Prieš kurdamas paminklą Lietuvos laisvės kovotojui Lionginui Baliukevičiui-Dzūkui, o tai buvo maždaug prieš dešimtį metų, pirmiausiai norėjau pamatyti tą vietą, pasižiūrėti, ar ten tebestovi Lietuvos gyventojų genocido ir rezidencijos tyrimo centro (LGGRTC) statytas kryžius, ar jau jo nebėra, nes nuo to priklausė, koks naujasis paminklas turėtų būti. Niekaip neradau, neišmaniau tuo metu nei kultūros vertybių registro, nei koordinačių, tad važiavome su Roku Radzevičiumi ieškoti. Tą vietą parodė vienas partizanas iš Druskininkų. Jis tikino, kad kryžius tikrai tebestovi, nes pats dar prieš savaitę ten buvo. Kai nuvažiavome, pamatėme, kad per tą savaitę kelioliką metų stovėjęs kryžius jau yra nukritęs.
Tai toks labai jau savotiškas sutapimas. Taigi, paminklą ėmiau įsivaizduoti ir pastačiau buvusio kryžiaus vietoje.
Menkas teturėjau technines galimybes, o paminklas – miško glūdumoje, keliukai išdarkyti miškovežių, tad jo atgabenimas į vietą tapo tikru išbandymu. Kai traktorius jau beviltiškai užklimpdavo, paskutinę akimirką kažkaip vis pavykdavo išsikapstyti. Pajuokaujant galima pasakyti, kad kartais atrodydavo, kad nebent pats Dzūkas iš viršaus padeda.
Muzikinė roko grupė „Skylė“, vadovaujama Roko Radzevičiaus, paminklo statymą sumanė dėl to, kad juos būtent L. Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštis įkvėpė sukurti albumą „Broliai“. Paradoksalu, bet Dzūkas, rašydamas dienoraštį, tikrai to nesitikėjo. Dzūkas įkvėpė „Brolius“, o „Broliai“ davė milžinišką postūmį lietuviams, ypač jaunimui, pradėti domėtis partizanų istorija.
Autorius yra skulptorius
Reikalinga, kad artimiausiame miestelyje nuo paminklo vietos arba ir iš šalia jos įrengto stendo būtų galimybė susipažinti kas buvo tos partizanų kovos, apie patį atmenamąjį partizaną Lionginą Baliukevičių – Dzūką, jo žūties aplinkybes ir pan.
Suprantama, kad ir padorų keliuką privažiavimui būtina įrengti. Šiems darbams atlikti yra būtina pateikti projektą ir prašyti savivaldybės finansavimo.
Tokių stendų Kazlų-Rūdos miškuose teko matyti ne vieną,labai geras dalykas…