Garliavoje yra įsikūrusi Kauno rajono savivaldybės viešoji biblioteka, kurioje saugoma ne tik tūkstančiai knygų, bet ir vyksta daugybė renginių, rengiama įvairi projektinė veikla. Kadangi šiemet minimas garsaus mūsų krašto partizano Juozo Lukšos-Daumanto gimimo šimtmetis, todėl bibliotekoje taip pat žadama nemažai renginių šiai sukakčiai paminėti. Džiugu, kad Kauno rajono viešoji biblioteka pakvietė bendradarbiauti kaip žinių partnerius ir internetinio portalo punskas.pl atstovus, kuriems vadovauja Sigitas Birgelis. Man ir mano mamai biblioteka skyrė užduotį užrašyti kraštotyrinę medžiagą apie Juozą Lukšą ir kitus Tauro apygardos partizanus, kurią prižadėjo pateikti Garliavoje gyvenantys Donatas ir Elytė Mozūraičiai.
Vieną dieną susitarusios telefonu apsilankėme pas savo artimus kaimynus, gerai prisimenančius pokario laikus ir Lietuvos partizanų kovas. Pirmiausiai savo pasakojimą pateikė E. Mozūraitienė, mergautine pavarde Benytė.
Jai buvo maždaug devyneri metai, kai į jos tėvų sodybą, esančią Šakių apskrityje, Plokščių apylinkėse, Šilvėnų kaime, vieną vakarą užsuko partizanai. Jie atrodė išvargę, seniai nesiprausę, alkani. Pirmiausiai paprašė nusiprausti. Tik po to, kai nusiprausė, sėdo valgyti. Buvo jie su odinėmis striukėmis, ant kurių buvo lietuviškos trispalvės ženkleliai, jų kepurės taip pat buvo papuoštos lietuviškais tautiniais ženklais. Tik vėliau Elytė sužinojo, kad vienas iš tų apsilankiusių partizanų buvo Juozas Lukša-Daumantas, desantu nuleistas į Žemaitiją, persikėlęs per Nemuną ir keliaujantis į Kazlų Rūdos miškus.
Šios moters tėvų namuose Lietuvos laisvės kovotojai lankydavosi gana dažnai, nes tėvas Jonas Benys buvo Šilvėnų kaimo seniūnas ir sovietinė valdžia neįtarė, kad pareigūno namuose galėtų lankytis partizanai. O pas juos į sodybą užsukdavo ir žymiausias Plokščių apylinkių partizanų vadas Pranas Runas-Daugirdas ir Tauro apygardos vadai – Aleksandras Grybinas-Faustas, Viktoras Vitkauskas-Saidokas, Juozas Jankauskas-Demonas. Daržinėje buvo įrengta slėptuvė, kurioje nakvodavo partizanaudami broliai Aleksos, Rudmickai, Jonas Ivanauskas-Žemaitis. Ateidavo ir kartu su Juozu Lukša į Lietuvą atvykęs desantininkas Klemensas Širvys-Sakalas. Ypač E. Mozūraitienė susijaudinusi pasakojo apie Prano Runo-Daugirdo žūtį. Jis žuvo 1951 m. birželio 16 d. Meškeliūnų kaime, Vinco Benio sodyboje. Su Benio dukra Albina jis buvo slaptai susituokęs. Skaudžiausia, prisimena Elytė, kad jos dėdė Vincas ilgai kaimo žmonių buvo apkalbamas, neva įskundęs Praną Runą-Daugirdą saugumiečiams. O iš tiesų šį partizanų vadą sekė net keletas sovietinių agentų ir šnipų. Tik atidarius archyvus, tiesa galutinai paaiškėjo.
Donatas Mozūraitis taip pat yra kilęs iš Šakių apskrities. Jo gimtinė buvo netoli Slavikų, Rytprūsių sienos. Tėvai irgi buvo partizanų rėmėjai, mama dažnai jiems gamindavo maistą, skalbdavo drabužius. D. Mozūraitis prisimena, kaip partizaninio karo pabaigoje atsirado kaimynas, kuris šnipinėjo ir pranešinėjo saugumiečiams, kas vyksta kaime. Vieną vakarą tas kaimynas apsilankė pas juos namuose ir nusistebėjo, kad mama antrą dieną iš eilės kepanti duoną. O duonos juk reikėdavo iškepti daug, kad būtų ir ką partizanams į mišką nunešti. Mama tąkart nesutriko ir smalsiam kaimynui pasakė, kad vakar nepavyko gerai iškepti, todėl dar kartą teko perkepti. Nuo to laiko jų namuose duona būdavo kepama tik naktimis, kad kaimynams nekiltų įtarimo. Taip pat D. Mozūraitis papasakojo ir apie savo draugystę su paskutiniuoju Tauro apygardos bei Žalgirio rinktinės partizanu Justinu Balčiumi-Plutonu.
Kaimynų sūnus Justinas, gimęs 1931 metais, buvo penkeriais metais vyresnis už Donatą, bet pasitikėjo paaugliu vaikinuku ir skirdavo jam įvairias užduotis. Donatui Mozūraičiui netgi yra tekę vežti ginklus partizanams drauge su Justinu Balčiumi-Plutonu. Vyras apie tai, ką išgyveno tą naktį, pasakoja visai ramiai. O apie Justino Balčiaus-Plutono žūtį ir jo motinos skausmą kalbėjo su dideliu susijaudinimu. Vienintelio vaiko, sūnaus Justino, motina susilaukė netekėjusi, tačiau berniuką labai mylėjo ne tik ji, bet ir jos brolis. Kai sūnus išėjo partizanauti, motina buvo ištremta ir grįžo iš tremties praėjus trims mėnesiams po sūnaus mirties. Tai buvo 1957 metai. Justinas Balčius-Plutonas žuvo, besistengdamas prasiveržti iš apsupties Šakių rajone, Elizavos kaime. Jo palaikai buvo nuvežti į Šakių milicijos būstinės kiemą, o paskui užkasti senosiose Plieniškių kaimo kapinaitėse. Po keleto metų šios kapinaitės buvo panaikintos, žmonės šnekėjo, kad jas ardant, rasta žmogaus kaulų, bet jie buvę kažkur pradanginti – sovietiniais laikais net mirusiems nebuvo ramybės ir pagarbos.
Atgimimo metais ant Donato ir Elytės Mozūraičių namo buvo pritvirtinta atminimo lenta Juozui Lukšai-Daumantui pagerbti. Iškilmėse dalyvavo ir Antanas Lukša-Arūnas, jaunesnysis Juozo Lukšos-Daumanto brolis.
