Didžiosios savaitės ketvirtadienį, minint Vilniaus universiteto įkūrimo 442–ąsias metines ir artėjant šventų Velykų šventei, balandžio mėn. 1 dieną Didžiajame iškilmių kieme buvo įteikti Atminties diplomai trims buvusiems Universiteto studentams – Šv. Kotrynos vienuolijos vienuolei Laimutei Antaninai Vanagaitei (ses. Linai-Marijai), Alfonsui Bujokui ir Zigmui Tamakauskui už nelojalumą sovietinio okupanto primestam režimui, negalėjusiems tęsti pasirinktas studijas šioje aukštojoje mokykloje. Alfonsui Bujokui buvo sukliudytos studijos besimokant fizikos- matematikos fakultete, o Laimutei Vanagaitei ir Zigmui Tamakauskui neleista tęsti lituanistinių mokslų studijų.
Malonu prisiminti, kad prieš kurį laiką Atminties diplomai buvo skirti ir mūsų likimo bičiuliams – Kovo 11-osios Akto signatarui ir publicistui, laisvės kovų dalyviui Algirdui Endriukaičiui, jau į Viešpaties namus iškeliavusiems poetui ir žurnalistui, Čikagos veikiančios Lituanistikos tyrimo bei studijų centro bendradarbiui Leonardui Gogeliui, laisvės kovų dalyviui, redaktoriui Valentinui Ardžiūnui ir kt.
Ši graži Universiteto tradicija, pradėta 2016 metais profesorės Jurgitos Verbickienės iniciatyva, tęsiama jau penktuosius metus. Šis diplomas yra kaip pagarbos ženklas ir susigrąžinimo į Universiteto akademinę bendruomenę simbolis. Jis teikiamas vadovaujantis „Grįžtančios atminties“ komisijos teikimu dėl universiteto administracijos veiksmų ir okupacinių totalitarinių režimų iš Universiteto akademinės bendruomenės pašalintiems asmenims nuo 1940 metų birželio 15 d. [Vilniaus Universiteto Atminties diplomo teikimo tvarkos aprašas].
Observatorijos (seniau vadintame Kolegijos kiemu) kiemelyje observatorijos pastato priestato viršuje yra užrašas Hinc itur ad astra – iš čia kylama į žvaigždes. Vilniaus universitetas buvo ta ryški žvaigždė, kuri švietė ne tik Lietuvos, bet ir kitų žemių mokslo keliams. Ne kartą bandyta tą žvaigždę užstoti, užtemdyti, bet jos šviesa vis tiek vienokiu ar kitokiu būdu prasiskverbdavo. Tad švenčiant Universiteto gimtadienį kiek plačiau pažvelkime į tos keliaujančios žvaigždės kelią, jos buvusius vingius.
1570 metais Vilniaus vyskupo Valerijono Protasevičiaus iniciatyva atvykę jėzuitai įsteigė kolegiją. Pažymėtina, kad joje, tarp kitų, mokėsi ir LDK žymių didikų vaikai – Jonas Karolis Chodkevičius, vėliau tapęs didžiuoju Lietuvos etmonu, išgarsėjo Salaspilio mūšyje nugalėjęs žymiai skaitlingesnę Švedijos karaliaus Karolio IX vadovaujamą kariuomenę, Jonas Sapiega, Mikalojus Pacas, Jurgis Radvila bei kt. Kolegiją labai praturtino vyskupo V. Protasevičiaus ir Žygimanto Augusto dovanotos asmeninės vertingų knygų kolekcijos, sudarydamos pagrindą steigtis ir Universiteto bibliotekai.
1579 metų balandžio 1 dieną karalius Steponas Batoras, remdamas vyskupo Valerijono Protasevičiaus pastangas įkurti mieste aukštąją mokyklą, išduoda Vilniaus akademijos atidarymo privileginį raštą. Tų pačių metų spalio 30 d. popiežius Grigalius XIII išleidžia bulę – apaštališkąjį laišką, patvirtinantį Vilniaus kolegiją universitetu – Academia et Universitas Vilnensis Societatis Iesu. Pirmasis įsteigto Universiteto rektorius buvo žymus pamokslininkas, politikas bei publicistas Petras Skarga. Jo vardu kurį laiką vadinosi ir Didysis kiemas.
Pradžioje veikė du fakultetai – Filosofijos ir Teologijos su savo išplėstinėmis katedromis. Studijuoti teologiją buvo leidžiama tik baigus Filosofijos fakultetą. Vėliau buvo įsteigti Teisės, Medicinos ir kiti fakultetai. Vilniaus universiteto dalykai buvo dėstomi, kaip ir kituose Europos universitetuose, lotynų kalba. Pagal kai kuriuos tuo metu vyravusius pasakojimus (pvz., Palemono legenda) lietuviams atrodė, kad lotynų kalba yra jų protėvių kalba. Net buvo atsiradęs šūkis, raginantis grįžti prie savo protėvių – lotynų kalbos…
LDK sostinė Vilnius su savo Universitetu tampa viena iš garsiausių Europoje mokslo ir kultūros židinių. Europoje išgarsėja Vilniaus universiteto auklėtinis Motiejus Kazimieras Sarbievijus – profesorius ir poetas, karaliaus Vladislovo IV dvaro pamokslininkas. Jis už savo poezijos kūrinius net buvo vainikuotas popiežiaus Urbono VIII laurų vainiku. Jo lyrikos knygos su įžymaus dailininko Rubenso iliustruotu tituliniu lapu, išverstos į daugelį Europos kalbų. Profesoriaus Martyno Smigleckio „Logika“ aukštai buvo įvertinta Oksfordo, Sorbonos ir kitų mokslo įstaigų daktarų. Ja vadovavosi savo mokslo darbuose visų krikščioniškų pakraipų filosofai. Profesorius Žygimantas Liauksminas išgarsėjo savo sukurtomis retorikos meno taisyklėmis. Jis yra ir pirmojo lietuviško muzikos vadovėlio leidėjas.
Mūsų istorijos ir apskritai kultūros mokslui ypač reikšminga Universiteto profesoriaus Alberto Vijūko-Kojelavičiaus parašyta pirmoji dviejų dalių „Lietuvos istorija“, įvertinta daugelyje Europos šalių. Ją mėginta išleisti ir sovietinės okupacijos metais prisidengiant „Lituanistinės bibliotekos“ knygų leidybos serija. Tačiau leidyklos „kruopščiai redaktorei“ Marijai Senkuvienei suradus, kad knygos tekste A. Vijūkas Kojelavičius nepagarbiai rašo apie Maskvos didžiąją kunigaikštystę, maskolius ir mini „ne taip, kaip reikia“ vykusius lietuvių-rusų karus, 1979 metais spaustuvėje knyga buvo sunaikinta… Buvo apkaltintas knygos vertėjas Leonas Valkūnas ir jos redaktorius Jonas Pilypaitis [Virginija Vervečkaitė. Lituanistinio paveldo leidybos projektas „Lituanistinė biblioteka“ (1966-2001), 18 psl., Vilnius, 2010]. Sovietinei rusifikavimo politikai netiko Lietuvos istorijos žinojimas.
Universiteto auklėtinis, to meto Šv. Jono bažnyčios žinomas pamokslininkas ir lietuvių raštijos pradininkas jėzuitas Konstantinas Sirvydas parašė trijų – lenkų-lotynų-lietuvių kalbų žodyną (Dictionarium trium linguarum, 1620 m.), parengė pirmąją originalių pamokslų knygą lietuvių kalba.
1650 metais kitas Universiteto auklėtinis lietuvis Kazimieras Simonavičius savo išleistoje Amsterdame knygoje Didysis artilerijos menas (Artis magnae artilleriae) pateikia raketinės technikos ir daugiapakopės raketos sukūrimo teoriją, pateikdamas netgi jos sukūrimo brėžinius. Sakoma, kad šie raketos sukūrimo principai buvo realiai pritaikyti JAV astronautų erdvėlaiviui Apolo 11, nuskraidinusiam 1969 metais pirmąjį žmogų į mėnulį. Tad galime didžiuotis ne tik seniausio Rytų Europoje Vilniaus universitetu, bet ir jo auklėtinių mokslo pasiekimais. Žymiai vėliau buvo įkurti Estijos, Latvijos, Suomijos universitetai. Įdomumo dėlei prisiminsime, kad Rusijoje Maskvos universitetas buvo įkurtas tik 1755 metais.
Čia pat pažymėtina, kad Vilniaus universiteto auklėtinis Motiejus Smotrickis Vievyje įsikūrusiame unitų vienuolyne 1619 metais atspausdino senosios slavų kalbos gramatiką. Iš jos mokėsi ir Maskvos universiteto įkūrėjas M. Lomonosovas, ji vėliau perspausdinta Serbijoje ir Bulgarijoje.
Universitete įsikūrusiame Teisės fakultete garsėjo teisininkas ir poetas Petras Roizijus. Jis yra vienas iš unikalaus Europoje teisyno – Lietuvos Statuto kūrėjų (1529 m.). Statutas buvo sudarytas remiantis lietuvių paprotine teise ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių privilegijomis. Šis statutas su vėlesniais papildymais galiojo iki pat devynioliktojo amžiaus vidurio.
Buvo reikšminga ir Vilniaus universiteto spaustuvė. Joje 1595 metais buvo atspausdinta pirmoji lietuviška knyga Lietuvoje – Mikalojaus Daukšos Katekizmas, arba mokslas, kiekvienam krikščioniui privalus, o 1599 metais – garsioji Postilė.
Joje M. Daukša „Prakalboje į malonųjį skaitytoją“ kviečia ugdyti ir išlaikyti savo tautinę savimonę, vartoti, sergėti ir plėtoti savo gimtąją kalbą: kurgi, sakau, pasaulyje yra tauta, tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos? Pati prigimtis visus to moko ir kiekvienas beveik iš motinos krūties įgauna potraukį į savo kalbą – ją mielai vartoti, išlaikyti ir propaguoti. Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą, kuri didina ir išlaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę. Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink ją – sunaikinsi santaiką , vienybę ir gerovę. Sunaikink ją – užtemdysi saulę danguje, sumaišysi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę.
Visa tai turėtų prisiminti ir mūsų šių dienų Seimo nariai, ypač tie, kuriems daugiausiai rūpi liberalaus kosmopolitinio globalizmo pragmatinė nauda, užgožianti tikras mūsų tautos dvasinės kultūros išlikimo rūpesčio vertybes. Čia pat prisimintinas ir Albino Petrulio straipsnis Laikas susirūpinti lietuvių kalbos likimu, kuriame jis pateikia per LRT žurnalisto M. Jackevičiaus vestą Aktualijų studijos laidą nuskambėjusias mintis, kai tuometinis LR Seimo narys Mantas Adomėnas pasikėlęs į savo „išmaningą“ puikybę, prieštaraudamas žymių kalbininkų nuomonei, teigė, kad „anglų kalba 100 kartų turtingesnė už lietuvių, todėl ši turi aną vytis, kad reikia kalbėti be taisyklių, laisvai, moderniai…“ [A. Petrulis. Laikas susirūpinti lietuvių kalbos likimu, alkas.lt, 2021-04-03].
Tai jau lyg prilygsta, anot Vinco Urbučio, tikrai lietuvių kalbos išdavystei. Taip postringauja žmogus, dabartiniu metu šiltai įsitaisęs Lietuvos užsienio reikalų ministerijos kėdėje, su patikėta jam antra dirigavimo lazdelę… Tokia pono M. Adomėno nuostata prisideda prie mūsų dvasinės tautinės kultūros svarbos menkinimo, prie tų jėgų, norinčių, kad lietuvių kalba vis „labiau virstų puskalbe ir netektų savo tapatybės…“ [ T. p. A. Petrulio str. – A. Piročkinas. Skausmo šauksmas, Lietuvos aidas, 2006-05-25]. Šia tema vertėtų paskaityti ir a. a. Algirdo Patacko „Atvirą laišką Mantui Adomėnui“ (alkas, 2014-02-10).
Universiteto spaustuvėje buvo sudarytos sąlygos savo raštus spausdinti išvarytiems iš Maskvos Ivanui Fiodorovui, baltarusiui Pranciškui Skorinai ir kitiems.
1753 metais astronomo ir matematikos dėstytojo Tomo Žebrausko iniciatyva įkuriama Astronomijos observatorija – seniausia Rytų Europoje ir ketvirta pasaulyje. Vėliau jai sėkmingai vadovavo Londono karališkosios mokslo draugijos narys profesorius Martynas Počobutas.
1773 metais panaikinus jėzuitų ordiną, Universitetas pereina sudarytos Edukacinės komisijos žinion. Jos pirmininku paskirtas Vilniaus vyskupas Ignotas Masalskis. Tai buvo lyg pirmoji pasaulietinė švietimo ministerija Europoje.
1781 metais Vilniaus universitetas pavadintas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyriausiąja mokykla. Edukacinė komisija supasaulietino mokymą universitete ir vidurinėse mokyklose. Įvesdama gamtos ir tiksliuosius mokslus, įvedė mokyklose privalomą rašymo ir skaičiavimo mokymą ir kt. Prie komisijos įkurta Vadovėlių rengimo draugija leido ir reikiamus mokymui vadovėlius. Tačiau prasidėjo ir krašto lenkinimas: Universitete ir vidurinėse mokyklose vietoje lotynų kalbos įvesta lenkų kalba. Tik lenkų kalba buvo leidžiami ir vadovėliai.
Aštuonioliktojo amžiaus gale Vyriausioje mokykloje įkurtose Architektūros bei Piešimo katedrose, išgarsėjo architekto Lauryno Stuokos- Gucevičiaus, dailininko Pranciškaus Smuglevičiaus, skulptoriaus Kazimiero Jelskio, portretisto Jano Rustemo vardai.
Šioje mokykloje dėstęs prancūzas Žanas Žiliberas išleido penkiatomę knygą „Lietuvos flora“, įkūrė vieną turtingiausių Europoje Botanikos sodą. Jo darbą toliau tęsė vokietis Georgas Forsteris – gamtininkas, rašytojas ir keliautojas. Jis daugiausiai domėjosi vaistiniais augalais.
Rusijai 1795 metais pagrobus Lietuvą, LDK vyriausioji mokykla pavadinta Vilniaus vyriausiąja mokykla. Joje taip pat oficialiai vyrauja lenkų kalba. Ypač daug pasidarbavo lenkinant Vilniaus universitetą, tapęs jo rektoriumi, astronomas ir matematikas Janas Sniadeckis.
1803 metais Vilniaus universitetui suteikamas „imperatoriškojo“ titulas. Jame veikė Fizikos matematikos, Medicinos, Moralinių ir politinių mokslų, Literatūros ir laisvųjų menų fakultetai. Pradėta siaurinti prigimtinės teisės, filosofijos dėstymą, riboti ryšius su užsienio universitetais, įvedama, kaip ir sovietiniais metais, paskaitų cenzūra ir policinė priežiūra [Vilniaus universitetas 1579- 1994]. Tačiau, nors ir pasunkėjusiomis sąlygomis, Universitete profesoriavo tokie žymūs profesoriai, kaip gamtininkas, filosofas, geologas Stanislovas Jundzilas, sutvarkęs ir praplėtęs Botanikos sodą, zoologijos rinkinius. Jis tyrinėdamas organizmų kilmę, jų psichinę veiklą, pripažino dieviškąjį pradą, rašė studentams vadovėlius. Medikai Johanas Frankas ir ypač jo sūnus Jozefas Frankas reformavo medicinos dėstymą, įkūrė medicinos draugiją, terapijos kliniką, Medicinos, Skiepų ir Motinystės institutus, kurių dar nebuvo nė vienoje Europos šalyje.
Universitete garsėjo ir istorikai Ignas Onacevičius, Ignas Danilavičius , Joachimas Lelevelis. J. Lelevelis buvo žinomas ir kaip numizmatas, geografas ir bibliografas, raginęs studentus domėtis ir studijuoti Lietuvos istoriją, lietuvių kalbą. Jis buvo vienas iš ideologų, kėlusių anticaristines studentų nuotaikas, pasireiškusias slaptų filomatų filaretų ir kitų organizacijų susikūrimu.
Universitetą garsino su Lietuva susijusiais savo darbais jo auklėtiniai Adomas Mickevičius, Juzefas Kraševskis, Teodoras Narbutas ir kiti. Jame studijavo brandindami savo tautinę savimonę rašytojai Simonas Stanevičius, Simonas Daukantas, pranciškonas gamtininkas Jurgis Pabrėža bei kai kurie kiti kilusio „Žemaičių sąjūdžio“ nariai.
Po 1831 metų sukilimo, kuriame gausiai dalyvavo ir studentai, 1832 m. Universitetas buvo uždarytas . Buvo išdraskyti jo kabinetai, mokymo priemonės. Bibliotekos fondai buvo išblaškyti po kitas Rusijos aukštąsias mokyklas. Į Peterburgą buvo išgabentas ir Universiteto rektoriaus valdžios ženklas – karaliaus Stepono Batoro dovanotas skeptras.
Kai jau sovietiniais metais norėta atgauti tą Universiteto relikviją, atsakyta, kad jai saugiau būti Ermitaže. Pasakojama, kai dar kartą paprašyta ją grąžinti, švenčiant šios aukštosios mokyklos 400 metų įkūrimo jubiliejų, jau atsakyta, kad to skeptro neranda, jis kažkur dingęs… Vagiui savo noru sunku grąžinti pavogtą daiktą.
Po 1863 metų sukilimo – uždraudžiama lietuviška spauda lotyniškomis raidėmis. Antanas Baranauskas rašė: Anei rašto, anei druko mum turėt neduoda: / Tegul, sako, bus Lietuva ir tamsi, ir juoda [Antanas Baranauskas – Kelionė Petarburkan, 180 eil. Rinktinė, 2001]. Iš žemėlapio antrąjį kartą išbraukiamas Lietuvos vardas. Lietuva pavadinta „Šiaurės vakarų kraštu“. (Pirmąjį kartą Lietuvos vardas išbrauktas vadinamojoje 1791 m. Gegužės 3-osios lenkiškos dvasios Konstitucijoje). Vilniaus generalgubernatorius Muravjovas, pramintas „koriku“ pareiškęs, kad po 40 metų Europoje nebus kalbama nei apie Lietuvą nei apie lietuvius… [Vilniaus universitetas 1579-1994].
Priėmus 1918 m. Vasario 16-osios Lietuvos nepriklausomybės Aktą, Lietuvos Taryba numatė Vilniaus universitetą atidaryti 1919 m. sausio 1d. Šią nuostatą įgyvendinti sutrukdė Raudonosios armijos įsiveržimas ir klastinga Lenkijos okupacija. 1919 m. spalio mėn. atidaromas okupuotame Vilniuje vadinamas Stepono Batoro universitetas, tapęs lenkiško šovinizmo ugdymo centru.
1939 metais atgavus Vilnių, atkuriamas lietuviškas Universitetas. Jis pradėjo savo darbą nuo 1940 m. sausio mėnesio su pirmą kartą lietuvių dėstomąja kalba. Rektoriumi išrenkamas Nepriklausomybės Akto signataras profesorius Mykolas Biržiška. Universitete dėstė daug kam visuomenėje žinomi rašytojai Vincas Mykolaitis – Putinas, Vincas Krėvė – Mickevičius, Balys Sruoga, istorikai Ignas Jonynas, Augustinas Janulaitis, ekonomistas Vladas Jurgutis, teisininkas Mykolas Romeris, kultūros istorikas ir filosofas Levas Karsavinas ir kt.
Sovietų Sąjungai aneksavus Lietuvą, Universitetas pertvarkomas pagal sovietinių universitetų modelį. Uždarytos jame veikusios studentų organizacijos, uždaryti kai kurie fakultetai. Mykolas Biržiška savo atsiminimų žiupsnelyje rašė: … visose aukštosiose Lietuvos mokyklose įkuriamos marksizmo-leninizmo katedros su atsiųstais iš Maskvos dėstytojais, savo nekultūringumu ir nemokšumu tekėlusiais klausytojų ironiją ir juoką [Vilniaus universitetas 1579-1994].
Vokiečių okupacijos metais Universitetas uždaromas 1943 metais kovo mėn. dėl Lietuvos jaunimo, boikotavusio stojimą į vokiečių organizuojamą vietos SS dalinį. Suimami ir išvežami į Štuthovo koncentracijos stovyklą 46 Lietuvos inteligentijos įkaitai: žinomo kanklininko Puskunigio sūnus Leonas, kunigai Alfonsas Lipniūnas, Stasys Yla, 1941 m. Birželio sukilėliai Pilypas Narutis – Žukauskas, Antanas Starkus, Jonas Noreika -Generolas Vėtra, Universiteto profesoriai Vladas Jurgutis, Balys Sruoga ir kiti.
Artėjant antrai sovietų okupacijai daugelis žymių Universiteto dėstytojų pasitraukė į Vakarus. 1955 metais Universitetas pavadinamas V. Kapsuko vardu.
Trūkstant „patikimų“ dėstytojų, siunčiami menko išsilavinimo ir nemokantys lietuvių kalbos „specialistai“ dėstyti iš Rusijos ir iš kitų sovietinių respublikų. Iš Universiteto pašalinami ar ištremiami krašto mokslui nusipelniusios asmenybės – lietuviško banko ir Lito kūrėjas Vladas Jurgutis, ekonomistas Petras Šalčius, fizikas Antanas Žvironas, filosofijos profesorius Vosylius Sezemanas. Sovietiniuose lageriuose miršta su monsinjoru Alfonsu Svarinsku kartu kalėjęs, profesorius Levas Karsavinas.
Atsiradus Lietuvos Sąjūdžio bangai, buvęs Universiteto rektorius Juozas Bulavas laikraščiui „Gimtasis kraštas“ pateikia savo prisiminimus: Pokario metais, trūkstant mokslinių darbuotojų, į Universitetą patekdavo nemažai nekvalifikuotų žmonių. Universiteto vadovybei prisibijant represijų ir nuolaidžiaujant, čia brovėsi įvairūs atvykėliai – iš Rusijos, net iš Kaukazo ir kitų tolimų respublikų, pareigūnų vaikai bei pažįstami… Lietuvių dėstytojų ir studentų buvo maždaug 60 procentų… [Gimtasis kraštas, 49 nr., 1988].
Tapęs rektoriumi J. Bulavas atlietuvino Universitetą, apvalydamas jį nuo nemokšų, prisitaikėlių, kyšininkų ir karjeristų [Gimtasis kraštas, 49 nr., 1988]. Pirmą kartą iš Universiteto ansambliečių lūpų viešai nuskambėjo „Lietuva brangi“. Šią giesmę žiūrovai sutiko pagarbiai stovėdami su gausių plojimų audra.
1956 metais – šiame sūkuringame laikotarpyje buvau Vilniaus universiteto antrojo kurso studentas. Gyvenome keturiese vadinamajame Čiurlionio bendrabutyje. Daugelis iš mūsų turėjome jaunatviško idealizmo sparnus. Vadovavomės mūsų rašytojos filosofės Marijos Pečkauskaitės – Šatrijos Raganos mintimis, kad svarbiausia žmogaus gyvenime – ilgesys. Ilgesys savo idealo. Šis ilgesys visada ėjo su viltimi. Į tą vilties erdvę tilpo ir mūsų jaunatviškos svajonės, didelis rūpestis dėl Lietuvos likimo ir noras išlaikyti jos gyvybingumą. Šiuos mūsų siekius lyg palaikė savo dėstytomis paskaitomis patriotinės savimonės nepraradę dėstytojai Zigmas Zinkevičius, Meilė Lukšienė, Vanda Zaborskaitė, Irena Kostkevičiūtė, Jurgis Lebedys, Juozas Pikčilingis, Vincas Urbutis, Juozas Balčikonis ir kt.
Derinome įvairias veiklos formas. Su kai kuriais studentais, sudarę slaptą patriotinės krypties būrelį, laiminant kunigui, davėme priesaiką Dievui ir Tėvynei Vilniaus Aušros Vartų bei Kauno katedros koplyčiose. Į pogrindinės organizacijos veiklą bandėme įtraukti ir rusų kalbą studijavusį, kaip mums tada atrodė, gana rimtą , mąstantį studentą Bronių Kuzmicką, bet jis, nurodęs kai kurias priežastis, prisidėti prie mūsų darbo, galima sakyti sąžiningai atsisakė. Vėliau jis baigė filosofijos mokslus, prasidėjus atgimimui, įsijungė į Sąjūdžio veiklą, tapo Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) nariu, Pirmininko pavaduotoju.
Stengėmės aktyviai dalyvauti ir atviroje studentiško gyvenimo visuomeninėje veikloje. Mūsų bendrabučio kambarys, nežiūrint, kad jame pasikabinome Rafaelio „Siksto Madonos“ reprodukciją, buvo įvertintas pavyzdingo kambario statusu. Tik vienas kitas į jį užsukęs „svečias“ pamurmėdavo, kad ši reprodukcija kelianti religinę nuotaiką… Kambario draugas Algirdas Vaitkus, turėjęs kurse didelį autoritetą, gražiai smuikavo, šių metų šv. Velykų rytmetyje išėjęs į Viešpaties namus Adolfas Gurskis, garsėjo savo poetiniu talentu ir gera dikcija, aš taip pat bandžiau groti styginiu instrumentu.
Mūsų surengtose studentiškose vakaronėse skambėdavo lietuviškos dainos, poezijos posmai. Universiteto vadovybė patenkino mūsų prašymą, kuriame prašyta rusų kalbos discipliną nukelti į neprivalomų dalykų sąrašą. Pritarėme penktakursių Kazimiero Ambraso, Antano Tylos ir kitų bendraminčių prašymui, kad Respublikos vadovybė Vilniaus centrinei gatvei grąžintų Gedimino prospekto vardą. (Kazimieras Ambrasas vėliau tapo filologijos mokslų daktaru, Universiteto dėstytoju – docentu, rašytoju ir vertėju, Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos tekstų slaptu redaktoriumi. Baigęs pogrindinę Kunigų seminariją, tapo iškiliu kunigu. Antanas Tyla vėliau tapo istorijos mokslų habilituotu daktaru, profesoriumi, akademiku).
Kai atsirado studentiškos kepuraitės, raginome studentišką jaunimą sekmadieniais sutartą valandą drauge viešai dalyvauti Mišių aukoje Šv, Mikalojaus bažnyčioje, parodant ištikimybę nepalaužtai ateistinių vėjų krikščioniškai pasaulėžiūrai, savo tautinei dvasiai. Šioje bažnyčioje per Mišias savo galingu tenoro balsu giedodavo tuometinės Konservatorijos studentas Kastytis Matulionis, kurį net vadindavo būsimuoju Kipru Petrausku.
Tačiau šį talentingą studentą sutraiškė sovietinės valdžios buldozeris. Už giedojimą bažnyčioje jis buvo pašalintas iš Konservatorijos. Pats Kastytis tai įvertino kaip Dievo nuorodą, nurodžiusią kitą jo gyvenimo kelio kryptį, tikrą pašaukimą. Jis, kaip jau mūsų minėtas K. Ambrasas, baigė pogrindinę Kunigų seminariją, tapo pasišventusiu kunigu – visuomenininku, legendinės „Kronikos“ leidimo talkininku, sovietinių lagerių kaliniu – kovotoju už Bažnyčios ir Lietuvos laisvę.
1956 metų Visų Šventųjų dienos išvakarėse surengėme nelegalią talką – sutvarkėme apžėlusius ir apleistus lietuvių karių kapus Rasų kapinėse. Džiaugiausi, kad ir vėliau šį mūsų pradėtą Rasų kapinių tvarkymo darbą tęsė tame pačiame Universitete fizikos mokslus studijavęs mano sūnus Gediminas, neaiškiomis aplinkybėmis sovietiniais metais žuvęs kraštotyros ekspedicijoje. Su kauniečių jaunimo būreliu tokio darbo ėmėmės ir Kauno senosiose kapinėse. Sutvarkėme taip pat niekieno neprižiūrimus 1941 metų Birželio sukilėlių, lietuvių karių ir pažymėtus lėktuvų propelerių kryžiais lakūnų kapus.
Kelios dienos buvo likusios iki Visų Šventųjų dienos vakaro. Vengrijoje vykusios antisovietinės revoliucijos fone surengėme studentiško jaunimo vakaronę Universiteto Istorijos filologijos fakulteto didžiojoje auditorijoje. Prisirinko daugybė jaunimo. Iš anksto buvo numatyta kryptinga partokratų neiššifruota programa. Sklido lietuviškos dainos, sukosi poros. Numatytos pertraukos metu mūsų bendramintis Adolfas Gurskis raiškiai paskaitė iš neseniai išleisto Maironio Raštų dvitomio „Jaunosios Lietuvos“ poemos šeštosios giesmės ištrauką „Jau slavai sukilo…“
Tai buvo lyg sveikinimas Vengrijoje vykstančiai revoliucijai. Visi susikibę rankomis sugiedojome „Lietuva brangi“. Sklido kiti patriotinio turinio eilėraščiai, dainos, kalbėtojų žodžiai. Mūsų kambario draugo Algirdo Vaitkaus brolis Edvardas, taip pat studijavęs lituanistikos mokslus žemesniame kurse, savo kalboje ragino visus susitelkti, kad susikaupusi potencinė energija virstų kinetine. Paslapčiomis raginome vienas kitą lapkričio 1 dienos vakare rinktis į Rasų kapines prie dr. Jono Basanavičiaus kapo.
Tuo tarpu partokratai nesnaudė – kūrė planus, kaip studentams sutrukdyti Visų Šventųjų vakare eiti į kapines. Pakviestam į saugumą Adolfui Gurskiui teko aiškintis, kodėl jis skaitė „buržuazinio“ poeto Maironio kūrinį, turintį „aiškią antitarybinę potekstę“.
Paaiškinus, kad jis skaitė ne antitarybinį kūrinį, o tarybinės leidyklos išleistos knygos ištrauką – tardytojas sumišęs padarė apklausos pertrauką. Matyt toks A. Gurskio paaiškinimas jam buvo netikėtas. Įsitikinęs, kad tokia knyga tikrai išleista, vis tiek „patarė“, kad tokio kūrinio viešai daugiau neskaitytų…
Susirinkome prie dr. Jono Basanavičiaus – gyvosios Lietuvos laisvės simbolio, kapo. Kapas nušvito daugybės žvakių šviesos vainiku. Jį puošė atneštos įvairiaspalvės rudeninės gėlės, mano sudėti iš akmenėlių Gedimino stulpai, Trispalvės juostelės. Susirinko daugybė studentų iš Vilniaus universiteto, Dailės instituto, Konservatorijos, Pedagoginio instituto. Sklido patriotinio turinio eilėraščiai, kalbos, giesmės, Lietuvos himnas, sveikinantys Vengrijos revoliuciją žodžiai. Pasirodę milicijos būriai ir kareiviai stengėsi susirinkusį jaunimą išsklaidyti, neleisti žygiuoti link miesto.
Kareiviams vadovavęs generolas net įstengė lietuviškai pasakyti keletą žodžių – eikite namo… Į kareivių ir milicininkų brutalius žodžius mes atsakydavome lietuviška daina ir šūkiais: laisvę Lietuvai, laisvę Vengrijai. Pralaužę atvykėlių užtvaras, nužygiavome iki Aušros Vartų. Čia mus pasitiko dar didesni represinės jėgos būriai. Pirmoje gretoje ėjusius studentus pavyko jiems nutempti į greta stovėjusius uždarus sunkvežimius. Reikalavo išsiskirstyti. Jėgos buvo nelygios, vis gausėjo kareivių ir milicininkų būrių. Supratome, kad mums nepavyks įžygiuoti į miesto gatves. Po sėkmingai pavykusių derybų, išsiskirstėme būreliais.
Po šių įvykių tuometinis Lietuvos „šeimininkas“ Antanas Sniečkus pareikalavo iš aukštųjų mokyklų pašalinti daugybę studentų, vienokiu ar kitokiu būdu prisidėjusių prie vadinamos antitarybinės demonstracijos Rasų kapinėse. Šiam reikalavimui ypač pritarė Universiteto karjeristinė partokratija – V. Kuzminskis, I. Zaksas, J. Bielinis ir kiti.
Komjaunimo veikėjas Jonas Bielinis savo nuožmumu išgarsėjo ir anksčiau, kai vienuolikai savo kurso diplomantų parašė tokias charakteristikas, kad jomis vadovaujantis šie nebūtų gavę Universiteto baigimo diplomų. Tada studentams daug padėjo Lietuvių literatūros katedros vedėja Meilė Lukšienė ir tuomet dirbęs dekanu E. Meškauskas, išmetęs į šiukšlyną tas J. Bielinio parašytas „komjaunuoliškas“ charakteristikas, turėjusias lemti tų studentų gyvenimo griūtį.
Aš buvau apkaltintas „kontrrevoliucine veikla“, buvo akcentuotas ir mano ant J. Basanavičiaus kapo sudėtas Gedimino stulpų ženklas. Pasirodė fakulteto sienlaikraštyje užgaulios karikatūros. Jos nepasiekusios norėto tikslo, dar labiau sustiprino mūsų studentiškos dvasios vienybę ir dar didesnį ryšį su patriotiškai nusitekusiais dėstytojais.
Pavyzdžiui, dar ilgai nuoširdžiai teko bendrauti su mums dėsčiusiu antikinę literatūrą profesoriumi Jonu Dumčiumi, o su akademiku Zigmu Zinkevičiumi bendravimas išliko iki pat jo gyvenimo kelio pabaigos.
Brutaliems partokratijos reikalavimams atvirai pasipriešino tuometinis Universiteto rektorius Juozas Bulavas. Tokiai rektoriaus nuostatai pritarė ir prorektorius Eugenijus Meškauskas – žinomas filosofas, skatinęs kritiškai plėtoti marksizmo principus, tyrinėjęs pažinimo ir mokslo metodologijos, ideologijos teorijos problemas. Tuometinis Universiteto rektoratas stojo į dalyvavusių Vėlinių įvykiuose studentų gynimo pozicijas. Tokiu būdu man tada pavyko išvengti pašalinimo iš Universiteto. Tik buvo pareikštas griežtas papeikimas ir nutrauktas stipendijos mokėjimas. Tačiau čekistinis sparnas nenurimo. Jis „atsirevanšavo“ kitų metų Vasario 16-osios naktį atliktomis kratomis ir areštais.
Buvo paimti kaip „įkalčiai“ mano Pirmosios Komunijos dovana – rožinis ir eilėraščių sąsiuvinis. Atsidūriau saugumo rūsių kameroje kartu su Dailės instituto buvusiu komjaunimo sekretoriumi Arūnu Tarabilda. Jis buvo kaltinamas viešai agitavęs dalyvauti minėtame Vėlinių susibūrime Rasų kapinėse. Dailės institute buvo panaikinta komjaunimo organizacija, kaip pasidavusi „nacionalistinei įtakai“. Tai atsitiko pirmą kartą Sovietijoje. Mane kaltino „aiškia antitarybine veikla“. Reikalavo pasakyti iš kur gavau tą sąsiuvinį su sovietiniuose lageriuose parašytais „antitarybiniais“ eilėraščiais. Teko patirti visas tardymo „gudrybes“, brutalų pažeminimą. Tačiau nieko jie iš manęs neišgavo.
Po tris paras trukusio dieninio ir naktinio tardymo vėl galėjau pakvėpuoti gryno oro „laisve“. Grįžus iš „svečių“, fakulteto dekanas Jonas Palionis, lyg susitaręs su nieko iš manęs neišgavusiais tardytojais, vėl pateikė tokį pat klausimą – iš kur gavau tą „antitarybinių“ eilėraščių sąsiuvinį. „Jei nepasakysi – mesime iš Universiteto“, – pridūrė. Atsakiau: sąžinės dar nepraradau – meskite. Netrukus buvo parašytas rektoriui teikimas: pašalinti Zigmą Tamakauską iš universiteto.
Šį teikimą pasirašė minėtas dekanas Jonas Palionis, partokratai Imrė Zaksas ir Jonas Bielinis. Fakulteto partinės organizacijos sekretorius I. Zaksas jau pasirašęs šį teikimą, veidmainiškai mano tėtei rašė laišką, kad „jis sūnui norintis padėti, bet Zigmas užsispyręs niekaip nepasako iš kur gavo sąsiuvinį su antitarybiniais eilėraščiais, taip pat slepia savo idėjinius draugus…“
Vėliau įvykusiame partokratų posėdyje A. Sniečkus, kaltindamas J. Bulavą, sakė: „Esmė tokia, kad Universitete buvo paskelbta kova komunizmui“ [Aloyzas Sakalas – Buvusio Universiteto rektoriaus nepasibaigusi istorija, Universitas Vilnensis, 1989-01-13]. 1959 m. liepos mėnesį įvykusiame LKP CK biuro posėdyje, galutinai susidorota su savarankišką mąstymą ir didelį autoritetą turėjusiu J. Bulavu.
Buvo pasakyta, kad „J. Bulavas darė politines klaidas, kurios pasireiškė lenininės nacionalinės politikos nepaisymu, stojo į nacionalistinį kelią ir išvydavo iš universiteto nelietuvius, iki minimumo sumažino grupių skaičių su dėstoma rusų kalba, tuo sukurdamas aplinką buržuazinių-nacionalistinių elementų aktyvizacijai, mėginusių susilpninti tautų draugystę…“ [Aloyzas Sakalas – Buvusio Universiteto rektoriaus nepasibaigusi istorija, Universitas Vilnensis, 1989-01-13].
Tuo buvo apkaltinta ir lietuvių literatūros katedra. Vėliau J. Bulavas tapo aktyviu atsiradusio Lietuvos sąjūdžio nariu, 1989-1991m. Lietuvos rinkimų komisijos pirmininku, padėjo rengti Lietuvos Konstitucijos projektą, 1992-1995 m. išrinktas į Lietuvos Respublikos Seimą.
Atgavus Lietuvai laisvę, teko susipažinti su kai kuriomis bylomis. Vienoje radau savo lituanistinių studijų draugo, nuoširdžiai tauraus ir poetiškos sielos kursioko Leonardo Gogelio mane ginantį drąsų laišką, adresuotą Vilniaus universiteto rektoriui, galima sakyti, apibendrinantį tuometinę ne tik universiteto, bet ir kitų aukštųjų mokyklų būklę. Jame rašoma, kad „šalinami iš universiteto tokie žmonės, kurie nemėgsta veidmainiauti, drąsiai ir atvirai rodo savo įsitikinimus, universitete didvyriais jaučiasi tokie prisiplakėliai ir veidmainiai, kaip pavyzdžiui, II kurso istorikas Aleliūnas ir kiti. Jie siekia „šiltų vietelių“ komjaunimo biuruose ir panašiai…“
Byloje yra ir man skirtas eilėraštis „Pro Patria“. Leonardas Gogelis, liudijant tam pačiam jo kambario „draugui“ Mykolui Aleliūnui, sovietiniais metais tik už savo atvirumą buvo nuteistas ketveriems metams lagerio.
Rektorius, pats puolamas partokratų, jau kitaip pasielgti negalėjo. „Už elgesį, nesuderinamą su tarybinio studento vardu“ pašalinę iš Universiteto, išsiuntė į sovietinius rekrūtus prie Uralo į užterštą radiacijos zoną. Į tą pačią pauralės Zlotousto vietovę išsiuntė ir kurso draugą Algirdą Vaitkų, perkeltą drauge su Valentinu Ardžiūnu į neakivaizdinį skyrių. Panašaus likimo susilaukė ir kai kurių kitų ne tik mūsų Respublikos, bet ir Latvijos, Estijos, Ukrainos aukštųjų mokyklų studentai.
Buvo pakeista Universiteto vadovybė, reorganizuota lietuvių literatūros katedra. Tačiau partokratams nepavyko sunaikinti jau nuo filomatų filaretų laikų Universitete kilusios laisvės dvasios. Ji vis iškildavo įvairiomis formomis iki pat Lietuvos atgimimo.
Įteikiant Atminties diplomus, Vilniaus universiteto istoriją priminė šios aukštosios mokyklos muziejaus direktorė, Kovo 11-osios Akto signataro Gintaro Ramono dukra Monika Ramonaitė, padarydama puikią ekskursiją po Universiteto rūmus ir Šv. Jonų bažnyčią.
Nuoširdžiai dėkoju garbingojo Vilniaus universiteto rektoriui profesoriui Rimvydui Petrauskui, „Grįžtančios atminties“ projekto vadovei profesorei Jurgitai Verbickienei, rinkusiai, tikrinusiai ir rašiusiai pašalintųjų bendruomenės narių biogramas muziejininkei Vaivai Kubeckienei, puikiai sustygavusiai visą diplomų įteikimo ceremoniją ir laiką – Editai Kirlytei, šauniam Universiteto vairuotojui Gintautui Skorubskui, mane sveikinusiems Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio štabo viršininkui, Lietuvos kariuomenės kūrėjui, kariui savanoriui majorui Gediminui Reutui, artimiesiems, buvusių studijų kurso draugams ir kitiems bičiuliams.
Gera, kad Vilniaus universitetas palaiko ir išplečia naujomis formomis bei turiniu savo tradicijas. Juo turėtų pasekti ir kitos aukštosios mokyklos, kaip pavyzdžiui, Lietuvos muzikos ir teatro akademija (buvusi Konservatorija), sovietiniais okupacijos metais iš savo bendruomenės už patriotinę veiklą pašalinusi vokalistą Kastytį Matulionį, folkloristą Kazimierą Kalibatą, dirigentą Algimantą Mišeikį ir kt. Šiuo gražiu Vilniaus universiteto pavyzdžiu turėtų pasekti ir buvusių Dailės instituto, Pedagoginio instituto, Kauno politechnikos instituto, Medicinos instituto ir kitų mokyklų bendruomenės.
Linkime Vilniaus universitetui visada būti ta kelrode žvaigžde, puoselėjant ir saugant mūsų tautos kultūros dvasines vertybes, kad Lietuva, anot profesorės Marijos Gimbutienės, mums visiems būtų gaivusis gyvybės vandens šaltinis.
