Kartais aplanko neįtikėtini sapnai. Pagalvojau – jeigu juos papasakočiau kokiam psichologui, jis padarytų naujus atradimus arba pasitvirtintų jau anksčiau atrastuosius. Nieko keisto čia nėra, sapnai tik atspindi mūsų pasąmonėje ir atmintyje susikaupusią patirtį, juose kaip kokia reziumė po monografijos glaustai „atpasakojama“ mūsų pasaulėjauta ir svajonės.
Nemažai teko dirbti (dvidešimt penkerius metus) aplinkosaugos srityje, susikaupė daug klausimų, kurių iki šiol dar neišsprendėme. Pastaruoju metu tų problemų ėmė daugėti geometrine progresija, kilo pavojus, kad gali išnykti baltieji lokiai, tai vienur, tai kitur siautėja stichijos – sausros, potvyniai, taifūnai. Žmonijai iškilo hamletiškas klausimas: būti ar nebūti?
Apmaudžiausia, kad kai kurių didžiųjų valstybių vadovai į tai numoja ranka. Jų tarpe Donaldas Trampas ir brazilų prezidentas Jairas Bolsonaras. Palydovų nuotraukos parodė, kad dabar per vieną dieną (!) Amazonijos miškų iškertama 4 340 futbolo aikščių plotas. Manau, kad viena iš priežasčių, dėl kurių D. Trampas pralaimėjo rinkimus, yra globalinių ekologinių problemų ignoravimas. Rytų Europos valstybės, tame tarpe Lietuva, galėtų parodyti pavyzdį didžiosioms pasaulio valstybėms. Nes joms, kaip mažesnėms, lengviau susidoroti su ekonominiais sunkumais, iškilsiančiais sprendžiant ekologinius klausimus. Lietuva jau minima kaip sektinas pavyzdys, surenkant plastikinę, stiklinę ir skardinę tarą (apie 90 procentų jos surenkama).
Ko gero, žmogus yra vienintelis sutvėrimas Žemėje, galintis prarasti savisaugos instinktą. Kaip kitaip paaiškinti nuo scientizmo įsigaliojusią filosofiją, kad gamtą būtina užkariauti, kad tik technikos pagalba žmoniją atves į rojų? Regis, tą „rojų“ būsime greitai pasiekę. Visa laimė, kad suaugusiuosius ėmė mokyti paaugliai – Greta Tiunberg (Greta Tünberg) kalba tokius dalykus, nuo kurių kaista didžiųjų valstybių vadovų ausys. Ir jeigu jie neįsiklausys į jos priekaištus, vėliau turės kaltinti tik patys save. O laikas nenumaldomai skaičiuoja paskutines valandas, kai pasaulis dar gali suspėti apsispręsti – arba teks nugarmėti į prarają, arba pasaulis ryžtingai pasuks išsigelbėjimo keliu…
… štai jinai ta aikštė kurioje dar girdėti išdegęs
savižudžio kraujas
štai tie žmonės skubantys į kavines į namus ir
į krautuves
aš tik myliu tave visa kita séna kaip leta
nuplukdo
visa kita nusėda kaip dumblas ant dugno
A. Jonynas. Viena diena Paryžiuje
Kiek laiko mes dar žiopsosime kaip ožiai į tvorą, laukdami neįmanomų dalykų? Man regis, atėjo metas imtis ryžtingesnių veiksmų – lenkų žalieji jau jų ėmėsi: jie, neįstengdami įtikinti politikų, kad laikas baigti su beatodairiškais miškų kirtimais, ėmėsi gadinti miškų kirtimo techniką. Aišku, tai nėra garbingas sprendimas, bet kad kitos išeities jie nemato. Matyt, prie to bus prieita ir Lietuvoje.
Kiek dirbau aplinkosaugoje, neprisimenu, kad po Arūno Kundroto būt buvęs kiek sėkmingesnis vadovas (gal išskyrus Valentiną Mazuronį). Bet dabar atėjo laikas, kai svarbiau yra ne tik gyvosios gamtos apsauga, o tokie pramoninės taršos dalykai, kaip oro užteršimas ir vandenų apsauga. Ir atliekų tvarkymas. Matyt, ne veltui M. Heidegeris rašė, kad nuo scientizmo įsigalėjimo žmonija pasuko ne visai tinkama linkme. To nelemto posūkio vaisius valgome iki šiol. Kol neužspringsime…
Prancūzų mąstytojas Klodas Levi-Strosas yra pasakęs, kad XXI amžius bus humanitarijos amžius, arba jo visai nebus… Priėjom lemtingą ribą, kai turim apsispręsti, ar nugarmėsim į prarają su visa tvarinija, ar vis dėlto pakilsim naujam gyvenimui. Tas troškimas pakilti naujam gyvenimui užkoduotas Gamtos prigimtyje – ji visada laukia pavasario. Svarbu, kad tai pagaliau suvoktų pasaulio galingieji, nuo kurių priklauso be galo daug. Ką čia pasaulio galingieji, tai priklauso ir nuo kiekvienos valstybės, netgi nuo kiekvieno iš mūsų. Kad ir Lietuva. Prieš kokį dešimtį metų būčiau nepatikėjęs, kad mūsų valdžios žmonės taip pasiduos verslininkų, tų, pažymėtų savanaudiškumo įdagu, spaudimui. Pasirodo, kai buvo ruošiamasi urėdijų reformai, lemiamą žodį tarė būtent jie.
Kodėl Vyriausybė slėpė nuo visuomenės sudaromą komisiją, rengusią tą reformą? Dabar jau aišku, kodėl. Vienas iš tos komisijos narių – Lukas Savickas, tas pats, kurio kandidatūros į Ekonomikos ir inovacijų ministrus nepatvirtino prezidentas.
„Miškų valdymo reformos užsakovų tikslas yra apribojus konkurenciją grupei suinteresuotų asmenų sudaryti išskirtines sąlygas įsigyti medieną iš valstybinių miškų ne rinkos sąlygomis, bet už jiems „priimtiną“ kainą. Tai ir yra pagrindinis miškų valdymo reformos tikslas. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvoje nėra normalios medienos rinkos pagal atskirus sortimentus (yra tik du stambūs plokščių medienos fabrikai, tik du beržo faneros fabrikai, o tąrasčių gamintojas „Juodeliai“ valdo 60% tąrasčių rinkos) konkurencijos apribojimas sudarytų suinteresuotai asmenų grupei sąlygas įsigyti medienos iš valstybinių miškų išskirtinai jiems sudarytomis sąlygomis, kitų rinkos dalyvių, valstybės ir visų Lietuvos gyventojų sąskaita. Konkurencijos apribojimas ir kirtimo apimčių didinimas ženkliai sumažintų medienos pardavimo kainas ir valstybės biudžeto pajamas iš parduodamos valstybinės medienos ir proporcingai papildytų stambiosios medienos pramonės savininkų kišenes“ (S. Lazauskas. Slapta aplinkos ministro darbo grupė apie kurią viešai neskelbiama. Kas dalinasi Lietuvos miškus?, www.gyvasmiskas.lt, www.alkas.lt, 2018 08 22).
Labiausiai glumina faktas, kad miškininkų bendruomenė buvo apgauta. Kai į Vilnių susirinko keli šimtai miškininkų, kurie tikėjosi, kad su jais bus tariamasimiškų urėdijų reformos klausimais, iš Seimo niekas su jais nesusitiko. Ir miškininkai buvo priversti nuryti tą karčią valdžios piliulę. Ir, manau, jie suprato, kad su valstiečiais jiems ne pakeliui – suprantama, vieniems reikia kuo daugiau dirbamų laukų, kitiems – miško ošimas yra pati gražiausia muzika.
Kai kurie istorijos faktai kaip kokie nepajudinami stulpai ar stogastulpiai įkasti į mūsų atmintį. Daugeliui iš mūsų, manau, tai Žalgirio mūšis, Liublino unija, pergalė Oršos mūšyje, T. Kosciuškos vadovaujamas ir XIX amžiaus sukilimai, 1918 m. ir 1949 m. vasario 16-osios deklaracijos, Romo Kalantos auka, Sąjūdžio metai, 1990 m. kovo 11-oji, Sausio 13-oji…
Nemanau, kad tokie veikėjai kaip Kęstutis Mažeika norėtų į istoriją įeiti kaip ministras, savo veiksmais ar neveikimu sudaręs sąlygas miškų beatodairiškam kirtimui, kvailam medžioklės lankais įteisinimui ir pan. Keista, kad tokie diktatoriai kaip Aleksandras Lukašenka nesuvokia, kad save tikrai reabilituotų tautiečių akyse, jeigu geranoriškai perduotų valdžią opozicijai. Arba D. Trampo spektaklis po rinkimų – jau kur kur, bet JAV niekas pasaulyje panašių komedijų nesitikėjo. Nejaugi šiems asmenims nesuvokiama, kad laikas slinks, o atitaisyti klaidų jau bus neįmanoma? Gal dar jie atsikvošės, nors ir mažai įtikėtina?
„Palaiminti mirusieji, kurie miršta Viešpatyje. Jai, sako Dvasia, jie pailsės nuo savo darbų ir jų darbai seka paskui juos“ (Apr 14:13). Laimingi, kai darbai seka paskui juos. Laimingi poetai, iš kurių mokosi kitos poetų kartos, tarsi burtininkai kaip estafetę perimantys savo mokytojų darbus. Jie žino, kad ne veltui dėjo pastangas aprašyti šio nuostabaus pasaulio keistenybes ir grožį…
Aš nežinau, ar būna rojus,
ar būna sielai kur gražiau,
apmirus gamtai ir sustojus
jos judesiams, aš ją nešiau
kaip motiną, kaip palikimą,
kaip sapno nuotrupas, kurios
dabar staiga atgyti ima
nuo tos melodijos tyros.
Kažkur pačioj gilybėj slypi
tos grožio sėklos ir daigai,
jie iš aukštybių, pasiklydę,
ir tu juos sieloje laikai,
o man skaudžiausia – pasakyti
bent puse lūpų apie didį
pasaulį, kurs aplinkui žydi,
aš nemokėjau taip ilgai.
S. Geda. Ars poetica
Atgaiva, kuri ateina perskaičius tokias eiles, lydi mus visą gyvenimą. Kai pagalvoji, dėl kokių vertybių šis pasaulis turi būti išsaugotas, viena iš jų – poezija, suteikianti žmogaus sielai sparnus. Kad ir skrydžiui į nežinomybę.
Gal vis dėlto mums pavyks kaip Odisėjui praplaukti pro Scilę ir Charibdę, nesusigundyti lotofagų vaisiais, išvengti Kalipsės glamonių ir Kirkės gėralo?
„Rytų Europos valstybės, tame tarpe Lietuva“ – jei jau minite Europą, tai ji formaliai driekiasi net iki Uralo. Prisimenate, vienas žiaurius užkariautojas Lietuvą vadino „Severo-Zapadnyj kraj“? O ar žinote, kad Lietuva Jungtinių tautų priskiriama Šiaurės Europos šalių grupei?
Kadangi tyla, papildau savo ankstesnį komentarą. Sąrašas (kaip tekste): „Hamletas, Donaldas Trampas, Jairas Bolsonaras, Greta Tiunberg, A. Jonynas, Valentinas Mazuronis, T. Kosčiuška, Arūnas Kundrotas, M.Heidegeris, Klodas Levi-Strosas, Lukas Savickas, S.Lazauskas, Romas Kalanta, Kęstutis Mažeika, Aleksandras Lukašenka, Viešpatis, Dvasia, S.Geda, Odisėjas, Kalipsė, Kirkė“. Visi? Pavydžiu autoriui, kad perskaitė ir suprato Martyną Heidegerį: juk yra nuoroda į jį. Man, deja, Martynas Heidegeris vis dar nepasiekiamas.