K. Stoškus. Kalėdos pandeminės izoliacijos vienatvėje

Krescencijus Stoškus atsako į laikraščio „Statyba“ vyr. redaktoriaus dr. Juozo Šalčiaus klausimą: Kaip šie sunkūs visuomenei laikai pakeis nusistovėjusius šventinius papročius?

Kalėdos – yra viena iš didžiausių, labiausiai susimbolintų ir apeigomis žinomų krikščioniškų švenčių, kuriai pažymėti net pasauliečiai šiandien ruošiasi beveik du mėnesius. Jos traukia ne tik tikinčiuosius, bet ir verslininkus, dizainerius, architektus, masinių reginių mėgėjus, naujienų medžiotojus. Kitos tokio turiningumo ir iškilmingumo šventės neturime. Jos pagrindas visada buvo žmogiškojo Dievo ir krikščionybės pradžios

garbinimas. Jis reikalavo ne tik bendrų apeigų bažnyčiose, bet ir šeimų valgymo namuose prie bendro stalo. Ne mažiau bendrumo reikalavo ir mūsų krašte su Kalėdomis tvirtai susiję papročiai. Čia gana ilgai išliko labai patrauklus žmonių savitarpiško atsiteisimo paprotys, primenantis kitų šalių apsivalymo (apsiplovimo, apsišvarinimo) iškilmes.

Metų pabaigoje šis paprotys reikalavo prisiminti ir atstatyti sugadintus tarpusavio santykius, atsilyginti, atsidėkoti, atsiprašyti, grąžinti skolas. Galimas daiktas su šiuo papročiu yra susijęs ir dabar ypatingai sureikšmintas dovanų apsikeitimo įprotis. O šiandien kai kurie dvasininkai net pačiame kalėdiniame susitikime mato meilę kaip savitarpiško dovanojimo aktą.

Šiemetinės Kalėdos neįprastos. Nesuvaldytos koronaviruso pandemijos siautuliu gamta metė iššūkį Kalėdų bendruomeniškumui. Visais laikais ir visuose kraštuose bendros nelaimės sutelkdavo žmones bendram rūpesčiui. Priversdavo juos remtis tarpusavio pagalba, dėmesiu, parama. Skatino tartis, derinti veiksmus, telktis ir t.t.

Šiandien tokiam susitelkimui ir šventiniam atsiteisimui mažai beliko galimybių. Savo neatsakingumu, lengvabūdiškumu ir abejingumu mes prašvilpėme savo Kalėdas.

Valdžios žmonės, daugiau galvodami apie rinkimus, kariavo tarpusavyje. Neatsižvelgdami į gamtos spaudimą, jie tik ragino gyventojus atsiskirti, atsiriboti, užsidaryti, izoliuotis nutraukti įprastus ryšius. O nemaža visuomenės dalis išsisukinėjo, vaizdavo laisvą elgesį, tariamą laisvę. Kai kas net protestavo prieš bet kokius ribojimus.

Kitaip sakant, savo vaikišku trumparegiškumu talkino pandemijos plitimui. O gamtai nerūpi nei mūsų giminystės, artimumo ryšiai, nei kultūros taisyklės. Sunku pasakyti, kiek šiemet pavyks sueiti saviškiams, kad parodytų vieni kitiems savo išsiilgimą, pasidalintų savo nuogąstavimais, praėjusių metų prisiminimais, šių metų, paskutinių mėnesių ir dienų įspūdžiais bei atliktų išsaugotą ar atkurtą Kūčių ir Kalėdų apeigą.

Šios Kalėdos nebus įprastos visiems. Net tiems, kurie mėgins vaidinti savo abejingumą, vaikišką laisvę, naivią drąsą ar laisvamanystę. Visi kalbės ir galvos apie šalies gyvenimo tikrovę, kurios centre – virusas. Nebus įmanoma apeiti artimųjų, pažįstamų ir žinomų žmonių sveikatos būklės, nutylėti užkrėusių, persirgusių ir netikėtai mirusių. Netrūks kaltinimų netikusiems valdžios sprendimams.

Dažnai bus sunku išvengti net ir kivirčų… Ne vien dėl kultūros stygiaus. Bet pirmiausia dėl to, kad šiandien vis sunkiau darosi tarpusavyje susikalbėti. Ypač po ilgesnio nesimatymo ir išaugusių patirties bei žinių skirtumų.

Todėl į šį klausimą vargu ar įmanoma atsakyti. Juolab, kad Kalėdų papročiuose yra daug skirtingų ir ne vienu metu susidariusių bruožų. Vieni grynai religiniai, neatskiriami nuo krikščionybės istorijos, kiti paprotiniai, bendruomeniniai, buitiniai. Vieni ilgaamžiai, savaip užgrūdinti, atlaikę tūkstantmečių išmėginimus.

Pavyzdžiui, pagrindiniai krikščionybės papročiai sulaukė 2000, o kai kurioms iš jų (Senojo Testamento) jau 3000 metų. Kiti papročiai šimtmetiniai. Kalėdinės eglutės atėjo į vokiečių namus 16 a., o lietuvių namuose jos pasirodė tik apie 19 a. vidurį. Treti iš jų dar visai nauji, todėl sunkiai atskiriami nuo eilinės mados, pvz., atvirukų siuntinėjimo, dirbtinių kalėdinių eglių.

Reikia manyti, kad ilgaamžiai papročiai nesunkiai atlaikys šiuos gamtos išbandymus. O madas šie sunkumai paveiks gal net į gerąją pusę.

Bet dabar daugiausia rūpesčių kelia žmonių izoliacijos sukelti sunkumai. Nedaug yra žmonių, kurie pajėgia su jais susitaikyti ir išvengti vienišumo (atstumtumo, paliktumo, nereikalingumo) kančios. Bet laikini sunkumai praverrčia ir visiems kitiems. Net išpaikintus žmones jie pamoko būti su savimi pačiais, o kai ką ir užgrūdina.

Bet šiuolaikinė civilizacija mus yra apdovanojusi didžiule viešųjų ryšių priemonių įvairove, apipynusia visą Žemės rutulį ir galinčia pasiekti kiekvieną žmogų. Tokiomis sąlygomis visai vienišų žmonių lyg ir negalėtų išlikti. Juk visi yra prie ko nors prisijungę. Bet kai visuomenė yra susvetimėjusi, nei televizija, nei mobilusis telefonas atskirties, vienišumo įveikti neįstengia.

Jie tik padeda išryškėti gerokai kitokiam, t.y. socialinio palaikymo (patvirtinimo, parėmimo) troškuliui, kai žmogų apima nepasitikėjimas savo žmogiška verte. O kad tas troškulys būtų nuslopintas, būtinas aktyvus fizinis įsitraukimas.

Tačiau nemaža žmonių, išėjusių iš uždaro gyvenimo, jau neįstengia partneriškai (bičiuliškai, draugiškai) bendrauti. Jiems stinga ne pašnekovų, galinčių išreikšti savo mintis, o kantrių klausytojų, kuriems būtų galima išsipasakoti. Ir vis apie save, kad pakiltų jų žmogiškoji vertė.

Tada jie šneka nesustabdomai ir mažai tegirdėdami tuos, kurių ieškojo. Ypač apgailėtinai tie žmonės atrodo, kai viešam kalbėjimui gauna mikrofonus. Tada jie užmiršta ne tik pašnekovą, bet ir visos šalies auditoriją.

Yra pagrindo tikėtis, kad po priverstinės izoliacijos žmonių bendravimo kultūra gerokai pagerės ne tik kalėdinėse šventėse.