Kiekvienais metais gruodžio viduryje šalies istorikų bendruomenė pradeda nauju pokalbiu apie 1926 m. perversmą, kai demokratiškai išrinktą prezidentą Kazį Grinių nuvertė opozicija, o prezidentu tapo Antanas Smetona.
Per perversmą Ministro Pirmininko pareigų neteko ir viena įtakingiausių tarpukario Lietuvos politinių asmenybių – Mykolas Sleževičius, kuris dar pirmaisiais nepriklausomybės metais turėjo galimybę tapti šalies diktatoriumi, bet jos atsisakė.
Istorikas dr. Mindaugas Tamošaitis knygoje „Atsisakęs būti Lietuvos diktatoriumi. Mykolo Sleževičiaus politinė biografija“ primena Lietuvai itin svarbią asmenybę ir pabrėžia iškilaus politiko indėlį į mūsų šalies demokratiją. Knygą išleido Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras.
Mykolas Sleževičius – garsus dvidešimtojo amžiaus pradžios politikas, suvaidinęs svarbų vaidmenį Lietuvos demokratijos istorijoje. Teisininkas, redaktorius, aktyvus visuomenininkas buvo vienas iš pradininkų, kurie Rusijoje išdrįso kelti mintį apie Lietuvos atsiskyrimą.
Už tai jis pašalintas iš socialistų liaudininkų partijos. Mykolas Sleževičius buvo Vyriausiosios lietuvių tarybos Rusijoje pirmininkas. Grįžęs į Lietuvą vadovavo Laikinosios vyriausybės ministrų kabinetui.
1918-tų metų pabaigoje sovietams artėjant prie mūsų šalies, M. Sleževičiui buvo siūloma įvesti diktatoriaus valdžią, tačiau politikas visą savo gyvenimą pasisakęs už demokratines vertybes, tokios minties atsisakė. Visgi jis sutiko vadovauti koalicinei Lietuvos vyriausybei.
Toks politiko sprendimas reiškė, kad bus užtikrinti Nepriklausomybės akte numatyti demokratiniai nuostatai. Vykstant kovai dėl šalies nepriklausomybės jis ragino savanorius stoti į Lietuvos kariuomenę.
M. Sleževičius prie Lietuvos vyriausybės vadovo vairo stojo ne kartą – visada itin sudėtingomis politinėmis sąlygomis. Visą gyvenimą politikas skatino laisvės siekį, būdamas valdžioje puoselėjo demokratines vertybes, kritikavo autoritarinį režimą, vėliau buvo dėl to persekiojamas.
Kodėl tarpukario vyriausybių formavimas buvo toks sudėtingas? Kodėl Lietuvai vis dar sunku įvertinti demokratijos žlugimo tarpukariu kainą? Kaip jaunųjų valstiečių liaudininkų kylanti žvaigždė Justas Paleckis galiausiai tapo komunistiniu veikėju?
Atsakymai į visus šiuos ir kitus klausimus – Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos TV studijos įraše. M. Tamošaitį kalbina Nacionalinės bibliotekos Valstybingumo centro vadovas Matas Baltrukevičius.
Kadangi interviu nepasakoma, kas M.Šleževičiui pasiūlė tapti Lietuvos diktatoriumi, tai iš šio nutylėjimo galima suprasti, kad tai pasiūlė ne kas kitas, o tuo metu Lietuvos Tarybos prezidiumo pirmininku buvęs A. Smetona. Tas rodytų, kad diktatoriavimas Smetonai jau tada buvo prie širdies. Svarbus istorinis faktas, be abejonės, yra ir tai – iš ko atėjo komanda, nuo 1918 m. gruodžio 26 d. M. Šleževičiui esant Vyriausybės kabineto pirmininku, Lietuvos kariuomenei surinktai Vilniui ginti – jį palikti neginamą, pasitraukiant 1919 m. sausio 1 d. link Alytaus, Kauno, Kėdainių ir pan. Tas susišauktų ir su neparodytu Lietuvos kariniu dėmesiu sostinei Vilniui 1919 m. pirmoje pusėje išvejant bolševikų kariuomenę iš Lietuvos toli už Zarasų… M. Šleževičiaus ir A. Smetonos pozicijų skirtumus dėl Vilniaus derėtų išryškinti…
Kaip nuostabiai pabodo krūvos tų “kalvių” dergt dergimo būdu net vencloviniai spalvotai ant ALKO tyrų
klastot
užmaliavot
su patyčiomis
ant viso kas “necicilikiška”.
Aiškinimas (su papiktinimu ant “laisvųjų” alkieciu):
maža to, kad į sovietinio naujastatinio mūrą,net ne į jį, o tiesiog į jo kampą, kur vietoje neišlikusio Valstybės Tarybos rūmo sovietai surentė, įmūryta M. Sleževičiaus galva; dar greta numesti iš sąvartyno rengiamasi rūdžių atliekų šmotas(išspjovos smetoninio profilio pavidalu).
Suprantama, pagal “vilnas” be nuovokos ar supratimo, kaip ir pagal matijosines išrankas galime dar ne tokių šlovingu leninizmo nuo Švedijos (su mero Lindhagen katutemis 1917 m. viltingai palydint į Rusijos imperijos sunaikinimą tremtini-samdini, per Stokholm, kas jau primiršo) pavyzdžių pristatytų bet kurį ANTILIETUVINE propoganda.
Nes
1918 gruodžio 22 d. dundejo mūsų antrasis Valstybės vadovas A.Smetona su savo buv. studentu A.Voldemaru link Berlyno, palikę atsikurt meginančia Lietuvą be galvos (na bet ne visai, nes net Pašto ženklas išlikęs yra, su Trigalviu valstybės vadovų atvaizdu, kas ir Lietuvą išsaugojo 1918 m. gruodžio 26 d.),
o esmė, iš LDNKŠ veiklos Petrapilyje laikų, kai Esamas Valstybės Galva gruodzio 26 d. gali drąsiai skirt savo buvusį pavaldini Ministrų pirmininku.
Tai ir išsiaiškinkit patys, užuot rašinėjus ar net perrašinėjus istorijos klastotojus, tokius kaip Matijošaitis, net Mato Šalčiaus Šaulių sąjungos įkūrėjo brolį Petrą Šalčių apskelbus komunistų.
Knygoje, viešai. Šlykštu.
O ir Seime įsileidžia tokį melagingą!!