Vasario 11 dieną Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda sukvies atsakingus valstybinių įstaigų, bendruomenių, nevyriausybinių organizacijų, verslo atstovus ir ekspertus į kultūros forumą, kuriame bus aptarti Lietuvos įsipareigojimai Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos (UNESCO) pasaulio paveldo vertybėms.
Šiemet spalio 7 d. minėsime Lietuvos narystės UNESCO 30-metį, kitais metais pažymėsime Lietuvos prisijungimo prie UNESCO Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvencijos trisdešimties metų sukaktį. Lietuva gali didžiuotis net keturiomis išskirtinę visuotinę vertę turinčiomis pasaulio paveldo vertybėmis – Vilniaus istoriniu centru, Kuršių nerija, Kernavės archeologine vietove ir Struvės geodeziniu lanku, laukiama sprendimo dėl Kauno modernizmo architektūros įtraukimo. Prezidento teigimu, tai – ne tik tarptautinio šalies prestižo objektai, bet ir didžiulė atsakomybė prieš visą pasaulį.
„Šiandien Lietuva vis dar nėra iki galo įgyvendinusi visų konvencijos nuostatų. Iki šiol nėra sukurta pasaulio paveldo vertybių valdymo sistema, nepakankamai užtikrinta pasaulio paveldo vertybių stebėsena, neskiriamas tinkamas finansavimas jų priežiūrai, trūksta mokslinių tyrimų, švietimo programų ir kt. Prezidentas kviečia pasiryžti pokyčiams ir numatyti konkrečias priemones dėl visavertiško konvencijos integravimo į nacionalinius teisės aktus. Susitikime tikimasi įvardinti pagrindines problemas ir numatyti prioritetus bei priemones joms kompleksiškai spręsti“, – rašoma Prezidento komunikacijos grupės išplatintame pranešime.
Kultūros forume bus aptariama Lietuvos pasaulio paveldo vietovių apsaugos padėtis, išklausyti Valstybinės kultūros paveldo komisijos pasiūlymai dėl galimų teisės aktų pakeitimų, aptarti galimi sprendimai geresniam įvairių įstaigų bendradarbiavimui ir ir jų tarpusavio veiklos derinimo užtikrinimui, tariamasi dėl UNESCO pasaulio paveldo vertybių įveiklinimo, tinkamo švietimo ir bendruomenių įtraukimo.
Jau pirmadienį, vasario 8 d., Prezidentas kalbėsis su buvusiais ambasadoriais prie UNESCO Arūnu Gelūnu ir Irena Vaišvilaite. Pokalbyje bus aptarta UNESCO pasaulio paveldo vertybių svarba Lietuvai, jų teikiamos galimybės šalies įvaizdžiui, ekonomikai, švietimui, taip pat ir svarbiausi iššūkiai.
Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo globos konvencija buvo priimta 1972 m. lapkričio 16 d. UNESCO būstinėje Paryžiuje vykusios UNESCO Generalinės konferencijos septynioliktoje sesijoje, yra vienas svarbiausių ir plačiausiai pripažintų tarptautinių paveldo apsaugos dokumentų. 1972 m. Pasaulio paveldo konvenciją pasirašė 20 šalių, šiandien ją ratifikavo/prisijungė 193 šalys. Lietuva prie Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo globos konvencijos prisijungė 1992 m. kovo 31 d.
O lietuvių kalba?
Pirma ir svarbiausia pareiga – aisčių kalbų ir viso kultūros paveldo (įsk. aičių Tikėjimą) apsauga nuo hibridizacijos, mutacijų, praradimų;
kuo gilesnis išsaugoto žodyno paslapčių tyrimas, pasitelkiant pasaulio mokslininkų pajėgas ir jų atradimus Erazijos ir Afrikos žemynuose; po pr.a. karų sąlygoto teritorijų perdalijimo dar išlikusių kalbos vartotojų salelių aplinkiniame užsienyje išsaugoto tapatybės paveldo tyrimai; esamo aisčių kalbos vartotojų skaičiaus ir teritorijų apsauga nuo mažėjimo ir sąmoningo mažinimo bei plėtra; LT kalbų mokslo plėtra į kitas šalis ;
mus keičiančių kartų nepertraukiamas supažindinimas su paveldu nuo mažų dienų, skiepijimas meilės ir prieraišumo bei įsipareigojimų jam, mokymas suvokti jo vertę; tapatybės, kalbos, papročių jausmo ugdymas;
viso iš praeities paveldėto sveiko, neiškraipyto tapatybės kraičio perdavimas palikuoniams į Ateitį tolesniems tyrimams, puoselėjimui, apsaugai; iš tyrimų gautomis žiniomis dalijimasis su žmonija;
Pasitelkti į tyrimus ir psichologus aiškinantis, ar ne tvirta tapatybės pajauta, būtis vienalytės tapatybės terpėje suteikia žmogui savivertės, dvasinės ramybės, saugumo jausmą, ar ne tai formuoja TAIKŲ žmogų? – Pvz., psichologai aiškinasi žmogaus jaučiamo nerimo, netilpimo savo kailyje, tartum ,,dūšios be vietos” priežastis, kaip toks nerimas ardo žmogaus asmenybę bei tapatybę. O kada, dėl ko jį pajunta visa šalies pilietija, kamieninė jos tauta, ar kelios kaimyninės tautos? Ar net didelė žmonijos dalis? Ar karai – ne to nerimo išraiška? Ar tai neprimena, pasak rusų, paieškos kam ir už ką čia ,,į snukį davus?”
Ar kartais to nerimo priežastis nėra okupacijų sąlygotas smurtinis tapatybių kryžminimas, kai pačiam nė nesuvokiant, tavyje maištauja gal net kelios tapatybės, gniuždydamos iš protėvių paveldėtą? Kai blaškaisi savęs savyje nerasdamas? Kai tai, kas anksčiau buvo savaime aišku, automatiškai vykdavo, šiandien gali būti išjuokiama, ar net baudžiama?
Tautai, tautos tapatybiniam paveldui susiformuoti ir įsitvirtinti, kad kiekvienas jos narys jaustųsi įsišaknijęs, turįs tvirtą pagrindą po kojomis ir įgautų Taiką bei Ramybę savyje, gal net tūkstantmečių reikia! Ar gali jaust tą Ramybę bendruomenės, šalys, nė vieno amžiaus neiškentusios kaimyno žemės neužgrobus? Kiekvienas toks užgrobimas – tai dar padidinta tapatybių maišalynė, kelianti dar didesnį nerimą, varymą į kažkur, poreikį eiti, dar ir dar užgrobti… Ir taip žmonijos istorija tampa karų raminant nerimo kirminą savyje ir tautų tapatybių hibridizacijos istorija.
O toliau prašau kitus tęsti. Arba triuškinti.
Pvz.,, išguidami lietuviškumo pėdsakus iš Lietuvos pasienių, pakraščių, naikindami ten lietuviškas mokyklas dėl…. lėšų jų išlaikymui stokos!!! Ko kur patys nepadarome, ten „gerą” darbą pabaigs rajonų valdžia,