S. Birgelis. Apie senų laikų emigraciją. Emigracija ir reemigracija (IV)

Gintaras Lučinskas istorijos paveldo metraštyje „Terra Jatwezenorum“ rašo[1]:

XIX a. pabaigoje Rytų Europą išjudino Vokietijos industrializacija. Ji sutraukė apie 728 000 užsieniečių darbininkų. Tiesioginį postūmį į emigraciją Rusijoje lėmė pasunkėjusios gyvenimo sąlygos XIX a. 7-ojo dešimtmečio pabaigoje.

Suvalkų gubernatorius 1868 m. ataskaitoje Rusijos carui rašė, jog po 1867 m. nederliaus, likus be grūdų atsargų, 1868 m. pavasarį kai kuriose vietose neturtingiausiems gyventojų sluoksniams pradėjo trūkti maisto, o stambūs žemvaldžiai dėl nederliaus sumažino dvaruose samdomųjų darbininkų skaičių.

Nederlingi buvo paskutiniai 4 metai, o 1868 m. – patys nederlingiausi. Todėl pirmieji emigrantai išvyko kaip tik iš Suvalkijos. 1868–1689 m. kovo mėn. daugiausia emigravo iš Kalvarijos ir Vilkaviškio apskričių – 312 ir 247 asmenys, iš jų valstiečių – 92 ir 33. Per metus iš Lietuvos išvykdavo ne mažiau kaip 1 000 žmonių, pusė jų buvo valstiečiai.

Sezoninė emigracija iš lietuviškų gubernijų didėjo. Į Vokietiją kasmet atvykdavo po 200 000–400 000 darbininkų iš Rusijos ir Austrijos–Vengrijos, tarp jų po 120 000–140 000 iš Lenkijos karalystės. Buvo nemažai ir Suvalkų gubernijos gyventojų.

1900 m. iš Suvalkų gubernijos išvyko uždarbiauti 3 043, 1901 m. – 2 820, 1902 m. – 1 429 gyventojai. 1910–1913 m. Vokietijoje dirbo jau 11 947 lietuviai, arba po 4 000 kasmet. Dauguma jų uždarbiavo žemės ūkyje (9 853) ir tik 2 094 – pramonėje.

Po 1890 m. emigracija smarkiai pradėjo augti. XIX a. pabaigoje ji tapo masinė. Antai 1882–1888 m. iš Suvalkų gubernijos emigravo apie 10 000 valstiečių. Emigracija išaugdavo nederlingais metais. Ypač sunkūs buvo 1889 m. 1891 m. vien per 8 mėn. išvyko 2 494 žmonės.

Emigravo daugiausia valstiečiai. Pagrindinė emigracijos kryptis – JAV. Tuo metu ten susidarė stambūs lietuvių imigrantų centrai Pensilvanijoje, kūrėsi draugijos, parapijos, pradėta leisti lietuvišką spaudą.

Pirmieji emigrantai iš Suvalkijos siųsdavo pinigus giminėms, kvietė šeimos narius ir gimines atvykti į JAV.

1910 m. Seinuose leidžiamas „Šaltinis“ rašė: (…) suaugęs, subrendęs bernas pas ūkininką – čia dabar retenybė, visi išbėgioję į Ameriką. Bernauja jauni, dažniausiai 17–19 metų vaikinukai ir tie tiktai žiūri, pakėlę sparnus, kaip greičiau išlėkus. Nerūpi jiems išmokti žemė dirbti, nes tikisi neilgai ją dirbsią.

Didelė emigracijos banga kilo 1904–1914 m. Emigrantai palikdavo savo gimtinę ir vykdavo į užjūrį visų pirma dėl geresnio gyvenimo.

1904 m., blogėjant tarptautinei padėčiai, išaugo vyrų emigracija. Dar labiau ji padidėjo Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse. 1914 m. į JAV imigravo 21 584 lietuviai.

Paskui vyrus užjūrin ėmė traukti ir merginos. 1899–1914 m. iš 252 594 lietuvių emigrantų į JAV trečdalį (32,4 proc.) sudarė moterys. Moterų daugėjo 1900–1909 m., kai imigravo 103 126 vyrai ir 42 560 moterų. Pažymėtina, kad tarp emigrantų mažai buvo lietuvių inteligentų. Žinoma, jų nedaug buvo ir Lietuvoje.

Į JAV dažniausia emigruodavo 17–45 metų vyrai ir 17–30 metų moterys. Taigi išvykdavo pati darbingiausia Lietuvos gyventojų dalis.

XIX–XX a. sandūroje iš Lietuvos emigravo apie 400 000 lietuvių. Lietuvą per tą laiką paliko apie 20 proc. gyventojų.

Gausi emigracija atsiliepė Lietuvos ūkiui. Žymiai sumažėjo darbininkų, tačiau padidėjo darbo užmokestis. Lietuvių emigracija turėjo ir neigiamų demografinių padarinių.

Lietuvoje vyrų pasidarė mažiau nei moterų. Emigracija buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios Lietuvos gyventojų skaičius XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje augo lėtai. Emigracija iš Lietuvos išsiurbė geriausią gamybos jėgą: jaunus, sveikus, stiprius, aktyvius gyventojus.

Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse 70 000 lietuvių gyveno Rusijos imperijos miestuose, už etninės Lietuvos ribų, apie 200 000 – JAV, apie 7 000 – Didžiojoje Britanijoje.

Taigi lietuviai keliavo į užjūrį tikėdamiesi užsidirbti pinigų, o sugrįžę gimtinėn išmokėti skolas, nusipirkti žemės ir kt. Grįždami parsiveždavo nemažai dolerių. Emigrantai neretai siųsdavo pinigus į namus. Daugelis vykstančių į JAV negalvojo pasilikti ten visam laikui. Rūpėjo užsidirbti pinigų ir grįžti į tėvynę.

Vienas emigrantas namiškiams rašė: Džiaugčiausi grįždamas į tėvynę, bet pinigų nėra. Jei vandenynas būtų ledu dengtas, tai šliaužčiau nors keliais.

Grįžtantys parsiveždavo namo po 1 000–2 000 rublių. Imigrantai, dirbantys pramonėje, turėjo geresnes galimybes taupyti. Vien tik 1911 m. išeiviai į Kauno guberniją išsiuntė 3 346 000 rublių. Tai turėjo įtakos žmonių pragyvenimo lygiui. Reemigrantai savo ūkiuose įdiegdavo užsienyje matytas naujoves.

1909 m. „Šaltinis“ rašė: Važiuojant vieškeliu tenka pamatyti kartais švaresnius ūkius, aukštesnė troba, gražiai aptvertas sodelis, naujesni padargai… pasirodo, besama „amerikiečio“…

Paimkime nors ir tuos pačius lietuvius, grįžtančius iš Amerikos. Truputį seniau uoliu darbu ir taupumu jie susidėliodavo nemaža skatiko ir parsinešdavo Lietuvon. Už kelių metų jau nežymu, kad jų turėta tiek pinigų: ot, praleido, pragėrė: griebės už prekybos. O kad būtų žemės kąsnį nusipirkęs…

(Bus daugiau)

Parengta pagal Gintaro Lučinsko straipsnį „Amerika pirtyje“ arba lietuvių ekonominė emigracija 1868–1914 metais“, „Terra Jatwezenorum“ XII t., 1 d.

[1]  G. Lučinskas. „Amerika pirtyje“ arba lietuvių ekonominė emigracija 1868–1914 metais. Terra Jatwezenorum, XII t., 1 d.

I dalis čia;
II dalis čia;
III dalis čia.