galėjo jau ir kojas valytis vienas kitą keičiantys okupantai. Dar neužmirškime, jog žmogus ir šeimoje jų veiksmus paralyžiuojančių bėdų turi – ir nedarbas, badas, ir ligoniai kūdikiai, seni tėvai. ar ir jie patys, nėra galimybės vaikų ateitimi pasirūpinti…
,,Atsiėmę savo žemes” lenkai veikė stebėtinai sparčiai, organizuotai. Užima įstaigas, ir tik gerai lenkiškai mokantis gali gauti darbo. Mokyklos staiga lenkiškomis tapo. Visi, kas buvo krikštijami ar tuokiami, ,,lenkais” tapo. Net melstis lenkiškai dar nemokėdami, net savo naujos pavardės sklandžiai neištardami. Asmens, į kurį besikreipusieji interesantai privalėjo lenkais išeiti, tačiau išeidavo tokie, kaip atėjo, keistomis aplinkybėmis vienas po kito žuvo jo žmona (liko 4 vaikai našlaičiai) bei jo seserų sūnūs. Jis suprato, jog tai ,,jo kaltė”, sunkiai susirgo džiova, nuo jos mirė.
Už tikrą ar tariamą eilinio žmogelio neklusnumą kolaborantai žudė. Išgamiškai. Net mažų vaikiukų akyse jų tėvelius kad ir granata skutais paversdavo. Nebent godumo skatintu išprotėjimu tai paaiškinti galima. Sėkmingesniu atveju išvarydavo, o ūkį, NT nusavindavo, gaudavo jį sau kaip premiją už ištikimybę naujajai valdžiai kovojant su jos priešais. Iš čia toks masiškas NT savininkų keitimasis tarpukariu – NT su visu gyvuoju inventoriumi priklausė vienam, perėjo kitam. Todėl Tarpt. teisė ir nepripažįsta okupacijų laikais vykdytų manipuliacijų nuosavybės teisėmis, nei tapatybės keitimo dokumentais (pavardžių pertautinimas).
Ar kiekvienas į tokias aplinkybes staiga įmestas, drįs, ras savyje jėgų priešintis? Ar kiekvienas leis sau rizikuoti artimųjų jei ne gyvybėmis, tai bent likimais? Štai iš čia ir tiek ,,lenkų”. Ir ne šiaip lenkų, bet NT savininkų! – Bez figi nie do donosa 🙂
Tačiau štai kas įdomu – Lenkija kruopščiai žiūrėjo, kad repatriacijos metais įsileistų tik iš tiesų grįžtančius (pvz, ištekėjusių Lietuvon šeimas, ar pan.), bet dėl karo suirutės įstrigusių Lietuvoje. Arba PL gyvenančių giminių turinčiuosius. Ištikimai jai tarnavusių perkrikštų neįsileido (išdavę savus, išduos ir kitus?). Todėl įsijungė dokumentų klastojimo ir kyšių sistema. Ir štai kas stebina: jie nepasimokė. Nepasijuto įžeisti. Jie vėl pasirengę tarnauti ,,išvaduotojui”. Gal tuo pasirūpina lenkiška istorijos vadovėlių redakcija? Šiandien Lenkijos atstumtų per repatriaciją kolaborantų palikuoniai tiki, kad jiems bus kitaip. Žiūrėk, kokiais saldainiais mus PL vaišina, kokie blizgantys popieriukai! o kaip gražiai priima į ekskursijas atvykusius!…
.
Čia Lietuva. Čia “lenkais” lyja. Vilniaus kraštas.
Mokyklų lenkiškų ir lenkiškų TV – apsčiai…
O, “lenke”, tu kaip geriausias mano draugas
Pakilus – Eikim!- tyliai pasakei…
Tai dabar likus 2 milijonams gyventoju ar nereiketu susirupinti gimstamumu, o ne asaroti del prarastu teritoriju? Ystojot y ES, atsisaket Lito taip dziaugsmingai, pykstates su visais kaimynais, ko dabar asaroti?
GERBIAMIEJI, ŠĮ KARTĄ TRUMPAI PAKALBĖKIME ne APIE LIETUVOS “ISTORIJĄ”, BET APIE JOS GARBINGIAUSIĄJĄ “PRAEITĮ”! KAIP REGIME, BE LIETUVOS “PRAEITIES” PAŽINIMO, PASAULIS NIEKAIP NEGALI PAŽINTI NEI “PRAEITIES”, NEI DABARTIES, NEI ATEITIES?
BEJA, VISA TAI JAU YRA, NE TIKTAI PAŽINTA, BET IR PASAULIUI PRANEŠTA ROMUALDO ZUBINO KNYGOSE: “PERKŪNAS”, “PER PRAETĮ Į ATEITĮ”, “PAŽADINTA PRAEITIS”, “PRAEITIS IR ATEITIS”, “PRAREGĖJIMAS”, “TVANAI DIEVAI CIVILIZACIJOS”, IMKITE JAS IR SKAITYKITE! AMENI
Tačiau šį kartą, ne apie Romualdo Zubino GLOBALINIUS ATRADIMUS GEOFIZIKOJE ir ASTRANOMIJOJE, bet apie HERODOTĄ, kuris “ISTORIJOJE” padarė nedovanotiną “NUSIKALTIMĄ”, SENIAUSIĄJĄ ŽEMĖJE LIETUVIŲ KULTŪRĄ, PAVADINDAMAS – KELTAIS!
TAIP! IŠTIESU, LIETUVIAI NUO SENO, SU TEKANČIĄ SAULĘ, ŽIRGAIS, PER KALNUS
ir TŪKSTANTMEČIUS, KELDAVOSI NUO RAMIOJO ikI ATLANTO VANDENYNO, ir ATGALIOS!
BŪTENT TODĖL, HERODOTAS, ŠIĄ TAUTĄ, IR KULTŪRĄ, buvo pavadines KELTAIS!
KAS DOMISI LIETUVOS PRAEITIMI ( ISTORIJĄ!) , skaitykite VOKIEČIŲ RAŠYTOJO KNYGĄ
“FRIDRICHAS ŠLETĖ” “KELTAI TARP ALEZIJOS IR PERGAMO”!
Lenkų atsiradimą Vakarų Europoje išsamiai aprašo Aivaras Lileika ruošiamoje spausdinti knygoje “Sarmatai. nutylėta istorija”.
Jam leidus, neredaguotai atpasakoju: Rusijos variagai užpuolė judaizmą išpažįstančią Chazarijos (Khazars) valstybę, kuri buvo žinoma dar Palaukių-Polovcų vardu. Po variagų smūgių valstybė, buvusi azijinėse stepėse ir kontroliavusi dalį prekybos kelių iš Europos į Persiją bei kiniją, sunyko, kadangi viršų paėmė Bizantijos remiami kariai. Roma, kuri konkurencinėje kovoje dėl savo kelių į ten rėmė polovcus, perkėlė chazarus į pačius sarmatų vakarus Notečės-Vartos už Vyslos upės aukštupio žemes, kur juos perkrikštijo. Jų karo vadas Mieszko I paėmė į žmonas Popiežiaus jam parūpintą kaimyninės Bohemijos-Moravijos kunigaikštytę Dobravą (Dobrawa). Po 1005 m. Boleslovas Narsusis išleido monetą su dvipusiai iškaltu įrašu WLADCA POLSKI-PRINCEPS POLONIE ir taip 11 a. pradžioje Vyslos aukštupyje buvo įtvirtinta valstybė vardu POLONIE – Polonija. Tuos poloviečius, lotyniškai pavadintus leci (leki, lechi), kurie perkėlimo būdu “aplenkė” sarmatus, lietuviai pavadino lenkais (riestinis kirtis ant n – vėliau nuslydo ant e), o Italijos metraščiuose, rašytuose apie 1000-sius metus, ši iš rytųatkelta valstybėlė buvo vadinama “druga Slowianszcyzna” – jos sostine 966 m. tapo Krokuva.
Popiežius pasveikino lituanistinio „Draugystės tilto“ atstovus
– respublika.lt/lt/naujienos/pasaulis/kitos_pasaulio_naujienos/popiezius_pasveikino_lituanistinio_draugystes_tilto_atstovus/