D. Pakštienė. Keli įspūdžiai iš konferencijos „Kultūros kongresai ir dabarties kultūra” (nuotraukos, video)

Romualdas Ozolas, pradėdamas Lietuvos kultūros kongresą 1990 gegužės 19 d, sakė: „Kultūros kongresas yra neeilinis (netgi revoliucinių 1990-ųjų metų) Lietuvos gyvenimo įvykis. Rengtas beveik metus, aprėpęs visas svarbiausias kultūros sritis ir klausimus, sukrėtęs viso pasaulio lietuvius.“

Žinoma dabar, rugsėjo 18 d. įvykęs Kongreso renginys „Kultūros kongresai ir dabarties kultūra“ buvo kitoks nei tais 1990 metais. Tada užliejo žmonių jūra, skaičiai buvo stulbinantys ir kalbėjo patys už save: dalyvavo 1 500 delegatų ir 2 500 svečių. Tačiau Sąjūdžio laikais viskas buvo stulbinama. O kaip yra dabar? Turbūt ir lyginti nereikėtų. Tačiau būtų be galo gaila, jei užgimęs dar 1925 metais, atlaikęs okupaciją, vadavęsis iš visokių suvaržymų bei nelaisvių, beveik šimtą metų gyvuojantis ir nuolat atsinaujinantis, Kultūros kongresas dabartinėmis laisvės sąlygomis tyliai užgęstų. Laisvė užgožia kultūrą?.. Ar tik nebūsime kažko pražiūrėję?..

Pranešėjai užsiminė apie kultūrinį, o tai reiškia ir vertybinį, dekadansą — nuosmūkį. Visa tai juk regima, jaučiama.

„Dabar Lietuva atsidūrusi visai kitur“,— kalbėjo Arvydas Juozaitis savo pranešime „Civilizacinio nuosmukio politinė kultūra“ (šis A. Juozaičio pranešimas buvo tarsi tęsinys 1988 m. pranešimo „Politinė kultūra ir Lietuva“, tąkart sujudinusio visą kultūrinę – politinę bendruomenę ir ne tik ją), – Būtina pasakyti, ko nebėra. Visai nebėra trijų jėgų, kurios išlaisvino mus prieš 32 metus, kurios veikė kaip laisvės jėgos, laisvės sąlygos. 2020 metais nebeveikia sudedamosios Atgimimo jėgos — bendrumo jausmas  (sensus communis), racionalumas (protingas, proporcingas jėgų naudojimas ir demokratija), suverenitetas. 1988 metų perversmą vykdžiusios kultūros nebėra.“

Nebėra perversmą vykdžiusios kultūros..? Man, gimusiai tais 1988 metais, visa tai skamba neįtikėtinai liūdnai. Tačiau tą kultūrą matau žmonėse, kurie atėję iš tų laikų ją išsaugojo. Gal dėl to man visa tai taip sava, brangu ir įdomu.

A. Juozaitis pasako štai ką: „Šis leidinys (Giedrės Kvieskienės rūpesčiu išleista visa Kongreso medžiaga, unikalus dokumentas) kaip gyvas liudininkas ir būsimoms kartoms sakys, kokia galinga buvo kultūra okupacijos sąlygomis — galinga jėga, suskaldžiusi okupacijos retežius. “

Turbūt tuomet jis nebūtų pagalvojęs, jog dabar, po 32 metų reikės tarti, nebe vilties, o saulėlydžio žodžius: „Šioje civilizacijoje neveikia gyvybės tęstinumo kodas. Agresyvi pramoga išstūmusi kultūrą, paverčia ją pramoga ir tik pramoga, kuri vis labiau sutapatinama su fiziologiniais instinktais <…> Vakarų civilizacija šiuo metu išgyvena dramatišką išsigimimą. Tai NUOSMUKIS, gyvybinių jėgų išsekimo laikas…“

Apie tai, ką itin brangaus prarandame šiandien, savo pranešime „Etninė kultūra – tautos būties pagrindas“ kalbėjo Dalia Urbanavičienė: „Mes nepakankamai įvertinam etnokultūrinio sąjūdžio vaidmenį siekant Lietuvos Nepriklausomybės ir po 1990 metų. Iš tikrųjų tai beveik gali prilygti knygnešystės judėjimui, nes tai yra pats didžiausias judėjimas pabaltijo valstybėse. 
Etnokultūrinis sąjūdis, nuo XX a. 7-ojo dešimtmečio plačiai pasklidęs po Lietuvą, per porą dešimtmečių tapo vienu iš reikšmingiausių persitvarkymo Sąjūdžio galios šaltinių.“

Buvo paminėti keli itin liūdni dalykai: „Dabar Kultūros ministerijoje nebėra ne tik etninės kultūros skyriaus, bet nėra ir nei vieno etninės kultūros specialisto. Nuo 2016 metų etnologija apskritai išbraukta iš studijų krypčių sąrašo.“

Kalbėdama apie kultūros strategiją 2030, Kultūros pagrindų įstatymą, D. Urbanavičienė pabrėžė: „Nėra kultūros prioritetų, atsižvelgimo į atskirų kultūros sričių politiką, iškeltas Lietuvos kultūros tarybos vaidmuo, kai viduje nėra ekspertų atskiroms sritims (!). <…> Nėra Seimui atskaitingų institucijų įvardyto vaidmens.“ Ir uždavė tokį klausimą: „Tai kam gyvuoja Etninės kultūros taryba, Paveldosaugos komisija, Lietuvių kalbos komisija, kai jų nėra šiuose svarbiausiuose dokumentuose..?“

Vis iš naujo visuomenei reikia priminti tokius dalykus, kurių anksčiau priminti tarsi nereikėdavo. Tai, ko nesaugosime, nemylėsime, kam neteiksime reikšmės, visa tai savaime išlikti negalės. Darius Kuolys priminė, jog prarasdami savo kutūrą galime prarasti ir savo laisvę. Ne atvirkščiai, kaip dabar gali atrodyti, tarsi prarasdami laisvę prarasime kultūrą. Juk neveltui okupacijos laikais buvo naikinami aukščiausios kultūros žmonės. Norint palaužti tautą, reikia eliminuoti jos savastį. „Simonas Daukantas labai įžvalgiai, bene pirmasis kalbėjo, kad žmogaus ir bendruomenės laisvė yra neįmanoma be savo kalbos, be savo papročių, be savo būdo. Jeigu mes prarandam savo būdą, mes perimam kitų būdą“, –  sakė Darius Kuolys.

Tačiau panašu, kad šitoje vietoje visuomenės matymas išsiskiria. Kažkokiu mistiniu būdu tikima, kad kaip tik laisvė, kuri beje, dažnai neturi jokių ribų, sugebės sugeneruoti viską, ko reikia, sutvarkyti, sudėlioti viską taip, kad nieko niekam netrūktų, o ir kultūra klestėtų. Tačiau kaip tokia laisvė, pati neturinti nei struktūros, nei centro, gali generuoti ir kurti tai, kas būtų ir liktų nepajudinama, įsišakniję? Tuomet nelieka nieko stabilaus, objektyvaus, o tai reiškia, kad nebelieka nieko, kas atstovautų tęstinę tradiciją.

Visgi, geri pavyzdžiai yra būtini bet kuriam žmogui. Gera yra mokytis jauniems iš vyresnių ir net labai vyresnių. Mokytis iš praeities. Jei ne, tai kas tada mums yra himno žodžiai:
„Iš praeities Tavo sūnūs
Te stiprybę semia“?..

O gal ir tai jau nebesvarbu?.. Kongrese nuskambėjo tokia Nijolės Čiučiulkienės frazė: „Kol turiu savo mokytojus, kol turiu savo dėstytojus, tol aš esu tikrai potenciali mokinė, nes turiu, iš ko mokytis“. Štai žmogus džiaugiasi galimybe mokytis visa gyvenimą. Ne trokšta žūtbūt išsilaisvinti iš autoritetų, kaip dažnai dabar būna, bet suvokia, kokia tai yra dovana ir ją brangina. Brangina žmones iš kurių gali mokytis.

Ir pagalvojau, nors dažnai šitiek metų skiria žmones, kuriuos susitinku, bet kažkas tame yra vienas ir nedalomas, kažkas, kas jungia nepaisant nieko: gilesnio, gelminio, kultūrinio, dvasinio, galiausiai – visiems bendro – žmogiško. Kai nereikia labai vieni kitiems kažko įrodintėti, kai esi ir aišku – apie ką ir kaip. Kartų bendrystė, arba galėtume sakyti, solidarumas, gyvybiškai būtina sąlyga bendruomenei, tautai išlikti.

Nesuvokdami kultūros reikšmės mes nekuriame jokių atminties ženklų tiems, kurie tą kultūrą kūrė, vadinasi, pati valstybė nebepalieka ženklų apie save. Daug kūrėjų šiandien namuose saugo tuos neaprėpiamus ženklus, blyksnius didžiosios kultūros, mūsų visų kultūros. Tai yra ir vertingi valstybinės reikšmės kūriniai, kolekcijos, tūkstantiniai fotografijų rinkiniai ,įamžinę etnografinius, kaimo, praeities vaizdus, istorinius momentus, daugybę to laikmečio kūrėjų portretų (kaip pavyzdį galėčiau paminėti fotografo Rimanto Dichavičiaus viso gyvenimo kolekciją, taip pat knygas, kurias kultūrininkai dažnai leidžia savo lėšomis ir t.t.) ir kitokie dalykai, kuriuos atrodo belieka pačiam kultūros žmogui surinkti, atnešti, įsiūlyti, ir tai greičiausiai – nepaims. Atradęs tokius žmones ir jų palikimą jautiesi dvejopai. Viena vertus džiaugiesi, nes prisilietei prie kažko autentiško ir gelminio, kita vertus, apima liūdesys ir sielos skausmas, nes tik tada pradedi suprasti, kaip stipriai mes barstom ir išsibarstom, nevertindami geriausio, ką turim.

Matau, kad nesugebame išsaugoti vertingiausių dalykų, ir tada galvoju, kaip tuomet (nepaisant gražių kalbų ir politikavimų apie idėją Lietuvai (kurios beje, taip ir nėra), apie tas pačias strategijas 2030 metams, o galiausiai – apie „globalią Lietuvą“) sugebėsime išsaugoti savo valstybę?

Čia dar norėtųsi pasakyti, kad visoje naujoje kultūros bei meno centrų steigimo politikoje (kai nebeaišku, kokiose rankose net kultūriniai – istoriniai – architektūriniai objektai) pasigendu vieno paprasto dalyko: galimybės mokytis išminties iš senųjų meistrų, kultūros žmonių. Nors esu jaunas žmogus, bet drįsčiau užduoti tokį klausimą: ar ne per daug visko atiduodame į šiuolaikiškumo rankas? Norėčiau tokio centriuko, į kurį atėjus dar būtų galima pasiklausyti žmonių, sukaupusių gilią patirtį ir kur tokie žmonės oriai jaustųsi, būtų girdimi, bendradarbiautų su jaunąja karta, o jaunoji mokytųsi iš jų. Pasimokyti tikrai yra ko, juk jie yra mūsų turtas. Klausytis jų paskaitų, jų išminties, kuri mums visiems bendra. Toks centras turėtų būti remiamas valstybės. O dabar visas tas sukauptas lobis tampa nebereikalingas, nors šie žmonės savo gyvenimus taip sakant „padėjo“ dėl to, kas mums visiems bendra ir brangu. Dėl jų mes dar laikomės čia, dėl jų ir mūsų Lietuva gali neretai pasigirti ar pasididžiuoti.

Galima būtų klausti, kodėl valstybė pati nesiima rinkti to, ką verta išsaugoti, kas yra sukurta mūsų kūrėjų, juk tai, ką jie palieka, tampa geriausiais istorijos liudininkais, to laiko kūriniais, faktais, artefaktais, ir kalba apie visa tai, kas ji, valstybė, pati yra..?

Režisierius Gytis Lukšas dar pradžioje pasakė tokią mintį, kad čia susirinkę kultūros žmonės yra tarsi jonvabaliai, arba kaip tie, kurie laiko žvakę, patys dega šviesdami. Taigi, teisybė. Dažnai jie šviečia visiškoje tamsoje ir iš paskutiniųjų dar deda pamatus ant kurių, tiesą sakant, vaikštom visi. O kaip dažnai mes juos mindom, net nepastebėdami..? Ir visa tai yra tiesa, sakau ir sakysiu, kad žmogus tikrai kitam žmogui šviesa gali būti ir yra. Vieni be kitų net nesuprastume gerai, kas patys esam. Vieni kitus atsivedam ten, kur patys niekuomet nebūtume atėję, ar parodom vieni kitiems tai, ko dar ilgai nebūtume radę.

Niekas jiems nepadėkoja. Tarsi kultūra pati išgyvens iš savęs, nuolat atsiras pasiaukojančių, tautiškai nusiteikusių, kurie labdaringai savo veiklą ir jėgas skirs tam, kad kultūra dar galutinai nenusibaigtų… Ir tokių žmonių atsiranda, nes atsakomybės ir sąžinės jausmas čia stipresnis.

Tad jūs, mielieji Kongreso pranešėjai, organizatoriai ir visi kultūros žmonės (o tokie daugiau ar mažiau, galime būti mes visi), esate tautai dovana ir šviesa. Dėkoju visiems, ir tiems, kurių asmeniškai nepažįstu, bet juk visa tai, ką darote, mums yra bendra. Todėl nors tokiu paprastu rašytu žodžiu padėkosiu. Ačiū Jums.

Jei nekursime kartu ir nesimokysime vieni iš kitų, jei išsiblaškysime po vieną, trokšdami būti geresniais, originalesniais ar „šiuolaikiškesniais“, (o iš tiesų paprasčiausiai nesugebėdami rasti bendros kalbos) – prarasime svarbiausią dalyką, kuris glūdi pačioje tautos širdyje. Arba kitaip tariant – išduosime pačią jos širdį, nes išduosime žmones, kurie neša jos šviesą. O prie tokios švieselės – ugnelės, norisi pasilikti, nes ji dažnai apšviečia daugiau ir stipriau nei pati saulė. Net jei ta švieselė ir begęstanti būtų.

Juozo Valiušaičio pranešimas „Lietuvos ir Ukrajinos kultūriniai iššūkiai ir būtini tiltai“, 16 min.: