Beveik prieš 10 metų, 2011-ųjų liepą, Delfi svetainėje su rubrika „Neįtikėtini vasaros skaitymai“ pasirodė daug komentarų ir atsiliepimų sukėlęs mano straipsnis apie, atrodytų, neįtikėtiną istorijos faktą – aukštų žydų kilmės veikėjų dalyvavimą nacių piktadarybėse. Šis straipsnis įėjo į 2012 m. „Obuolio“ leidyklos išleistą knygą „Neįtikėtina, bet tikra“ (Kaunas, 2012).

Netrukus publicistas Arkadijus Vinokuras dienraštyje „Lietuvos rytas“ pasipiktinęs atkirto autoriui, kad šis juodina holokausto aukas…

Šiandien, kai istorikai užsiminė apie kai kurių žydų bendradarbiavimą su savo skriaudikais, šią publikaciją vėl primename. Kitą kartą pasiūlysime taip pat 2011 m. rašytą Č. Iškausko straipsnį „Žydai – bolševikų tarnyboje“.

„Grynosios rasės“ apologetai

Pavadinimas skamba paradoksaliai. Nacistinio okultizmo ir arijų išskirtinumo teorijos vykdytojas A. Hitleris priima į tarnybą žydus! Pats turėdamas žydiško kraujo, nacių lyderis savo programinėje knygoje „Mein Kampf“ mėgina pagrįsti mistinę antžmogio teoriją ir nuo kažkurio gyvenimo tarpsnio palinksta prie žydų naikinimo idėjos.

Jis 1935 m. net įkuria SS pavaldžią organizaciją „Ahnenerbe“ („Protėvių paveldas“) ir siunčia ekspedicijas į Indiją ir Nepalą, kad filosofiškai pagrįstų arijų išskirtinumo teoriją. Rezultatas – holokaustas („visiškas sunaikinimas“).

Šiaip jau Adolfukas dar nebuvo gimęs, kai Berlyno universiteto ekonomikos ir filosofijos profesoriaus Eugenijus Duhringas 1881 m. išleido veikalą „Žydų klausimas kaip rasės, moralės ir civilizacijos klausimas” („Die Judenfrage als Racen, Sitten und Culturfrage”) [1], kuriame žydus apibūdino jau ne vien kaip blogį, bet kaip nepataisomą blogį. Jų „sugedimas”, pasak šių ir panašių autorių, kilo jau ne tiek iš jų religijos, kiek „iš jų kraujo”. Šios pažiūros buvo tvirtai laikomasi tarp tais laikais madingo „volkisch“ judėjimo rasistų.

Šis judėjimas iš esmės skyrė tik dvi „grynąsias rases” žmonijos istorijoje: žydų ir vokiečių (vadinamoji arijų rasė), o pati istorija buvo laikoma amžina kova tarp dvasingumo, įkūnyto „vokiečių rasėje”, ir materializmo, įkūnyto „žydų rasėje”.

Tokie rasistiniai prietarai XX a. pradžioje buvo plačiai propaguojami nacionalsocialistų judėjime. Nacionalsocialistai, skelbdami vokiečius aukščiausios arijų rasės atstovais, apeliavo į jų tautinį išdidumą, tuo pritraukdami vis daugiau pasekėjų, ypač jaunų, ambicingų, patriotiškai nusiteikusių žmonių.

Pasak holokausto tyrinėtojo, iš Prahos kilusio vokiškai kalbančio žydų mokslininko Saulo Friedlanderio (2008 m. jis laimėjo Pulitzerio premiją), arijai buvo vaizduojami kaip tyra, dinamiška, kurianti jėga, suteikianti harmoniją pasauliui [2]. Jie pasižymėjo orientacija į praeitį, konkrečiai – į vieningos, galingos ir „grynos“ Vokietijos sukūrimą. Toks pasaulio matymas reikalavo antiherojaus.

Jam atsirasti po Vokietijos pralaimėjimo I pasauliniame kare dirva buvo palanki. Ekonomiškai ir politiškai silpnoje Vokietijoje ši pažiūra vėl tapo gaji. Ypač ji suklestėjo po 1919 m. birželio 28 d. pasirašytos Versalio sutarties, kai vokiečių nacija įgijo nepilnavertiškumo kompleksą, ir reikėjo populiarios teorijos iš jo išsivaduoti.

Buvo prisiminti Siono Išminčių Protokolai (SIP, sionizmo prigimtį ir paskirtį pagrindžiančios tezės, priimtos 1897 m. įkuriant Pasaulinę sionistų organizaciją). Sklido kalbos, kad žydai prasimano pinigų, pardavinėdami vokiečių jaunuolius į vergiją, jog infliaciją sukėlė žydų bankininkai, siekdami priversti Vokietiją klimpti į skolas ir pan.

Šias paskalas daugiausiai eskalavo nacių antisemitinė propaganda. Net 70-80 proc. visų į Vokietiją patenkančių ir toliau platinamų užsienio naujienų buvo antisemitinio pobūdžio.

Buvo pasakojama apie neva žydų pagrobtus vaikus, kitus jų nusikaltimus Didžiojoje Britanijoje ir kitose Europos šalyse bei JAV. Visa tai pamažu kūrė visą pasaulį apėmusios, asocialios, grobuoniškos žydų bendruomenės visuotinį įvaizdį.

Fiureris turėjęs žydiško kraujo…

Nacionalsocialistų lyderis A. Hitleris, pats būdamas aršus antisemitas, savo pasisakymuose skiepijo vokiečiams negailestingą neapykantą žydų tautai.

Pasak jo, „antroji revoliucija po Dovydo žvaigžde yra šių laikų žydų tikslas”. Pirmąja revoliucija buvo vadinamas Veimaro respublikos sukūrimas. Buvo teigiama, jog Prancūzų revoliucija, liberalizmas, kapitalizmas, demokratija – visame pasaulyje veikiančių užsikonspiravusių žydų kūriniai, griaunantys įprastą vokišką gyvenimo būdą, tuo pačiu silpninantys Vokietiją.

A. Hitleris teigė, jog pagal SIP tautas siekiama nualinti, pasmerkiant jas badui. Oficialus nacionalsocialistų ideologas, žydų kilmės Alfredas Rozenbergas (beje, gimęs dabartiniame Taline, mokęsis Rygos ir Maskvos aukštosiose technikos mokyklose) skleidė idėjas apie tai, jog už bolševikinės Rusijos vairo taip pat stovi žydai [3] (galbūt jis neklydo: pirmojoje V. Lenino sukurtoje vyriausybėje iš 47 komisarų 42 buvo žydai). I pasaulinio karo metais jie esą pakirtę vokiečių armijos jėgas ir prisidėję prie Versalio sistemos, įstūmusios Vokietiją į gilią krizę, sukūrimo.

Nežinia, kada ir kas būsimam fiureriui įskiepijo šias idėjas. Bet pirmiausiai – dar vienas paradoksas.

Manoma, kad A. Hitlerio senelis buvo žydas. Teorija tokia: Adolfo tėvas Aloisas buvo nesantuokinis vaikas. Kadangi Hitlerio senelė tarnavo namų šeimininke pas žydą, tikėtina, kad A. Hitlerio tėvas turėjo žydiško kraujo. Vėliau nacių lyderis bijojo, kad šis faktas neiškiltų viešumon.

Pavojų kėlė viena giminaitė, kuri galėjo išplepėti apie nacių vadovo kilmę. Vokiečių leidinys „Facts” rašė, kad A. Hitlerio giminaitė Aloizija, namuose vadinta Luiza, gimė 1891-aisiais, dvejais metais vėliau, negu būsimasis fiureris, t.y buvo beveik vienmečiai. Ir Hitleris, ir Aloizija anksti neteko tėvų. Būsimojo kanclerio tėvas mirė, kai Adolfui buvo 14 metų, Aloizijos – po metų, kai jai buvo 12.

„Facts” nurodo, kad nėra žinių, ar po to šios šeimos turėjo kokių nors ryšių. Bet A. Hitleriui rengiantis tapti kancleriu, jo kilme susidomėjo to meto laikraščiai. Kai kurie iš jų pranešė, kad Moravijos Polnos mieste suradę žydų su Hitlerio pavardėmis, o laikraštis „Osterreichische Adendblad” 1933 m. vasarą paskelbė publikaciją, pavadintą „Sensacingi žydų Hiutlerių pėdsakai Vienoje”, ir išspausdino mirusių žmonių antkapių nuotraukas iš Vienos žydų kapinių.

Fonetinis sąskambis, laikraščio nuomone, turėjo patvirtinti kraujo ryšį. Šeši Hiutleriai (kitų nuomone, Hidleriai) tebėra žydų, palaidotų Vienoje, sąrašuose.

Tačiau po kelių dešimtmečių giminaičių – Aloizijos ir Adolfo – keliai paslaptingai susikirto dar kartą: 1940 12 10 neva šizofrenija serganti Aloizija tiesioginiu A. Hitlerio įsakymu buvo nunuodyta dujų kameroje Harthaimo konclageryje Austrijoje. Nepageidaujama liudininkė nutildyta amžiams.

Fiurerio sąmonėje teoriniai arijų rasės pamatai, ko gero, buvo pradėti kloti po to, kai 1903 m. mirus tėvui, o po 4 metų ir motinai, 19-metis jaunuolis išvyko į Vieną, kur du kartus nesėkmingai bandė įstoti į Vienos menų akademiją, tad turėjo laiko, ir antisemitinių knygų ir laikraščių studijavimas suformavo jo pasaulėžiūrą. Jis pradėjo nekęsti žydų, marksistų ir liberalų.

1913 m. gegužės mėn. jaunuolis įstojo į Austrijos-Vengrijos armiją, o 1914 m. prasidėjus I pasauliniam karui prisijungė prie 16-tojo Bavarijos pėstininkų pulko, kur už drąsą gavo Geležinį Kryžių.

Buvo du kartus sužeistas. Jį labai papiktino, kad Vokietija 1918 m. pralaimėjo karą, ir buvo įsitikinęs, kad būtent jis su savo bendraminčiais išgelbės vokiečių naciją nuo tėvynei primestos Versalio sutarties, nuo bolševikų ir žydų.

Kolaboravimo grimasos

Toliau daugelis holokausto žiaurumų pasauliui žinoma. Tūkstančiai knygų ir studijų skirta žydų tragedijai.

Lietuvoje naciai taip pat ėmė darbuotis nieko nelaukdami. Jau 1941 07 10 pradėtas kurti Kauno getas (iš čia nužudyti į Kauno IX ir IV fortus išvežta apie 34 tūkst. žydų), Šiauliuose du getai įkurti rugpjūtį (Kužiuose sušaudyta apie 5000 žydų), o rugsėjį getas atsirado ir Vilniuje (iš viso Paneriuose nužudyta apie 70 tūkst. žydų). Istoriko A. Kasparavičiaus skaičiavimu, lietuviškoje Šiaurės Jeruzalėje atgulė apie 200 tūkst. žydų. Iš 15 Europos šalių, kurias labiausiai palietė holokaustas, didžiausia jose gyvenusių žydų dalis buvo išnaikinta Lietuvoje (96 proc.), Latvijoje (95 proc.), Lenkijoje (89 proc.) ir t.t. Iš viso jose naciai nusinešė apie 8 mln. žydų gyvybių.

Tačiau yra ir kita medalio pusė. Kolaboravimas visais laikais ir visose tautose buvo tamsioji dalies visuomenės išgyvenimo sąlyga. Ne, šįkart kalbėkime ne apie kai kurių lietuvių kolaboravimą su naciais, kurio niekas negali paneigti, o apie paties A. Hitlerio tarnyboje buvusius žydus.

Jie buvo nacių viršūnėlėje

Portalas Radosvet.net [4], šiaip jau nevengiantis skandalingų ir šovinistinių temų, įrodinėja, kad gana aukšti žydų kilmės nacių vadovybės pareigūnai III reicho ešelone užėmė svarbius postus. Jiems kažkodėl nebuvo taikomi arijų rasės teorijos reikalavimai.

Netgi pats fiureris garsėjo glaudžiais ryšiais su Vienos milijonieriumi, žydų kilmės bankininku, vienu iš penkių brolių šimtametėje finansininkų dinastijoje A.M. Rotšildu, kuris vietos austrų nacių buvo suimtas, bet paties A. Hitlerio nurodymu atsiprašytas ir paleistas. Paskui pats Henrikas Himleris vadovavo dinastijos vertybių (neįkainojamų Persijos kilimų kolekcijos iš Irano) pergabenimui į Šveicariją.

Kitų fiureriui ištikimų žydų pavardės daugiau ar mažiau žinomos. Tai jau minėtas iš Baltijos šalių kilęs jo ideologas A. Rozenbergas (Niurnbergo teismo sprendimu pakartas 1946 10 16), gestapo šefas H. Himleris (pusiau žydas, suimtas amerikiečių 1945 05 23 nusižudė perkąsdamas ampulę su kalio cianidu), nacių propagandos ministras Josephas Gebelsas (taip pat pusiau žydas, „Krištolinės nakties“ iniciatorius, nusinuodijęs praėjus dviem dienoms po fiurerio mirties 1945 05 01, SS dantų gydytoją Helmutą Kunzą paprašęs mirtiną injekciją suleisti ir šešiems savo vaikams), nacistinio laikraščio „Der Sturmer“ leidėjas Julius Štreicheris (dėl savo žydiškų šaknų pakeitęs pavardę iš Abraomo Goldbergo, po proceso pakartas tą pačią dieną kaip ir A. Rozenbergas), grynakraujis žydas, nacistinis nusikaltėlis, vienas svarbiausių holokausto organizatorių, prižiūrėjęs koncentracijos stovyklas Rytų Europoje Adolfas Eichmanas („Mossad“ aptiktas Argentinoje ir pakartas 1962 05 31 Ramlos kalėjime Izraelyje), nacionalsocialistų partijos lyderis, „naciu Nr. 3“ vadintas Rudolfas Hessas (žydas iš motinos pusės, 1941-aisiais numuštas virš Škotijos ir internuotas Anglijoje, mirė 1987 08 17 Špandau kalėjime Vakarų Berlyne, sulaukęs 91-rių).

Tai tikrai garsios pavardės. Kas dar? Admirolas, nacių karinės žvalgybos „abvero“ vadas Wilhelmas Franzas Canarisas (Graikijos žydas, už dalyvavimą pasikėsinant į fiurerį įkalintas ir 1945 04 09 sušaudytas), karinių oro pajėgų vadas reichsmaršalas Hermannas Geringas (tiesa, jis tik buvo vedęs žydę, nusinuodijo kalėjime 1946 10 15), jo pavaduotojas feldmaršalas Erhardas Milchas (gimė žydų farmacininko šeimoje, dalyvavo operacijoje Norvegijoje, kompanijos „Lufthansa“ įkūrėjas, įkalintas 1951 m. 15-kai metų, bet 1954 m. išleistas ir mirė 1972 01 25 Diuseldorfe)…

Lemtingos įstatymo išimtys

2002 m. vasarą išleistoje jauno amerikiečių mokslininko Brajano Marko Rigo knygoje „Hitlerio kareiviai žydai…“ (ji išsamiau anotuojama Jelio universiteto portale [6]) rašoma, kad II pasaulinio karo metais Vokietijos armijoje tarnavo apie 150 tūkstančių kareivių, vadinamų „mischlinge“ – iš dalies žydų, turinčių žydiškų šaknų vokiečių.

Jie buvo skirstomi į dvi kategorijas: pirmo laipsnio tie, kurių vienas iš tėvų yra žydas, antro laipsnio – tie, kurių senelis ar senelė buvo žydų kilmės.

1944 m. vermachto kadrų skyrius parengė slaptą sąrašą 77 aukštų karininkų ir generolų, kurie buvo „susimaišę su žydų rase arba vedę žydes“. Tarp tokių buvo 23 pulkininkai, 5 generolai majorai, 8 generolai leitenantai ir 2 armijos generolai. Prie to sąrašo galima pridėti dar apie 60 aukštų vermachto, aviacijos ir laivyno karininkų pavardes.

1940 m. tiems, kurie turėjo abu senelius žydus, buvo įsakyta palikti karinę tarnybą, o tie, kurie buvo „susitepę“ tik vienu iš senelių, galėjo likti tarnyboje eilinių pareigose. Bet įsakymas nebuvo vykdomas.

Buvęs VFR kancleris Helmutas Šmidtas (1918 – 2015) – karinių oro pajėgų karininkas ir žydų verslininko vaikaitis – sulaukęs 92 m. amžiaus knygos autoriui pasakojo, kad vien jo dalinyje buvo 15-20 vaikinų, kaip jis… [7]

Jie buvo ištikimai ir didvyriškai kovojo nacių gretose. Už tai, kaip rašo B.M. Rigas, 20 hitlerininkų žydų buvo apdovanoti aukščiausiu to meto Vokietijos apdovanojimu Riterio Kryžiumi, daugelis – ne tokiais aukštais apdovanojimais…

Laikraščiui „Los Angeles Times“ B. M. Rigas pasakojo [8], kad minėtą „77 sąrašą“, kuriame žydai buvo pripažinti turį arijų kraujo, 1944 m. asmeniškai patvirtino pats A. Hitleris. Jis vienašališkai jiems padarė išimtį dar 1935 m. išleistame „rasiniame“ įstatyme, kuris juridiškai apibrėžė kitų rasinių grupių, ypač žydų, vietą arijų visuomenėje.

***

Taigi, holokaustas ir tarnyba pas A. Hitlerį – dvi žydų istorinės realybės grimasos. Jei nepamirštame baisaus šios 4000 metų skaičiuojančios tautos genocido, tai nevalia nekreipti dėmesio ir į nusikalstamą kai kurių jos atstovų kolaboravimą su naciais. Tai dažnai vengiama pripažinti, o priminimas sukelia nepagrįstų protestų bangą.

Nuorodos:

1. Eugen Dühring, Die Judenfrage als Racen-, Sitten- und Culturfrage. Karlsruhe-Leipzig, 1881.

2. Interviu „The Guardian“: https://www.theguardian.com/books/2016/nov/20/where-memory-leads-saul-friedlander-holocaust-history-trump.

3. Alfred Ernst Rosenberg, The Jewish Bolshevism, Britons Pub. Society, 1923.

4. Šis portalas (pakeitęs interneto adresą į Radosvet.org) skirtas atskleisti stačiatikių dvasinę įvairovę įvairiose Rytų Europos šalyse, svarsto vedų kultūros, konspirologijos, netradicinės politikos klausimais, dažnai besiribojantis su šovinizmo, slaviškojo išskirtinumo ir antisemitizmo idėjomis.

5. Bryan Mark Rigg, Hitler’s Jewish Soldiers: The Untold Story of Nazi Racial Laws and Men of Jewish Descent in the German Military, University Press of Kansas, 2002.

6. http://www.kansaspress.ku.edu/righit.html

7. Apie tai užsimenama jo biografijoje: https://de.wikipedia.org/wiki/Helmut_Schmidt

8. https://www.latimes.com/archives/la-xpm-1996-12-24-mn-12209-story.html