I. Raščiuvienė. Neužmiršti…

Lietuviškos žiemos – kartais baltos, bet dažniau pilkos, rūškanos – fone, neramių žinių kontekste vis ryškiau iškyla praeities epizodai, primenantys ne tik įvykius, bet ir žmones – sutiktus, matytus, pažintus… „Svarbu ne tik prisiminti, bet ir padėkoti už viską, ką kiti mums atidavę, ką palikę,“ – įsiminė vienoje TV laidoje išgirsta frazė.

Žinoma, sudėtinga iš karto visiems ir už viską padėkoti, bet tie žodžiai įstrigo ir tarsi prašyte prašėsi įvykdyti bent vieną padėkos misiją, – labiau ne savo, o devyniasdešimt penkerių metų Mamos – Leokadijos Vaitkevičienės – vardu.

…Kai Nemajūnų kaime (Lazdijų raj.) prie  plento link Lazdijų, ant kalvos, pastatė dviaukštį mokyklos pastatą, Leokadija buvo antro skyriaus mokinė. Iki šiol prisimena: kokia graži, tvarkinga, švari buvo ta mokykla (Įėję turėdavom nusiauti lauko apavą ir užsimauti „tapkes“, siūtas ar megztas), kiek daug akacijų prie tvoros, juosiančios teritoriją, augo, koks krantelis, nuo kurio per pertraukas ridendavosi, buvo supiltas…

Vis pasidžiaugia įsiminusia mokykline užduotimi: Labai gražiai nubraižiau tikslų Nemajūnų kaimo planą… su visais ūkiais, takais, raistais…  Neužmiršo ir suolo draugės: Pirmame suole su Janina Grėbliūaite sėdėjom…

Ir daugiau detalių nesyk prisimindavo, betgi ne viską į galvą dėdavausi. Vis dėlto vieno dalyko niekaip negalėjau ir negaliu užmiršti: Mama nuolat minėdavo ir dvi pavardes –  Didžbalis ir Slančiauskas. Tai jos pirmieji mokytojai, mokę Nemajūnų pradžios mokykloje.  

Sako: Atrodo, matau prieš akis lyg dabar. Kaip dirbo, kaip ir ko mokė, – daug neaiškino. Tik kiekvienąkart, paklausta, ar geri mokytojai buvo, tvirtindavo: Dabar tokių nėra… Šį sakinį, lyg neginčijamą ir jokių argumentų nereikalaujančią tiesą, pakartojo ir visai neseniai.

Nesileidau į diskusijas, neįrodinėjau kitų laikų mokytojų darbo vertės, bet nesuabejojau ir Mamos žodžiais. Vien jau todėl, kad pati nesyk įsitikinau, kiek daug per tuos keturių skyrių metus buvo išmokyta. Prisimenu, Mama ir mums sugebėdavo paaiškinti matematikos uždavinius, padėdavo sueiliuoti naivius kūrybinius bandymus, kitus darbelius atlikti.

O kaip nustebau, kai visai neseniai, mums besikalbant, besipasakojant, ji netikėtai ėmė tarti K. Donelaičio, A. Baranausko, Maironio eilutes. Juk tai tikrai tų tolimų pamokų aidas… Visko mus mokė mokytojai…

Vis norėjosi ir daugiau apie juos sužinoti. Kiek panaršiusi internete, aptikau vieną kitą faktą. Pasirodo, abu pedagogai buvo šaulių organizacijos nariai, kuriems rūpėjo Lietuvos reikalai, taigi ir jaunimo patriotinis bei kultūrinis ugdymas.

Antai 1932 m. kovo mėn. 10 d. „Trimito“ žurnale Nr. 11 (epaveldas.lt) paskelbta tokia informacija: „Nemajūnai, Seinų apskr. Vasario 25 d. buvo Nemajūnų būrio susirinkimas. Buvo atvykę rinktinės vald. Pirmininkas p. Skučas, rinkt. vald. narys mok. P. Didžbalis. Būrys veikia neblogai. Per metus suruošti 6 vakarai ir 1 gegužinė. Susirinkimų buvo 5. Laikytos 5 paskaitos“.

O Šarūno Šimkevičiaus straipsnyje „Kariuomenės ir šaulių Alytaus smulkioji spauda“ nurodyta: „Nemajūnų būrys 1935 m. savo bibliotekėlei pirko apie 50 vertingų knygų. Pinigų tam reikalui paaukojo šauliai mokytojas V.  Slančiauskas su žmona. Visos knygos gražiai, stipriai įrišamos. Knygoms įrišti įrankius padarė J. Alesius“.

Be abejonės, būtų galima rasti žymiai daugiau šaltinių, liudijančių prasmingą, kilnią šių mokytojų veiklą ne tik Nemajūnų pradžios mokykloje, bet ir už jos ribų. Matyt, ir medelius su savo mokiniais jie nesyk sodino. Mamos albume išsaugota fotografija primena vieną tokią talką, vykusią gal 1935 ar 1936 metais, kai buvo tvarkomas plentas link Lazdijų.

Bene keturios dešimtys vaikų –  sėdinčių ir stovinčių, besišypsančių ir rimtai nusiteikusių – atrodo tinkamai pasirengę darbui: sustatyti kibirai; rankose spaudžiami kastuvai; tvirtai prilaikomi tiesūs, aukšti sodinukai. Mama pasigiria: Vieną medelį ir aš laikau…

Paskutinėje eilėje – keletas suaugusių. Mamos akys jau nebepajėgia įžvelgti, taigi negaliu tiksliai pasakyti, kas jie, bet iš ankstesnių užuominų galiu nuspėti, kad ten stovi ir tie pirmieji mokytojai. O apie uniformą dėvintį pareigūną pasiteirauju.

Išsyk prisimena: Tai Lazdijų policijos viršininkas. Kiek supratau iš pasakojimo, tai jo dėka atsirado ir šios fotografijos, išspausdintos kaip atvirukai: ant storesnio popieriaus, su kitoje pusėje nubrėžtomis linijomis adresui ir tekstui.

Nežinia, ar tai daryta tik šiaip prisiminimui, ar skirta kokiai nors progai. Nežinia, kiek dar likę tądien medelius sodinusių ir fotografijoje įamžintų vaikų… Ką jie prisimintų, ką papasakotų?..

O kaip susiklostė mokytojų likimas? Mama tepasakė: Išvežė… Šio veiksmažodžio prasmė aiški išsyk, daug komentarų ir nereikėjo. Apie mokytojo Vinco Slančiausko šeimą perskaičiau internete rastame sąraše: 1941 m. birželio mėn. į Sibirą buvo ištremtas jis pats, jo žmona Aleksandra (taip pat mokytoja), sūnus Algirdas (10 metų) ir duktė Laimutė (4 metų).

Daugiau žinių ir apie juos, ir apie kitą mokytoją –  P. Didžbalį – dar reikėtų ieškoti. Bet tai jau turėtų būti sudėtingesnės, gilesnės paieškos. Šiame tekste tenorėta pasidalinti mintimis, kurios kilo klausantis Mamos prisiminimų apie iki šiol neužmirštus pirmuosius mokytojus…

Tarsi įpareigota jaučiausi – parašyti ir padėkoti jiems, o kartu ir daugeliui kitų mokytojų. Savo tėvų kartai taip pat. Juk prisimindami jie ir mus mokė neužmiršti…