R. Pankevičius. Ar tikrai „Lietuvai negalima patikėti jų pačių istorijos“?

„Rakutis turi būti pašalintas iš Seimo, Genocido centras turi būti uždarytas, Lietuvai negalima patikėti jų pačių istorijos“, – Grantas A. Gochinas.

Kaip pagal komandą Istorijos instituto ir trijų universitetų atstovai atsisako bendradarbiauti su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centru (LGGRTC ), kadangi jis tampa „primityviai suprantamo informacinio karo citadele“?! Didžiausias Lietuvos istorijos specialistas Arkadijus Vinokuras pareiškė, kad dabar bus uždėtas apynasris ir LGGRTC direktoriui Adui Jakubauskui. Ir tai yra pripažinimas, kad kiti istorikai jau pažaboti ir su jais Vinokurui problemų nebėra.

Grupelė Genocido centro istorikų protestuoja prieš naują vadovybę, reikalaudami laisvės ir demokratijos. Klausimas: kur jūs buvote, kai buvo susidorojama su žymiais istorikais? Kur jūs buvote, kai jūsų kolegė, Lietuvos istorijos instituto mokslų daktarė judaistė Eglė Bendikaitė atvirai niekino Lietuvos istorikus, žymiausią Lietuvos policijos istorijos specialistą, daugelio knygų, išleistų ES ir Rusijoje autorių Petrą Stankerą, įvardindama kaip niekingą nusikaltėlių apologetą.

Kelią nuostabą, kad lietuvių istorikų darbai taip skiriasi nuo Izraelio, JAV, Rusijos mokslininkų II Pasaulinio karo įvykių vertinimo. Dar keisčiau, kad jie kažkodėl sutampa su reakcingų Rusijos sluoksnių minėtų įvykių vertinimu. Nuolatinis ir kryptingas Lietuvos istorikų darbas, pagaliau davė ir rezultatus, – Rusijos prezidentas V. Putinas JAV pareiškė, kad 1940 metais Lietuva buvo inkorporuota į SSSR valstybės sudėtį LR vadovybės ir tautos prašymu, o tremtys buvo vykdomos nepažeidžiant tarptautinių ir nacionalinių įstatymų.

O ką galime atsakyti Lietuvos žydų asociacijos (LŽAI ) pirmininkui Josifui A. Melamedui pareiškusiam kad „Lietuva yra ne kas kita, kaip parijų valstybė Europos širdyje ir taip turi būti vertinama“. Nedrįstu jam prieštarauti vertinant Lietuvos liumpeninteligentus, Seimą ir Vyriausybę. Svarbu, kad jie patys įsisąmonintų, kas jie esą. Su ciniška istorijos institucijų vadovų veikla, siekiant neteisėtai Rusijos piliečiui užvaldyti valstybės nekilnojamą turtą, teko susidurti būnant Panevėžio miesto tarybos nariu ir antikorupcijos komisijos pirmininku.

Manau, kad atėjo laikas po 30 nepriklausomybės metų visų šių organizacijų bei institutų vadovų ataiskaitoms apie atliktus mokslinius darbus. Kieno kaltė, kad Lietuvos visuomenė ir ypač jaunimas iki šiol nežino tikrų II Pasaulinio karo žydų tragedijos faktų, žydų tarybų ir žydų policininkų vaidmens žydų Holokauste.

Remiantis NKVD dokumentais, žydų policininkai vykdydavo getų „valymo“ darbus arba visiškai likviduodavo getus. Ašmena, Kiemeliškės, Bystrica, Švenčionys, Vydžiai, Žiežmariai, Svijūnai , – tai getai, kurių sunaikinime dalyvavo Vilniaus geto policininkai. Pasikliaujant R. Hilbergo kategorijomis holokausto vykdytojai ne tik tie, kurie šaudė žydus, bet ir tie, kurie juos atrinkinėjo, konvojavo ir perdavinėjo ainzatckomandoms sušaudyti. Pasak žymiausios XX a. žydų filosofės ir rašytojos Hanos Arend (Hannah Arendt), be aktyvaus žydų dalyvavimo nebūtų buvę ir holokausto.

Dar griežčiau holokausto Lietuvoje vykdytojus (judenpolicajus) įvertino Rusijos mokslinio tyrimo centro „Holokost“ įkūrėjas ir vadovas Ilja Altmanas (Илья́ А́льтман) – „žydų žudikai, išdavikai ir kolaborantai“. Kažkodėl mūsų istorikai nesiremia Niujorke veikiančio YIVO instituto surinkta medžiaga apie Lietuvoje veikusių getų vadovų nusikaltimus prieš žydų tautą.

Bet niekas geriau neatspindės tikrojo žydų genocido masto ir žiaurumo Lietuvoje, kaip tų įvykių liudininkai – getų metraštininkai. Vienas autoritetingiausių autorių Abraomas Tori (Golub) (Авраам Tори, Голуб) , tarptautinės žydų juristų ir advokatų asociacijos įkūrėjas ir vadovas:

Ištraukos iš getų kronikų

1942.02.03 Kai Kauno žydai buvo suvaryti į getą, sargyba negalėdavo apsiginti nuo lietuvių, kurie apguldavo geto užtvaras, mėtydavo į vidų paketus su maistu, daiktais ir laiškais. Kadangi šautuvo buožių smūgiai mažai padėdavo, tada paprasčiausiai žmonės buvo sušaudomi.

1942.01.06 Žydų policijos viršininkai linksminosi su savo kolegomis vokiečiais iš gestapo. Getas parūpina butą, merginų, gėrimų, o visai neseniai suorganizavo šiam tikslui orkestrą.

1942.01.25 Žydų policija. Be šimtų tūkstančių iš geto gyventojų konfiskuotų pinigų ir aukso, policijos biudžetas nuolat pasipildo pajamomis, gautomis iš baudų už pasirodymą gatvėje po 7 val. vakaro, už atsineštus maisto produktus.

1942.02.02 Žydų policija apieškodama žmones išrengdavo nuogai, būdavo apieškomos intymios moterų vietos.

1942.07.04 Sargybiniai ne tik atima viską, ką žmonės parsineša namo, dažnai net ir tik 2 kiaušinius krepšyje, pusė kilogramo duonos, bet palydi juos užgauliojimais ir nežmoniškai sumuša. Vakar pagyvenusi ponia Trocka grįžo su savo grupe iš darbo. Prie vartų jie atėmė iš jos kilogramą žirnių ir gabalą duonos. Levas Ją žiauriai sumušė ir išmušė akį.

1942.07.26 Pagaliau tai į vyko. Šį rytą 25 žydų policininkai nuvažiavo į Pospiškes. Surinko ten visus senus žmones. Gydymui į Valakampius. Iš tikro 86 žydai buvo nuvežti į egzekucijos vietą ir sunaikinti.

1941.10.28 Kauno getas. Žydų geto policija atrinkinėjo žmones į vadinamąsias mirties kolonas, kurios buvo siaučiamos į egzekucijų vietas. Atrenkant 10.000 žydų sušaudyti, geto gyventojus rikiavo Kauno geto žydų policija.

1941 spalyje vyko antrasis Vilniaus geto valymas. Buvo ieškomi žydai, pasislėpę slėptuvėse -„malinose“. Tokias vietas surasdavo parsidavėliai ir niekšai žydų policininkai, norėdami įsiteikti vokiečių valdžiai. Malinose tūnantys žmonės, kartais patys tėvai, drebėdami dėl savo gyvybės pasmaugdavo verkiantį vaiką, o motina gailiomis ašaromis aplaistydavo nebegyvą kūdikį. Sušaudytų žydų kambarius, ieškodami pingų ir barangenybių apiplėšdavo žydų policininkai.

1942.10.27 Ašmena. Visi 30 žydų policininkai ten puikiai įsikūrę, jie valgo, geria ir puikiausiai leidžia laiką su vietinėmis merginomis.

1942.10.28 Ašmena. Niekas neįtaria jokio pavojaus. Vis dėlto ne visi nuėjo į aikštę. Ten patys žydų policijos pareigūnai sprendė, kas turėtų eiti į dešinę, kas į kairę. Žydai pamatė, kad pateko į pinkles ir pradėjo kaišioti pinigus. Viena moteris savanoriškai atidavė 800 auksinių rublių. Aikštėje tarp pasmerktųjų garsiai pradėjo giedoti El Male Rahamim (žydiška malda už mirusiuosius). Visa aikštė verkė. Vokiečių vairuotojai sakė, kad ten buvo nužudyta per 800 žydų.

Mano žiniomis buvo atrinkti daugiavaikės motinos, našlės ir žmonės, kurie negalėjo išsipirkti savo gyvybės. Šie žydų policininkai iš vokiečių buvo išsireikalavę teisę savarankiškai žudyti žydus. Jų tikslas buvo žydų auksas. Sunkiau paaiškinti, kodėl tos moterys, merginos ir vaikai, vedami į egzekucijos vietą, buvo žiauriai mušami.

Ir visai nesuvokiama, kodėl visus šiuos įvykius ciniškai neigė LŽB , Lietuvos istorijos instituto, LGGRTC, Vilniaus Gaono žydų muziejaus vadovybė. Tiesa Markas Zingeris pripažino, kad tokie įvykai buvo, tik jo manymu šie 800 žydų buvę paleisti. Kadangi šių žydų rūbai buvo pristatyti į Vilniaus getą, išeitų, kad jie nuogi liko klaidžioti Ašmenos apylinkėse.

Bet netrukus – 1943.04 mėn. vėl atvyko Vilniaus geto policininkai. Šį kartą jau su geromis žiniomis. Ašmenos žydai bus pervežti į didelį Kauno getą. Žmonių džiaugsmui nebuvo ribų: susirinkę turtą, pasiėmę užkandžius, gėrimus, muzikos instrumentus sėdo į traukinį su dainomis. Paskutiniame traukinio vagone vyko žydų policininkai. Traukinys atvyko į Panerius.

1943.04.05 Dabar visiškai aišku: užuot važiavę į Kauną, traukiniai iš Ašmenos ir Švenčionių nuvyko į Panerius. Žydų policininkus nuvežė į gestapą. Ten jų laukė, gera vakarienė ir lovos. Kai buvo atidaryti vagonai su pasmerktaisiais žydais, lietuvių policininkai jiems sušnibždėjo: bėkite, greitai jie jus visus išžudys. Latvių ir rusų baltagvardiečių policininkai, vadovaujami vokiečių, pradėjo šaudyti. Kilus panikai, žydams lekiant į visas puses, vokiečiai pradėjo šaudyti į lietuvių policininkus, kurie jų akimis elgėsi įtartinai. Lietuvių policininkai, atsisakę šaudyti nekaltus žmones brangiai sumokėjo už savo žmogiškus jausmus. Gestapininkai čia pat sušaudė nepanorusius dalyvauti žudynėse policininkus. atsisakydami šaudyti užmuštieji policininkai pelnė geresnį pasaulį ir atnešė šlovę savo Tėvynei Lietuvai (Abraomas Tori). Po poilsio gestape žydų policininkai grįžo į egzekucijų vietą. Su įrankiais ir kibirais, plėšti aukso iš mirusiųjų. Į getą grįžo vėlai vakare, purvini ir mirtinai išvargę.

1942.12.28 Grįžtančius iš darbo žydus iškratė žydė policininkai, ieškodami užsilikusių laikrodžių ir vestuvinių žiedų. Žmones daužė keletas policininkų, kuriems vadovavo vartų sargybos viršininkas Levas. Moteris vertė išsirengti vokiečių karininkų ir visų dalyvaujančiųjų akivaizdoje. Žmonės nuogi šaltyje turėjo stovėti 3 min. Kai kurioms nuogoms moterims buvo įsakyta daryti gimnastiką.

1943.05.16 Ištremiami lietuviai. Lietuvių raudos ir maldavimai skiriami žydų policininkams, visų pirma todėl, kad žydai supranta lietuvių kalbą, kad žydai laikomi ne tik vertėjais, bet ir įsakinėtojais . Žydų policininkų pasirodymas jau sukėlė piktas lietuvių reakcijas. Lietuviai pradėjo kalbėti apie žydų SS dalinius, žydų gestapą. Audra lietuvių tarpe pradėjo stiprėti, kartu ir jų įtūžis prieš žydus.

1943.06.19 Kaune lietuvius, nenorinčius eiti į vokiečių kariuomenę suiminėjo žydų policininkai.

1943.06.30 Vokiečiai labai pasitiki žydų geto policija. Rasų gatvėje gyveno gestapininkas Vaisas, žiaurus budelis, siurbėlė išpampusi nuo žydų kraujo. Ir štai jo gyvybei saugoti kasdien buvo komandiruojami 8 žydų policininkai. Nakčiai jiems išduodavo ginklus. Koks paradoksas!!! Ginkluoti žydų policininkai saugo gyvybę to, kuris atėmė ją dešimtims tūkstančių nekaltų žydų , kuris savo malonumui pats sušaudė šimtus jų ir tuo giriasi!!!

1943.07.02 Gestapas nusprendė išduoti ginklus dar penkiems žydų policininkams.. Tai vokiečių pasitikėjimo jais ženklas.

1943.12.18 Vokiečiai nepasitiki lenkais, rusais ir lietuviais, bet priešingai – jų vergai žydai – yra jų geriausi bendradarbiai.

Karui baigiantis, geto vadovybė ir jų klapčiukai masiškai bėgo su „užgyventu“ turtu į Vokietiją. 1946 lapkričio viduryje JAV karo policija su vokiečių policininkais Frankfurte prie Maino patikrino žydų pabėgėlių stovyklą. Buvo rasta:

24 neregistruoti automobiliai, pusė milijono dolerių vertės sacharino, milžiniški kiekiai užsienio valiutos, laikrodžių, auksinių žiedų, fotoaparatų, o pirmos rūšies medžiagų tiek, kad būtų galima aprengti pusę Frankfurto gyventojų.

P.S.  2013 m. didžiausiuose Vokietijos miestuose buvo iškabinti plakatai su devizu „Vėlu, bet ne per daug vėlu. Operacija Paskutinis šansas II“. Analogiškos akcijos buvo suorganizuotos daugelyje Europos šalių, tarp jų ir Lietuvoje. Efraimas Zurofas S. Vizentalio centro vardu pakvietė prisidėti prie galimų žydų žudikų išaiškinimo, skirdamas išmoką už pateiktą informaciją apie asmenį 25.000 EUR.

Atsiliepdamas į pono Zurofo kreipimąsį nutariau padėti išsiaiškinti žydų žudikus. Per keletą metų man pavyko iš KGB ir NKVD šaltinių rasti 50 asmenų, prisidėjusių prie žydų Holokausto, nežinomų Lietuvos žydų bendruomenės vadovybei, Lietuvos istorijos institutui, M. Zingerio vadovaujamam muziejui. Su šiais Lietuvos žydų žudikų sąrašais buvo supažindinta LŽB vadovybė. Deja, iki šiol negavau man priklausančio 1,25 mln. EUR už atliktą darbą, todėl privalau viešai per spaudą paraginti Jus, pone Zurofai, sumokėti man priklausančius pinigus, kuriuos planuoju panaudoti Ašmenos žydų sunaikinimo, Lietuvos didvyriams, Žydų karių sąjungos nariams įamžinti, Lietuvos šviesuolės, Šiaulių geto kalinės Sulamitos Lev gyvenimo sąlygoms pagerinti.

Tikiuosi pasielgsite garbingai, nesuteršite S. Vizentalio centro vardo ir nedelsite sumokėti man priklausančius pinigus.

Autorius yra Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos tarybos narys, tremtinys

Šaltiniai:

1. Mokslų daktarė Eglė Bendikiaitė teisme „Panevėžio žydų bendruomenės pirmininkas Rusijos pilietis G. Kofman prieš Panevėžio m. tarybos narį, antikorupcijos komisijos pirmininką, LPKTS skyriaus pirmininką Raimondą Pankevičių“.
2.  LGGRTC, LR Istorijos instituto, Vilniaus Gaono muziejaus pažymos teismui.
3. Buvusių žydų policininkų tardymo protokolai su prisipažinimais NKVD.
4. Vilniaus geto pogrindinės komunistų partijos sudaryti sąrašai asmenų, dalyvavusių getų naikinime.
5. Rusijos mokslinio švietėjiško centro vadovo Y. Altman informacija televizijos kanale „Soveršenno sekretno“
6. Ištraukos iš Pasaulio žydų juristų ir advokatų asociacijos generalinio sekretoriaus Abraomo Tori (Avraham Tory Golub) knygos „Kauno getas. Diena po dienos“.
7. Algirdas Gustaitis „Karas braukia kruviną ašarą“ Čikaga 1990.
8. Lietuvos žydų asociacijos Izraelije pirmininko J.Melamedo pareiškimas.