I. Meškauskas. Užmirštieji šaukiasi teisingumo ir atminimo

Neįtikėtina, kad šiaudinėse pastogėse užaugę žemdirbiai, vos pripažinus jų atstatytą valstybę, de jure, po dviejų savaičių užpuola karą laimėjusios Antantės kariuomenės įgulą, kuri po aršių kautynių  iškelia baltą vėliavą. Po mėnesio, vasario 16 d. Ambasadorių konferencijoje, Antantė pripažino Lietuvai suverenines teises į Klaipėdos kraštą.

Tokiu būdu Lietuva valdo Klaipėdos kraštą de fakto, nuo tada, kada Prefekto rūmai iškėlė baltą vėliavą, o nuo 1923 vasario 16 de jure, iki šios dienos, kas yra patvirtinta pokaryje Potsdamo konferencijos.

Nežiūrint tarptautinių dokumentų teisėtumo, kovos veiksmų, vaikšto po politikų galvas tartum šmėkla įvairūs mitai apie Klaipėdos krašto užvaldymo būdus. Rytuose kalba ir rašo, kad Klaipėdą mums dovanojo Stalinas, kiti – kad Versalio ponai, o Seimas, kad Klaipėdos kraštas užvaldytas su Lietuva susivienijimo būdu. Vengiama atvirai tiesiai pripažinti, kad Klaipėda užvaldyta ginklu ir yra kaip drąsiausias Lietuvos tarptautinis karinis diplomatinis žygis, teisėtas gerai paruoštas ir gerai realizuotas.

Rusijos istorikai, politologai mano, kad Lietuvai už Klaipėdos kraštą privalo dėkoti Stalinui, nes Klaipėda buvo Vokietijos dalis, jai priklauso pagal Vokietijai 1939 03 21 grąžinimo sutartį. Lietuva buvo nustojusi teisių į šį kraštą. Jis priklausė Vokietijai, kaip Karaliaučius ir jam privalo taikyti tokį statusą kaip Karaliaučiui. Tačiau niekas neginčija, kad prieš Lietuvą buvo įvykdyta agresija. Niunbergo tribunolo nuosprendyje Klaipėdos krašto atplėšimas įvardinta kaip agresija. Sutartis sudaryta grasinant yra niekinė.

Painiavos į reikšmingą istorinį žygdarbį įneša ir mūsų istorikai, teisės žinovai. 2006 m kilusi diskusija dėl Klaipėdos krašto atgavimo, tuometiniam istorijos instituto direktoriui dr. A. Nikžentaičiui pareiškus nuomonę, kad Lietuva Klaipėdos kraštą tiesiog okupavo, Tarptautinės teisės katedros vedėjo pareigas ėjusiam doc. dr. Dainiui Žalimui minėti argumentai atrodo tarptautinės teisės požiūriu nesusipratimu. Į klausimą, kaip Lietuvai atiteko Klaipėdos kraštas atsako.

„1921 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Respublikos Steigiamasis Seimas viešai įpareigojo Vyriausybę imtis priemonių, kad Klaipėdos kraštas būtų prijungtas prie Lietuvos. Vykdant šį Seimo įpareigojimą, Lietuvos Vyriausybės remiami kariniai daliniai, kuriuose yra ir vietinių gyventojų, užima Klaipėdą.”Taigi Klaipėda užimta be kraujo lašo.

Liūdniausia, kad tautos išrinkti atstovai laiko, kad Lietuva užvaldė Klaipėdą susijungdama su Klaipėdos kraštu. Minint 90-metį Seimo nutarime  pasakyta, kad,“ Lietuvos Respublika susijungė su Klaipėdos kraštu“.

Visos Klaipėdos krašto užvaldymo interpretacijos nepagrįstos, neįrodytos.

Rašytiniai šaltiniai, istoriniai faktai ir paminklas Dotnuvoje rodo kitaip.

Pagal Paryžiaus taikos konferencijos Versalio sutartį Klaipėdos kraštas buvo numatyta priskirti Lietuvai, bet Lietuvos valstybė dar neturėjo teisinio statuso ir delsė. Per tą laiką, veikiausiai Prancūzijos iniciatyva, kuri siekė sustiprinti Lenkiją prieš rytinius mongolus, sujungiant su Lietuva, ko siekė lenkai, atgaivinant Liublino uniją. Lietuva, nebenorėdama būti tolau lenkinama prieš uniją, užsispyrė. Veikiausiai Prancūzijos iniciatyva buvo sudaryta Speciali komisija Klaipėdos kraštui spręsti, kuri dreifavo Lenkijos interesų link.

Pagaliau buvo aiškiai pasakyta, kad Klaipėdos kraštas prie Lietuvos nebus prijungtas. Lietuvos vyriausybėje ir patriotiniuose sluoksniuose kilo šokas, sąmyšis: nežinojo ką daryti, o komisija ruošėsi paskelbti sprendimą.

Lietuva prieš politinę korupciją nesiklaupė. 1922 m lapkričio 16 d. Šaulių sąjungos kabinete, po šaulių vėliava, slaptai valdybos Prezidiumas, pasikvietęs Klaipėdos krašto atstovus, priėmė nutarimą siūlyti Vyriausybei išvyti prancūzų karinę įgula,   okupuoti Klaipėdos kraštą vietinių gyventojų sukilėlių vardu. Vyriausybės vadovui Ernestui Galvanauskui idėja patiko ir, nelaukęs sušaukė Vyriausybės posėdį. Posėdyje Vincas Krėvė gauna priekaištų, kad jis seka savo dramų personažu Šarūnu, kuris sėkmingai užkariauja naujas žemes. Ministrai bijojo, kad avantiūra pakenks jaunai valstybei. Prieštaravo net senas diplomatijos vilkas Petras Klimas. Pagaliau Vyriausybės vadovas perskaito nutarimą. 1. Ministrų Taryba nėra vieno nusistatymo dėl Klaipėdos krašto išvadavimo sukilimo būdu, todėl už šios rūšies įvykius nesiima atsakomybės ir palieka visą reikalą Šaulių sąjungos iniciatyvai. 2. Jei įvykiai iššauktų politinius nesusipratimus, pavojingus Lietuvos valstybei, iniciatoriai ir tariamo sukilimo vykdytojai gali būti suimti ir patraukti baudžiamojon atsakomybėn. 3. Vyriausybė kol kas negali Šaulių sąjungai suteikti paramos nei ginklais, nei lėšomis ..”.

Šaulių vadas Vincas Krėvė Mickevičius rankų nenuleidžia: poeto širdis plyšta – lenkai užgrobė Vilnių, trečią dalį Lietuvos, bet atiduoti svetimų kontrolei Klaipėdos kraštą nesutinka. Žinodamas kokia gali būti atsakomybė – baudžiamoji ir materialinė, nes žygis gali būti su kraujo praliejimu, – užmojų neatsisako.

Per ukrainiečių rezistentus išsirūpino audienciją pas Vokietijos Krašto apsaugos ministrą generolą Hansą fon Zektą. Sėda su Kapitonu Pranu Klimaičiu į Berlyno traukinį. Vokiečiai padėjo aprūpinti iš dalies šautuvais, kulkosvaidžiais, šoviniais. Svarbiausia savo ausimis iš generolo lūpų išgirdo, kad nei vienas Klaipėdos žandaras į sukilėlį šūvio nepaleis. Ginklus slaptai gabeno į Kauną. Ernestas Galvanauskas šaulių kelione buvo patenkintas.

Reikėjo atlikti kalnus namų darbų. 15000 dolerių paskyrė banko valdytojas kunigas Juozas Vailokaitis. Rinko lėšas ne tik Lietuvoje, bet ir Amerikos lietuvių tarpe. Istorikė Zita Ginienė, studijavusi okupacijos pasiruošimą, rašo: „ Šaulių Sąjungos sluoksniuose buvo derinama veiksmų planas” .

Pagaliau iš Vinco Krėvės kabineto po Lietuvą plaukia šifruotos telegramos:” Pinigus surinkti į vieną vietą ir per 700 senumo sieną žengia ginkluoti būriai su žaliais raiščiais ant kairės rankos su trimis raidėmis MLS, Mažosios Lietuvos sukilėliai.

Paskutinis šturmas – Prefekto rūmai. Sausio 15 d, apie antrą valandą palaužus pasipriešinimą, iš antro aukšto pro langą iškėlė baltą vėliavą. Pirmasis įeina majoras Mykolas Kalmantas. Krašto karinis valdytojas Gabrielius Petisnė paprašė jo dokumentų. M. Kalmantas pasako slapyvardį, “Bajoras“, išsiėmęs parodo revolverį. Ginklų kalba baigėsi, prasideda diplomatinė kalba. Prabyla Antanas Smetona, aiškindamas, kur baigiasi bočių žemė. Tauta ginklo pergale Ypatingosios komisijos korupcinius planus, Klaipėdą atiduoti Lenkijai, sugriovė.

Dvylika kritusių ant grindinio savanorių iš Lietuvos, naktį slapta traukiniu išvežė į Kėdainius, kur tris palaidojo savanorių kapinėse, tame tarpe ir Lukšį Florijoną, pirmojo kritusio savanorio Povilo brolį. Povilas krito Taučiūnų laukuose, o Florijonas Klaipėdoje. Kitus  savieji arkliukais iš Kėdainių išsivežiojo laidoti be kalbų, fanfarų vien savųjų skausmu, raudomis. Slaptai, 17 metų jie tyliai, kantriai gulėjo, kaip sukilėliai, Žuvus valstybei, laukė jos atkūrimo. 30 m. guli kaip legendinio žygdarbio užmiršti kariai. Įsitikinus, kad  dvylikai  žuvusių neskirta žemės pėda, kur padėti gėlių ir kad jų vardų nėra granite kaip šaulys, gindamas žuvusių ir tautos interesus paviešinau situaciją, kad žuvusieji guli gauburėliuose 30 m po užmaršties žole be jokių atminimo ženklų,  šaukia teisingumo ir atminimo. Buvo rašoma   į spaudą: “Šaulių vėliava tebelaukia reabilitacijos”. Neišgirdo. Kreiptasi pareiškimais į centrines, vadovaujančias žinybas, neišskiriant Prezidentūros, įvertinti Klaipėdos prijungimo dalyvius. Valstybė atstatyta, o su tais kurie sausio vidury kirto vartus į pasaulį, padidino Lietuvą, sukūrė jūrinę valstybę, atkūrus nepriklausomybę per 30 m. neatsiskaityta. Valdžios abejingumas tautai gali užtraukti nuodėmę, kurios atpirkimas brangus. Tautas, nežinančias istorijos, negerbiančias didvyrių, likimas baudžia išnykimu.

Institucijos, į kurias kreiptasi, pripažino problemai, esant, dėkoja ir persiunčia pareiškimus Seimo Laisvės kovų ir valstybinės istorinės atminties komisijai. Komisijos pirmininkas, istorikas prof. Arūnas Gumuliauskas palankiai vertina prašymus ir atsako, kad 2023 metus planuojama paskelbti Klaipėdos krašto prijungimo 100 – mečio metais. Netrukus 2020.01.21, Arūnas Gumuliauskas, Laurynas Kasčiūnas, Vytautas Juozapaitis, Povilas Urbšys, vienuolika Seimo narių užregistruoja projektą, siūlymą 2023 metus paskelbti Klaipėdos metais, su įpareigojimais Vyriausybei iki 2022 m. spalio 1d.paruošti programą, paskirti lėšų programos įgyvendinimui. Reikia tikėti, kad lėšos bus skirtos ne tik programos įgyvendinimui, bet ir atminimo įamžinimui, paminklo  prie   autostrados, kur peržengę 700 metų sieną, ir tapo sukilėliais.

Be to – pagarbos ženklus žuvusiems ir mirusiems šaulių vadams rodyti galima pradėti čia ir dabar, nelaukiant trijų metų. Jie ir taip per ilgai ir kantriai laukė atminimo, kai pagarba prasideda nuo žūties.

Noriu gerbiamiems Seimo nariams priminti, kad prieš septynis metus, minint sausio įvykių 90-metį, buvo pasiūlyta dviejų Seimo narių, išrinktų Klaipėdos krašte Petro Gražulio ir Kęsto Komskio, 2013-uosius paskelbti Klaipėdos krašto metais. Seimas nutarė; „Atsižvelgdamas į tai, kad 2013 bus minimas Lietuvos Respublikos ir Klaipėdos krašto susijungimas, įvykęs prieš 90 metų, turėjęs ypatingą reikšmę mūsų valstybei, nes šiandien galima didžiuotis ir džiaugtis, kad turime priėjimą prie Baltijos jūros ir esame jūrine valstybė.” Klaipėdiečiai Seimo paskirtomis lėšomis tris dienas džiaugėsi, koncertavo, uliavojo, kad turi jūrinę valstybę.

Žuvusieji paliko toliau gulėti ramybėje. Jų atminimui nenukrito nei vienas euras. Nei Seime, nei  spaudos konferencijoje, kurią pravedė Seimo narė Irena Šiaulienė, jų atminimui nebuvo atsistota.

Seimas nesusirūpino žuvusiųjų atminimu: kur padėti gėlės ir kur  palenkti galvą. Liko ir toliau pažeistas viešasis interesas – nuslėpti žuvusieji, nesudarytos sąlygos juos pagerbti. Nuo civilizacijos priešaušrio visos tautos gerbia žuvusius už savus. Tautos nuo amžių gerbė ir nori gerbti, tuos, kurie tautos interesus laiko aukščiau už savo. Šauliai ir ne šauliai, palikę savo noru kasdieninius darbus, rūpesčius, – vyko atlikti labai svarbius,  ir reikšmingus tautai žygius ir negrįžo. Tautos dauguma jaučia dėkingumą už Klaipėdos kraštą

Nesididžiuota tautos dainiumi Vincu Krėve, Mickevičiumi, jo pasiryžimu. Padėjęs plunksną, atsitraukęs nuo rašomojo stalo rizikuoja grotomis, vyksta į kitas valstybes ieškoti ginklų, kad Lenkijai netektų Klaipėda.

Seimas daro žemių susijungimą ir atkrenta kitos problemos. Kam kariauti, jei galima gera valia susijungti. Klaipėdos kraštas nebuvo joks juridinis asmuo, nebuvo su kuo kalbėtis, valdomas karinio administratoriaus Gabrieliaus Petisnė negalėjo su kuo nors taikiai susijungti. Nėra duomenų, kad jis tam turėjo įgaliojimus. Priešingai, užtenka istorinių duomenų, kad vyko okupacija, vyko pasipriešinimas, vyko karo veiksmai, nustatyta, kiek žuvo kovotojų, kad šaulių ir savanorių krauju pasruvo, Klaipėdos grindinio akmenys. Iškėlus baltą vėliava, pirmajam majorui Mykolui Kalmantui įžengus į rūmus, kariniam administratoriui Gabrieliui Petisnė paprašius dokumento, parodė ne kokią susijungimo projektą, o revolverį, kaip įėjimo pagrindą.

Labai svarbu, ar Klaipėdos metuose tik švęsime ir džiaugsimės, ką turime, ar prisiminsime tuos, kurie sukrovė tai ką turime.

Seimui tenka įvertinti objektyviai tiesai prieštaraujantį nutarimą, užbaigti nevykusias interpretacijas ir mitus apie Klaipėdos užvaldymą. Faktai įrodymų duona. Ginklu prijungimą patvirtina rašytiniai šaltiniai, šaulių ir Vyriausybės dokumentais, žuvusiųjų vardais, kapais. Dotnuvos šaulių kuopa grįžusi iš žygio,  jam įamžinti pastatė paminklą, įrašė dalyvių vardus, tame tarpe ir Nijolės Sadūnaitės tėvo. Krūmais apaugęs paminklas pergyveno dvi okupacijas ir apšepęs išliko iki Sąjūdžio. Patvarkius paminklą į atšventinimą atvyko iš 71 tik keturi baltom galvom sukilėliai: Antanas Spūdas, Stasys Buožis, Petras Novickis, Domas Vasarevičius. Iš jų lūpų išgirdau, ką jie veikė viduržiemy palikę šiltas gryčias, be namų, be lovų su šautuvu Klaipėdoje. Galiu būti papildomu liudytoju. Manau kad N. Sadūnaitė žino ką nors iš tėvo žodžių.

Jei dar kam neaišku, kaip Klaipėda atsidūrė Lietuvos rankose, paklausti mirusios motinos Lukšienės giminių, Kazokų kaime, kur žuvo jos sūnus Flarijonas.

Visos aplinkybės, visi žodžiai visi faktai rodo, kad vyko karo veiksmai, kurių pasekmėje prijungtas kraštas.

Sąmoningai ar nesąmoningai nuslėptas XX amžiaus tautos žygdarbis, –  2005 metais išleista šaulių istorija ,,Lietuvos šaulių sąjunga valstybės ir visuomenės tarnyboje”, 311 psl. Redakcinės kolegijos pirmininkas Gediminas Kirkilas. Apie tautos žygdarbį nei vienos eilutės.

Pažeistas nerašytas viešasis tautos įstatymas – per 30 metų pagarba neatiduota, vardai granito plokštėje nesurašyti, neįsegtas ordinas ir į šaulių vėliavą. Po ja priimtas nutarimas imituoti sukilimą, ir prisiimti atsakomybę už nesėkmę. Lietuvos Vyriausybės  nutarime įrašyti šventi pasitikėjimo žodžiai, kad Vyriausybė „ Nesiima atsakomybės ir palieka visą reikalą Šaulių sąjungos iniciatyvai “.Vyriausybė patikėjo organizuoti žygdarbį šauliams. Tik ji suorganizavusi Sąjūdį, sutelkė patriotines jėgas ir sukrovė tautai neįkainojamą turtą. Šauliai padėjo valstybei visais sunkiausiais istorijos etapais. Seimo Pirmininkas Viktoras Pranskietis Seimo Konstitucijos  salėje teisingai įvertino, kad „Šauliai tautos kelrodė žvaigždė, nuo pat valstybės susikūrimo ištakų „.

Nustumtiems į paraštes šauliams, nebeišeinantiems rikiuote į gatvę, 2017.10.17 prašant tautos atstovų, padėti gausinti jų eiles. balsų neužteko, o Peticijų komisijos pirmininkas Petras Čimbaras, pasistengė, kad sprendimas būtų priimtas per tris minutes. Kokios skaudžios savo tautos istorijos nežinojimo pasekmės.

Ne tik žuvusieji verti pagarbos ir atminimo. Kiekvienas savanoris, kuris palikęs viduržiemyje šiltas gryčias, šeimas ir išėjo į nežinią, kur kulkos taikomos į žmogų, nusipelno išbučiuoti. Ne visi suprato kovos reikšmę. Net kai kurie karininkai savanoriais nevyko kautis, teisindamiesi, kad mums ginti Tėvynė, bet ne okupuoti kitas žemes. Istorikas Edvardas Gudavičius yra pasakęs, kad nekeisčiau vieno tų laikų savanorio į visus kunigaikščius, kurie žiūri tik savo naudos.. .

Nepagerbti po mirties žygio vadai: Vyriausybės vadovas Ernestas Galvanauskas, stovėjęs kartu su šauliais, bet dengėsi diplomatijos šešėliu, guli Prancūzijoje  Žygio vadas Jonas Budrys Vakarų pusrutulyje, o jų kauburėliai turi būti namie ir šviesti ateities kartom. Tik Vinco Krėvės, kuris stovėdamas po šaulių vėliava, drįso, pakelti ginklą, pelenai dukters atvežti į kuklias Subartonių kaimo kapinaites. Jam trūksta tik kelio ženklo pasukti į kapines, jeigu po marškiniais kruta patriotinis  kirminas, palenkti galvą didžiajam DZŪKUI.

Autorius yra šaulys, 2020 m Gabrielės Petkevičaitės-Bitės medalio „Tarnaukime Lietuvai” laureatas

Ignas Meškauskas

Naudota literatūra:

R. Tamašauskas, Klaipėdos krašto 1923 m sukilimas ir Akademija, Alkas.lt

J. Matusas, Šaulių sąjungos istorija, Australija, 1966

Lietuvos Šaulių sąjunga valstybės ir visuomenės tarnyboje 1919- 2004

V. Turčinavičius, Drąsiausias Lietuvos karinis politinis žygis, Kultūros barai, 2009 m. Nr10 p.16-21

V. Krėvė Mickevičius, „Žodis Lietuvai“, Čikaga, lietuvių organizacijos leidinys, 1953,

p.185

Vasilijus Safronovas, Klaipėdos krašto prijungimas. www.15min.lt, Aktualu

V. Turčinavičius. Vincas Krėvė politikos milžino dvasia.www.aidas.lt

A. Žiedas. Prisiminimas 40 sukilimo sukaktį minint Klaipėdos sukilimo operacija: kaip viskas vyko, www.atviraklaipeda.lt