D. Razauskas. Arba Lietuva, arba „lotyniško pagrindo“ asmenvardžiai

Taip išėjo, kad vieną po kitos perskaičiau dvi knygas, labai skirtingas, skirtingo turinio, žanro ir paskirties, bet abi geras ir vertingas (nevykusių ir nevertingų stengiuosi išvis neskaityti). Viena – tai visiems etnologams puikiai žinomas XVII a. pabaigos veikalas apie Mažosios Lietuvos gyventojų buitį ir papročius, pirmąsyk paskelbtas kartu su ištisu lietuvišku vertimu: Teodoro Lepnerio Prūsų lietuvis, kurį parengė Vilija Gerulaitienė (Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2011, 258 p.). Moksliniu požiuriu knyga parengta pavyzdingai, vertimą lydi aiškinamosios pastabos išnašose, pabaigoje dar pridėta santrauka vokiškai ir asmenvardžių, vietovardžių bei autoriaus pavartotų baltų kalbų žodžių rodyklės.

 Antroji knyga – keturių šiuolaikinių Vilniaus universiteto ir Kauno Vytauto Didžiojo universiteto religijotyrininkių parašytas pristatomojo (ne tiriamojo!) pobūdžio albumas apie dabartinę religijų įvairovę Lietuvoje su daugybe nuotraukų: Religijų įvairovė Lietuvoje: portretai, kasdienybė ir šventės, sudarytoja Milda Ališauskienė (Kaunas: VDU–Versus Aureus, 2014, 176 p.). Knygą sudaro Mildos Ališauskienės „Pratarmė“ ir aštuoni jos, Eglės Aleknaitės, Aušros Pažėraitės bei Rasos Pranckevičiūtės straipsniai, kuriuose trumpai dalykiškai pristatomi septyni dabar gyvuojantys Lietuvoje religiniai judėjimai ir jų bendruomenės: Tarptautinė Krišnos Sąmonės bendrija, Anastasijos judėjimas, neošamaizmas, budizmas (dzeno ir tibetietiškasis), bahajų tikėjimas, kvakeriai ir „neopagonys“ (esmiškai Romuvos bendruomenė, romuviai). Knyga labai korektiška, taktiška ir gali eiti pavyzdžiu, su kokia laikysena dera žvelgti į šiuolaikines religines bendruomenes Lietuvoje.

Tačiau abi knygos turi vieną bendrą ydą, kuri, viena vertus, jas abi vienodai bjauroja, kaip šaukštas to paties deguto skirtingo medaus statinėse, o antra vertus, anaiptol nėra vien jų sudarytojų nei autorių kaltė. Tad ir nusprendžiau pakalbėti ne apie pačias knygas, o tik – jų pavyzdžiu – apie tą bendrą ydą, kuri šiaip jau būdinga ne tik joms dviems, o bene visai, su mažomis išimtimis, nūnai Lietuvoje leidžiamai kultūrinei spaudai. Ta yda – tai visiškai chaotiškas, visiškai į jokią sistemą nebesueinantis asmenvardžių rašymas.

Abi kalbamos knygos šiuo atžvilgiu pasirodė itin parankios, nes atskleidžia du visai skirtingus, beveik nesusijusius kontekstus, kuriuose abiejuose asmenvardžių rašymas „originaliais lotyniško pagrindo rašmenimis“ yra tiesiog neįmanomas, net prie geriausių norų. Ne malonus ar nemalonus, pageidautinas ar nepageidautinas, o neįmanomas. Kodėl taip – ir ketinu parodyti konkrečiais pavyzdžiais. (Skaičius skliaustuose žymi atitinkamos knygos puslapį.)

***

Pirmoji knyga akivaizdžiai parodo, kaip „originalus“ asmenvardžių rašymas neįmanomas kalbant apie istorinius lietuviškus kontekstus ir jų ištakas, t. y. minint istoriniuose lietuviškuose kontekstuose gyvenusių ir veikusių asmenų vardus ir pavardes, kai tarp jų tautinio lietuviškumo, pilietinio lietuviškumo, empatinio lietuviškumo, literatūrinio lietuviškumo (nelietuviško asmenvardžio lietuviškai rašybai esant „įprastai“ ir „tradiciškai“) ir nelietuviškumo tiesiog nėra ribos, o jų vardai ir pavardės „originaliai“ rašyti lotyniškai, lenkiškai, vokiškai ir kiekviena kalba skirtingai. Teodoro Lepnerio Prūsų lietuvis itin akivaizdžiai pristato tokią padėtį XVII a. Mažojoje Lietuvoje.

Ir knygos viršelyje, antraštiniame puslapyje, ir toliau ištisai autoriaus pavardė Teodoras Lepneris rašoma lietuviškai, „adaptuotai“, kai vokiškoji vardo rašyba yra Theodor Lepner (8 ir kt.). Taigi jos neadaptuojant, rašant „originaliai“, būtų Theodoras Lepneris.

Vardai Frydrichas I, Frydrichas III (originalia rašyba Friedrich) (9, 12–13, 41, 147), Hohencolernų dinastijos pavadinimas, kurfiurstas Georgas Vilhelmas (9), toliau Matas Pretorijus (vokiškai Matthäus Prätorius, lotyniškai Matthaeus Praetorius) rašomi lietuviškai – ir čia pat, tame pačiame puslapyje, nelietuviškai Erhardas Wagneris (Erhard Wagner), Casparas Schützas (Caspar Schütz), Johannas Arnoldas Brandas (Johann Arnold von Brand) (10).

Toliau (11) vėl: vardai Jonas Hurtelijus, Merkelis Švoba rašomi lietuviškai, o Johannesas Heinrichas Rüdigeris ir J. Reylanderis nelietuviškai.

Viename ir tame pačiame puslapyje (19, 20) vėl lietuviškai rašomas Matas Pretorijus ir nelietuviškai Erhardas Wagneris.

Vėl tame pačiame ar gretimuose puslapiuose (21–33) lietuviškai rašomi Adomas Olearijus (orig. Adam Olearius), Matas Pretorijus ir, kaip sakyta, Teodoras Lepneris – bet nelietuviškai Rund-Raußo, Aegidius Henningas, K. Hennenbergeris, M. Waisselis, E. Wagneris.

T. Lepnerio veikalo vertime ir jį aiškinančiose išnašose lietuviškai rašoma: Johanas I, Rudolfas fon Habsburgas, Otokaras Pšemyslas (orig. Přemysl Otakar – čekų raidė ř ne kiekvienam įkandama, tai tau ne „dviguba w“!), Mikalojus Jerošinas (vok. Nikolaus von Jeroschin), Otas I (vok. Otto das Kind), Jonas XXII (lo. Joannes XXII), Luderas fon Braunšveigas (vok. Luther von Braunschweig) – bet nelietuviškai pusiau sulotynintos lyties (taigi nei vokiškai, nei lotyniškai) Waisselijus, nors prieš tai, kaip ką tik matėme, buvo Waisselis (152–153).

Lietuviškai rašomas Kristupas Hartknochas (vok. Christophorus Hartknoch), bet nelietuviškai Casparas Danckwerthas (156). Lietuviškai parašytas Simonas Starovolcijus, kurio asmenvardis lotyniškai rašytas Simon Starovolscius, o lenkiškai – Szymon Starowolski (157). Kaip matyti, „originalai“ čia, kaip dažnu kitu atveju, – du.

Pusiau nelietuviškai parašytas Pierras Duvalis (pranc. Pierre Duval), bet lietuviškai Jokūbas Lidicijus (lo.–vok. Jacob Lydicius) (158). Vardas Kasparas parašytas lietuviškai, o pavardė Hennenbergeris – nelietuviškai (lietuviškai geminatos, t. y. sudvigubinti priebalsiai, nerašomi) (174). Ir atvirkščiai: vardas Wilhelmas parašytas nelietuviškai, o pavardė Martinijus – sulietuvinta iš lo. Martinius (ar neturėtų lietuviškai būti Marcinijus?) (229).

Žinoma, Pilypas Ruigys – lietuvis, bet kei tenka nurodyti jo parašytus ir išleistus veikalus, jis neišvengiamai yra Philipp Ruhig (195), tad, prisilaikant „originalios“ rašybos, derėtų taip ir rašyti: Philippas Ruhigas. Nes, kaip jau sakyta, tarp tautybės, kilmės ir savimonės nėra ir negali būti griežtos ribos (tik prisiminkime lietuvį Narutavičių ir jo brolį lenką Narutowiczių!).

Lietuviškai parašyti Jonas Dlugošas (le. Jan Długosz, lo. Io(h)ann Dlugossius), Martynas Kromeris (le. Marcin Kromer, lo. Martinus Cromerus), Motiejus Strijkovskis (turi būti Stryjkovskis arba Strikovijus, le. Maciej Stryjkowski, lo. Matys Striicovius) – ir tame pačiame puslapyje (198) pusiau lietuviškai, pusiau lotyniškai Severinas Goebelijus (Severinus Goebelius), o netrukus dar vokiškai Göbelijus (201). Iš to, kad asmenvardžiai pačių autorių rašyti dviem ar net trim kalbomis skirtingai, jau turi būti aišku, kad „originali rašyba“ išvis tėra pramanas, melagiena.

„Originaliai“ nelietuviškai rašoma Johannas Behmas, Johannas Funckas ir „pusiau originaliai“ Johannas Hurtelijus (lo. Hurtelius) (201). Pusiau lietuviškai rašoma Fridrichas Partatijus (202), nors kitais atvejais vokiškas vardas Friedrich lietuviškai, kaip matėme, rašomas Frydrichas, o lotyniška pavardė Partatius visai lietuviškai šiaip jau turėtų skambėti Partacijus.

Toliau vokiško vardo Friedrich lietuvišką ilgąją y atitinkantis vokiškas rašymas ie visai nelietuvinamas ir rašoma Friedrichas Kettleris, o tame pačiame puslapyje asmenvardis vok. Georg Manzel, lo. Georgius Mancelius, lietuviškai parašytas Georgijus Mancelijus – kodėl ne pagal vokiškąjį „originalą“ Georgas Manzelis? Nes štai Gerhardas Schröderis rašomas būtent taip (203).

Toliau, beje, vėl lietuviškai rašomas Frydrichas Pretorijus (vok. Friedrich Prätorius), nors tame pačiame puslapyje „pusiau originaliai“ Johannas Hurtelijus (208).

Viename ir tame pačiame puslapyje lietuviškai rašomas Martynas Liuteris (vok. Martin Luther), lotyniškai [Coelestinus] Myslenta (vok. Cölestin Mislenta), pagal vokiškąją rašybą Georgas von Polentzas (atkreipkime dėmesį, kad prielinksnis vok. von pradžioje rašytas lietuviškai fon, pavyzdžiui, asmenvardyje Rudolfas fon Habsburgas), pusiau vokiškai Eberhardas Queisas (orig. Erhard von Queis) ir pusiau vokiškai, pusiau lotyniškai, pusiau lietuviškai Johannas Brismannas (lo. Ioannes Brismannus, vok. Johann Briesmann) (212). Nesvarbu, kad nei vokiškai, nei lotyniškai, svarbu – nelietuviškai, „originaliai“!

Viename ir tame pačiame puslapyje dusyk skirtingai ir vėlgi nei lotyniškai, nei vokiškai, nei lietuviškai Aegidijus Löbelis ir Egidijus Löbelis, lietuviškai Pilypas Melanchtonas, Georgijus Spalatinas, M. Liuteris ir pusiau vokiškai, pusiau lotyniškai, užtat nelietuviškai Johannas Agricola (213).

Nelietuviškai rašoma Joachimas Mörlinas, Martinas Chemnitzas (214), bet lietuviškai Lozorius Zengštokas (Lazarus Sengstock arba Sengstak) (216) ir Abrahamas Skultetas (Abraham Scultetus) (217).

Toliau ištisai lietuviškai Albrechtas Frydrichas Hohencolernas (Albrecht Friedrich von Preußen), Jonas Zigmantas Branderburgietis (Johann Sigismund von Brandenburg), Lozorius Zengštokas, Georgas Vilhelmas (Georg Wilhelm), Jurgis Osterbergeris, Adomas Franciskas, Egidijus Hunijus, Jonas Rėza (Johann Rhesa) ir t. t., bet štai jau pusiau lietuviškai, pusiau vokiškai Jokūbas Herbrandtas (218–219).

Viename ir tame pačiame puslapyje lietuviškai rašomi Frydrichas Pretorijus ir Martynas Liuteris, bet lotyniškai Conradas Agricola, nors vokiškai tas pats žmogus buvo vardu Konrad Bawr (220), taigi galėtų būti ir Konradas.

Lietuviškai, žinoma, rašomas daugeliui humanitarų lituanistų perdėm „žinomas“ tikras lenkas Jonas Lasickis (le. Jan Łasicki, lo. Joannes Lasicius), o štai „mažiau žinomas“ (taigi „kažkoks“) Buxtorfijus (Johannes Buxtorfius) – jau nelietuviškai (227–228). Tad kuriuo atveju, pasakykite, žmogui parodoma didesnė pagarba?

***

Antras „originalios“ rašybos visiško neįgalumo kontekstas – kai kalbame apie nevakariečių asmenvardžius, Vakaruose šiais laikais rašomus anaiptol ne „originaliai“ ir net ne lotyniškai, o angliškai, vokiškai, prancūziškai, ispaniškai ar kitaip. Tokiu atveju „originalios“ rašybos sistema tarsi reikalauja laikytis angliškosios, vokiškosios, prancūziškosios, ispaniškosios ir kt. rašybos, nors jos skiriasi ir jokiu „originalumu“ nė nekvepia. Kvepia negražu pasakyti kuo, kai ieškoma ne kaip teisingai ištarus ir parašius lietuviškai, o tik į kieno didesnį užpakalį kuo giliau sulindus. Tai laikysena, į kurią mus per prievartą pastatė reikalavimas asmenvardžius rašyti „originaliais lotyniško pagrindo rašmenimis“.

Knygoje Religijų įvairovė Lietuvoje nuoširdžiai mėginama šio reikalavimo laikytis, kartais, gal iš nevilties, net gerokai persistengiant. Pavyzdžiui, rašoma James A. Beckfordas, nors turėtų būti Jamesas (9). Taigi to paties žmogaus vardas parašytas visai angliškai, o pavardė čia pat – pagal „originalaus“ asmenvardžių rašymo taisykles, su lietuviška galūne.

Indiški dievavardžiai ir asmenvardžiai pradžioje imami rašyti lietuviškai: Krišna, Ardžuna (13), nors štai Višnu, kad ir su lietuviška š, rašomas Vakaruose priimta kamieno lytimi, be galūnės, ir nelinksniuojamas (14). Lietuviškai turėtų būti Višnus, Višnaus ir t. t. Ten pat vienas indiškas dievo epitetas Svayam Bhagavan parašytas angliškai, su anglų raide y, atitinkančią lietuvių j, o vaišnavų mokyklų sampradajų pavadinimas ir bhakti joga – jau su lietuviška j. Indų vardai rašomi lietuviškai su vyriškosios giminės galūnėmis: Abhajus Čaranas, Mohandasas Karamčandas Gandis (Mahatma) Gandis (beje, jei aspiratą h lietuviškai šiaip jau rašome, tai ar neturėtų būti Gandhis, Gandhio, Gandhiui ir t. t.?) (15). O toliau – pusiau lietuviškai, pusiau ne: Šri Šrimadas Bhaktisiddhantas Sarasvatis Gosvamis (16). Kadangi lietuviškai geminatos (sudvigubinti priebalsiai) nerašomi, turėtų būti Bhaktisidhantas, nors angliškai, žinoma, Bhaktisiddhant. Toliau dar greta paminėti du indų klasikinių veikalų pavadinimai Gytopanišada ir Bhagavadgita, iš kurių pirmojo pirmąjį dėmenį ir antrojo antrąjį sudaro vienas ir tas pats žodis, pagal sutartinę fonetinę transkripciją gīta, kur ī atitinka lietuvišką ilgąją y, nors Vakaruose nemoksliniuose tekstuose ji neretai suprastinama į paprastą i.

Toliau tame pačiame puslapyje rašoma Johnas Lennonas, George’as Harrisonas, Allenas Ginsbergas, bet Tony Scottas, o ne Tony’s Scottas.

Toliau Carlos Castaneda, ne Carlosas Castaneda (69), o kaip reikia tarti lotynų Amerikos indėnų kilmės žodžius Itzachilatlanas ir Chanupa, – suvis paslaptis, nes raidė ch ispanų, portugalų, anglų ir lietuvių kalbose žymi skirtingus garsus, o kai nežinai, kuria kalba žodis parašytas, tai išvis neaišku, kaip jis turėtų skambėti ir būti rašomas lietuviškai. Kaip ir junginys tz (70).

Dano Olės Nydalo vardas parašytas aiškiai lietuviškai, bet ar tikrai jo pavardės raidė y yra lietuvių ilgoji y, – neaišku, nes neaišku, ar pavardė tikrai parašyta lietuviškai. Šiaip jau skandinavų kalbose y žymi visai kitą garsą (skirtingą ir nuo anglų y) (100). Negana to, toliau jau rašoma Olė Nydahlas (103).

Zenbudizmas rašomas angliškai, kur raidė z, perimta dar iš antikinių lotyniškųjų graikų kalbos žodžių transkripcijų, atitinka lietuvių dz (kaip lotyniškai parašytame Dzeuso varde Zeus). Todėl neaišku, ar japonas Daizets Teitaras Suzuki yra kartais ne Daidzetsas (Daidzetas?) Teitaras Sudzukis (101). Nors štai indas Buda Šakjamunis čia pat parašytas visai lietuviškai (ne Buddha Shakyamunis ar Sakyamunis).

Dzeno mokykla, angliškai vadinama Kwan Um School of Zen, įvardyta lietuviškų ir angliškų rašmenų mišiniu Kvan Um Zen mokykla, nors lietuviškai turėtų būti Kvan Um Dzeno mokykla, o korėjietis jos įkūrėjas pavadintas vardu Seung Sahnas, kuriame neaišku, ar antrojo vardo galūnė -as priklauso lietuvių kalbai, ar korėjiečių? Jei lietuvių, tai, žinoma, turėtų būti Seungas Sahnas. Bet ar kartais ne Seungas Zanas, ar netgi ne Seunas Zanas – belieka tik spėlioti, nes nėra jokios sistemos, pagal kurią rašmenys atitiktų garsus, kaip fonetinėje lietuvių rašyboje. Be to, tai jo įšventinimo vardas, o šeimyninis, kilmės vardas parašytas Dae Soen Sa Nimas. Tas pats klausimas: ar -as čia lietuviška galūnė? Jei taip, kodėl ne Soenas? O gal Soenis? Be to, kadangi lotynų kalboje ženklas ae žymėjo dvigarsį ai, o ženklas oe – dvigarsį oi, tai gal prieš mus Dai Soinas ar Soinis? O gal Zoinis? Kaip labiau pagerbtume rytietį dvasinį mokytoją, ar daugiau mažiau taisyklingai ištardami ir lietuviškai parašydami jo vardą, ar klupinėdami ant anaiptol neoriginalių „lotyniško pagrindo“ rašmenų? (102)

Taip pat neaišku, kaip iš tikrųjų turi būti tariamas ir lietuviškai rašomas tibetietiškojo budizmo mokyklos pavadinimas ang. Kagju(pa) – ar ne kadžu(pa), kagdžu(pa)? (102) Ir didžioji raidė lietuviškai rašant čia nereikalinga. O podraug su Kagju ar kadžu mokyklos pavadinimu – vieno iš jos mokytojų vardas Gjalva Karmapa (103). Ar jame parašyta j lietuviška ar angliška, ir lietuviškai tad reikėtų tarti bei rašyti Gdžalva? Kaip skaitytojui nuspręsti?

Toliau tvarkingai lietuviškai rašomas tibetietiškasis mokymo pavadinimas dzogčenas (ang. Dzogchen, pradžios dz- šiuo atveju nebe iš lotynų z, o iš sutartinės fonetinės transkripcijos tib. rdzogs-chen), o jį praktikuojančios bendruomenės pavadinimas, parašytas Dorželingas (iš ang. dorje, tib. rdo-je „perkūnas, griaustinio dievo ginklas“ su angliška j), rasi turėtų būti Dordželingas. Čia pat šio mokymo istruktoriaus italo Fabio Andrico vardas ir pavardė parašyti itališkai (tai ne lietuviškas kilmininkas, o itališkas vardininkas), taigi „originaliai“, o tibetiečio mokytojo Rigdzin Namkha[i?] Gyatso Rinpočės vardas – nei šiaip, nei taip, nes y – angliška, o č – lietuviška. Be to, ar neturėtų būti Rigdzinas? Kaip ir Rigdzin Gatsel Ling – ar ne Rigdzinas Gatselis Lingas? (103)

Toliau paminėta 2005 m. Lietuvoje įkurta budistų Tashi Gyephel Ling bendruomenė – Rusijoje veikiančio „Mahajanos tradicijos išsaugojimo fondo“ padalinys. Tačiau pavadinimas parašytas angliškai (suprask, „originaliai“). Lietuviškai ji turėtų vadintis Taši Gjepel Lingo ar gal net Taši Gjepelio Lingo, Tašio Gjepelio Lingo bendruomene (tiksliai nuspręsti derėtų lietuvių ir tibetiečių kalbų žinovams). O jos vadovas, parašytas nei angliškai, nei lietuviškai – Kirti Tsenshab Rinpočė, matyt, turėtų būti Kirtis Cenšabas Rinpočė. Taip pat 2010 m. Vilniuje įsikūrusi Chandrakirti bendruomenė, kurią atsirasti paskatino į Lietuvą vėlgi per per Rusiją atkeliavęs Geshe Jampa Tinley, – lietuviškai iš tikrųjų yra Čandrakirti bendruomenė, įsikurti paskatinta Gešė Džampos Tinlio. Vadinasi, patys mokymai iš Tibeto ar Indijos – per Rusiją, o jų vadovų „originalūs“ vardai – per Angliją ar Ameriką. Simptomiškas „ėjimas į Vakarus“…

Panaši kalbinė padėtis tarp bahajų tikybos lietuvių. Jos pradininkas Baha’allah (o pagal bahajišką rašybą, pasirodo, kitaip – Baha’ullah; tad kokio gi „originalumo“ pirmoji lytis?) lietuviškai gal būtų Bahala (arba Bahula). Tai jo įšventinimo vardas, o kilmėvardis angliškai – Mirza Husayn ‘Ali Nuri, tad lietuviškai turėtų būti Mir(d)za Huseinas Ali (Hali?) Nuris. Kaip suprasti mistinio judėjimo pavadinimą Šeikhi – didelė mistika. Gal šeichi? Kalbininkams vienąsyk dera nuspręsti taisyklingą lietuvišką pranašo Muhamedo vardo rašybą, bet ji vis tiek tikrai nebus Muhammadas, kaip parašyta čia, nebent būtų įteisintos geminatos (aš ne prieš, tik norisi sąmoningos sistemos). Ir musulmonų arabų Juozapas Jusufas tikrai negali būti Yusufas, nes tai ne „originalus“, o angliškas jo vardo užrašymas. O kaip lietuviškai šiitų Qajar monarchijos pavadinimas, vienas Dievas (arba velniai) žino, – gal Kadžarų monarchija? Be to, islamas, kaip ir visų kitų religijų pavadinimai, nieko neišskiriant, lietuviškai rašomas mažąja raide, o angliškai, irgi nieko neišskiriant, – visų didžiąja. Marazmu dvilkteli būtent Lietuvoje, kai greta krikščionybės, budizmo ir kitų atsiranda Islamas.

Toliau – ištisa košė: poetė Qurrat al-‘Ayn; ne mula, o kažkodėl Mulla Muhammad ‘Ali Barforuši (žinomas kaip Qoddus); Mirza Yahya Nuri; Mulla Šaykh ‘Ali Turšizi; valdovai Muhammadas Šahas, Nasir al-Din Šahas, Ṣubḥ-Azalis, Šoghi Effendi Rabbani; galiausiai vietoj Baha’allah atsiranda Bahā’ Allāh, kuris, pasirodo, mirė Bahjī (111 –114). Kas tai – vietovardis? O gal koks aukštas mistinis mirties įvardijimas, kaip budistų „parinirvana“?

***

Ir taip toliau, ir taip be galo. Ir ne tik šiose dviejose, šiaip jau puikiose, knygose, bet visur. Ištisai. Nes jokios „lotyniško pagrindo asmenvadžių originalaus rašymo“ sistemos nėra. Ir būti negali. Nes tai nėra sistema. Tai chaosas, įteisinantis, ir netgi priverstinai, nemokėjimą lietuviškai rašyti. Dar blogiau: kadangi pasidaro „galima“ rašyti bet kaip, tik ne lietuviškai, beteisė lieka vienintelė iš visų pasaulio „lotyniškojo pagrindo“ rašybų – lietuviškoji.

Jeigu nerašysime lietuviškai, jeigu atsisakysime savo rašto, – vėl jį prarasime. Iš pateiktų pavyzdžių turėtų būti daugiau nei akivaizdu, kad jokios kitos galimybės iš tikrųjų nėra – tik arba rašyti lietuviškai, arba prarasti savo raštą (o paskui ir kalbą, nes beraštės sakytinės lietuvybės, lyg po žeme pasislėpusios nuo visus ideologinių vėjų, kaip XIX a., nebėra).

Jau prieš kurį laiką dėl to yra perspėjęs, nuodugniai visus argumentus už ir prieš aptaręs, galimus padarinius numatęs vienas žymiausių mūsų kalbininkų profesorius Vincas Urbutis knygoje Lietuvių kalbos išdavystė (antra praplėsta laida, Vilnius: Margi raštai, 2007). Jo žodžiais, „baisiausia nelaimė, kokia tik kada nors buvo ištikusi mūsų bendrinę kalbą per visą jos gyvavimo šimtmetį, – niekaip nebestabdomas svetimo pavidalo, nepritaikytų vartoti tikrinių skolinių tvanas“ (p. 122).

Tai ne vienokių ar kitokių politinių įsitikinimų reikalas. Tai viena iš dviejų: Lietuva arba ne.