R. Jasukaitienė. Įspūdžiai iš Pietų Italijos (nuotraukos)

Skambantis žavesys ir pribloškianti nešvara

Antika „susirgau“ dar paauglystėje: gripo užklupta, karščiui atlėgus, turėjau laiko (ir noro!) perskaityti visą „Odisėją“– hegzametro bangomis plaukiojau kartu su Odisėjumi nuo vienos graikų salos prie kitos, pasakiškų nuotykių neimdama už gryną pinigą, bet visgi tikėdama, kad visi pramanai turi realų pagrindą – tikėjimo, pasaulėvokos ir pasaulėjautos atspindžiai kloja pamatus ne tik būčiai, bet ir buičiai. Vaizduotė piešė raižytus Egėjo jūros krantus, įlankas, raudonpirštės Aušros švelniai glostomus vandenis.

Vėliau, jau studijuodama universitete, įkritau į romėnų pasaulį. Dėstytojų Jono Dumčiaus, Ričardo Mirono pasakojimai buvo gyvi tų laikų pasaulio liudijimai. Antika – tai laikas anapus laiko, erdvė – nereali, bet tebesanti… Netikėjau, bet svajojau tą žemę paliesti, akimis apglėbti. O buvo gūdūs brežneviniai laikai, kai geležine uždanga buvome atitverti nuo „supuvusio“ kapitalistinio pasaulio, kad neužsikrėstume anuometiniu „covidu“. Visgi Dzeuso galia perskrodė sovietmetį, sudaužė skyrusias sienas – tūkstantmečius skaičiuojanti kultūra, išsivadavusi iš Charibdės gniaužtų, atsivėrė ir mums, „homosovietikams“.

Po lava palaidoti ir vėl atrasti miestai

Troškau pamatyti Pompėją – miestą, užlietą išsiveržusio Vezuvijaus, po pelenais, purvo ir lavos palaidotą  net 1700 metų! Vikipedijoje rašoma, kad vulkanas ne kartą ir prieš tai drebino žemę, o 79-aisiais ir visai sunaikino Pompėją, išmesdamas į atmosferą, į 12 mylių (1 mylia – 1,6 km) aukštį debesis dulkių, pelenų, uolienų. Kiek vėliau, tą patį vakarą, prasidėjo dar baisesni išsiveržimai: Pompėja ir netoli esantis Herkulanėjaus miestas buvo užkloti vulkaninio purvo sluoksniu. Spėjama, kad Pompėjoje tuo metu gyveno apie 20 tūkstančių gyventojų, tačiau daugelis prieš šią nelaimę jau buvo spėję pabėgti laivais (šiuo metu jūra yra gerokai atsitraukusi). Miestas buvo įsikūręs jūros pakrantėje, saugiu uostu jau prieš romėnus jį buvo pasirinkę graikai ir finikiečių jūreiviai.

Spėjama, kad lemtingoji diena buvusi rugpjūčio 24-oji, tai – Vulkano, romėnų ugnies dievo, diena – Vulcanalia. Tiesa, dėl tikslios dienos mokslininkai ginčijasi, nes naujausi radiniai (pvz.gyventojų apranga) rodo, kad turėjo būti šaltesnis metų laikas. Tačiau esmės tai nekeičia. Atkasinėti Pompėją ir ją tirti imta 1830-ais, anot gidės, dalis miesto dar tebėra po žemėmis, nes archeologinis  darbas reikalauja ypatingo kruopštumo, specialaus pasirengimo ir nemenkų lėšų.

Manoma, kad Pompėjoje gyveno pasiturintys žmonės – patricijai, paskutinio romėnų karvedžio Sulos apdovanoti veteranai, sėkmingai numalšinę čia gyvenusių oskų (lotynų gentis) sukilimą prieš Romos respubliką. Tiesios, griežtai išplanuotos gatvės rodo miestą buvus tvarkingą. Akviadukais atitekėjęs vanduo aprūpino ne tik pirtis, kurias romėnai ypač mėgo, bet ir 25 mieste veikusius fontanus, gaivinusius nuo kaitros. Išlikęs amfiteatras su šonuose įrengtomis ankštomis patalpomis gladiatoriams, forumas, kuriame susirinkdavo pasitarti iškilūs miesto vyrai, gatvių susikirtimuose buvusios, anot gidės, „greito maisto“ kavinės-restoranai – tai  liudija į žemę įleisti didžiuliai puodai su metaliniais  lankais viršuje; pirtys, turgavietės, viešieji tualetai, viešnamiai…

Gyvenamieji turtuolių namai pažymėti virš durų išrašytais savininkų vardais, kai kur išlikusios medinės staktos, aukštų perdengimai, laiptai. Akivaizdus tradicinis ano meto namų išplanavimas: pro duris įėjus atsiveria erdvė su baseinėliu, į jį pro stačiakampę nišą lubose krenta šviesa, o taip pat ir lietaus vanduo, naudojamas buityje. Iš pagrindinės erdvės ratu eina kambariai – gyvenamosios patalpos. Vidiniame kieme, išpuoštame kolonomis, augo vaismedžiai, gėlės, tikriausiai čiulbėjo paukščiai, cirpė cikados.

Sienose išlikę freskų fragmentai iliustruoja Antikos laikų grožio sampratą, liudija menininkų meistriškumą, o savininkų – gerą skonį. Daugiau freskų išlikę Herkulanėjaus mieste-muziejuje. Šis miestas turistams mažiau žinomas, menkiau reklamuojamas, nors apsilankiusi jame prisipažįstu, kad jis man paliko gilesnį įspūdį.

Herkulanėjus buvo mažiau nusiaubtas išsiveržusio vulkano, tad ir autentikos jame išliko daugiau. Freskose – natiurmortai, vyrų ir moterų atvaizdai, įvairios gyvenimiškos scenos, rodančios ypatingą dėmesį  erotikai. Rastos mitinio graikų herojaus Heraklio (lotynų vadinamo Herkuliu) statulos (spėjama, kad jo garbei buvo pavadintas ir šis miestas!), vaizduojančios nuogą didvyrį, per petį persimetusį nudirtą vilko kailį. Išlikusios ir graikų dievų: Atėnės, Hermio bei Poseidono statulėlės, kurioms buvusi skirta šventykla. Beje, kiekvieno graiko bei romėno namuose būdavusi vieta, skirta dievams pagerbti.

Virš Herkulanėjaus, užnešto storu vulkaninio nuošliaužų purvo-žemių sluoksnio, užstatytas Erkolano miestas. Tad atkasti senąjį miestą buvo itin sudėtinga. Gilūs grioviai rodo, po kokio storio žemėmis atrastas antikinis miestas. Jo aikštės viduryje – gerai išsilaikiusi to meto romėno – Marko Nonijaus Balbos – statula, šalia – jo kapas-kripta. Lotyniškas užrašas byloja, kad Balba – paskutinysis miesto „meras“, iš vergo tapęs valdančiuoju. Romėnų teisė suteikė galimybę vergui išsipirkti laisvę, bet draudė tapti politiku. Beje, Romos respublikoje politikui buvo draudžiama turėti savą verslą. Kaip buvusiam vergui pavyko tapti miesto „meru“ – paslaptis.

Po Pompėją ar Herkulanėjų vaikštinėjant apima sunkiai savin suimamas, dar sunkiau įsigyvenamas jausmas, jog esi giliai panardintas į kitą – buvusį laiką, į gyvenimą, kurį žmonės gyveno prieš kelis tūkstantmečius. Liesdama akimis, lytėdama rankomis, bandau pajusti tai, apie ką esu skaičiusi, bet keisčiausia, kad ryškiau visa tai pajuntu jau sugrįžusi namo, pasakodama apie patirtis kitiems… Toks, matyt, yra mano įsigyvenimo būdas.

Tore el Grekas – nesvetingas miestas

Apsigyvename nedideliame miestelyje įdomiu Tore el Greko pavadinimu. Išvertus į lietuvių kalbą reikštų „Graiko žemė“. Tai Neapolio priemiestis, todėl apartamentai, kuriuos nuomojamės, kur kas pigesni. Graikiškumo tame miestelyje nepastebėjau, į akis krito visai kiti dalykai. Patį pirmąjį vakarą nuskubėjome į artimiausią piceriją. Na, dabar tai pasmaguriausime itališkomis picomis ir makaronais! Deja, meniu buvo surašyta itališkai, nė vienas iš darbuotojų anglų kalbos irgi nesuprato – teko „žaisti aklą vištą“. Man atnešė picą su tunu, o mano dukrai – su moliūgais, ištežusiais ir primenančiais kiaušinienę. Visos viešnagės metu daugiau su picomis neeksperimentavome. Ne ką geriau sekėsi ir su makaronais. Nustebome, kad pietų krašte tebuvo labai menkas vaisių pasirinkimas, daug skurdesnis nei Lietuvoje. Paklausti kodėl nebuvo ką, šio Neapolio priemiesčio gyventojai kalbėjo tik itališkai.  Tačiau ledų pasirinkimas – didžiulis!

Klaidžiojant gatvelėmis, kurios nėra rodomos turistams, atsiveria tikrasis tautos charakteris. Visų pirma, pribloškė italų nešvara, baisus apsileidimas: į gatvę metama viskas, kas nereikalinga; galima pamatyti besimėtančių senų batų, kelnių, buities reikmenų… Net ir pagrindinėse gatvėse pilna šiukšlių, šunų išmatų, panaudotų servetėlių…

Vakarais, orui šiek tiek atvėsus (dienomis laikėsi 35 laipsniai karščio), išsiruošdavome pasivaikščioti iki uosto, pasėdėdavome aikštėje prie miesto katedros: po ją nepaliaudami zujo, birbė, dūzgė motoroleriai – mėgstamiausia jaunimo transporto priemonė, visiškai nepiktinanti čia pat sėdinčių pagyvenusių žmonių. Nieko nepiktino jaunuolių keliamas triukšmas, ant  grindinio metami maisto likučiai, ledų kaušeliai…

Italai – garsiakalbiai, ypač moterys. Į anglų kalba išsakytus pasveikinimus ar paklausimus neatsakydavo, gana piktai nužvelgę paprašydavo kalbėti itališkai arba nusisukę nueidavo. Beje, net parduotuvėse ir kitose viešose vietose niekas angliškai su mumis nekalbėjo. Nenorėdami įžeisti nuomojamo buto savininko, atsargiai paklausėme, kokią kitą kalbą italai mokosi mokykloje. Nežinau ar tai tiesa, tačiau Džiuzepė (toks mūsų šeimininko vardas) atsakė, kad mokyklose vaikai mokosi bendrinės italų kalbos, nes tarmės nuo jos gerokai skiriasi.

Kitas įdomus pastebėjimas: Pietų Italija, kurios krantus skalauja Tirėnų jūra, neturi paplūdimių. Statūs skardžiai, kalnai, akmenys skiria miestus nuo jūros. Įlankose įsikūrę uostai, juose plūduriuoja kateriai, jachtos ir visai mažos valtelės. Pliažai (pavyzdžiui, Sorente) įrengti ant medinių pastolių, tad kiekviena vieta labai brangi. Tore el Greko paplūdimyje smėlis tamsus, vulkaninės kilmės, tad būtinas gultas, skėtis nuo saulės. Yra atskiras mokestis vien už „įėjimą“ – pliažas Italijoje brangus, o vanduo nešvarus, nes akmenų grūstimi atitvertas nuo jūros, tik pro mažą tarpelį atplaukia bangelės iš sūrios Tirėnų jūros. Tad mėgstantys maudytis jūroje ar pasilepinti saulėje Pietų Italija nusivils. Beje, atvirų lauko baseinų čia taip pat nėra – po išvykų, kelionių po įdomias vietas tenka pasitenkinti dušu.

Sorentas kvepia ir skamba

Sorentas kvepia citrinomis. Citrina – Sorento simbolis. Siaurose, jaukiose senose gatvelėse įsikūrusios suvenyrų parduotuvėlėse – viskas su citrinos atvaizdu: drabužiai, paveikslai, muilas, saldainiai ir, žinoma, itališka limonela-citrinų likeris, kurio niekur kitur negausite nusipirkti! Kvapus ir šviesias spalvas papildo sklindančios neopolietiškos dainos, kurias atlieka žinomi visame pasaulyje italų dainininkai: Lučijanas Pavarotis (Luciano Pavarotti), Enrikas Karuzo (Enrico Caruso)… Ir žydras Sorento dangus, ir jūra, ir kalnai skamba neopolietiškomis dainomis : „Sugrįžk į Sorentą“, „O saule mano“… Ir skambės dar ilgai, kai jau būsiu sugrįžusi į lietaus šalį.

Sorentas savo grožiu viliojo jau romėnų didikus, jame vilą turėjo imperatorius Augustas ir kiti patricijai. Šiame mieste įkvėpimo sėmėsi žinomi poetai, rašytojai, dailininkai. Viloje ant stačiausio skardžio 1544 metais yra gimęs mums mažai žinomas italų poetas Torkvatas Tasas (Torquato Tasso), daug vėliau joje ilsėjosi Johanas Volfgangas Gėtė, G.G.Baironas (G.G. Byron), V.Skotas (W.Scott), filosofas Nyčė (Fr.Nietzsch)… Legendos pasakoja (manoma, kad Homeras jas tik atkartojo), kad prie šių krantų  sirenos savo dainomis suviliojusios ir Odisėją, grįžtantį iš Trojos karo namo – į gimtąją Itakę.  Bet… jei ir suviliojo, tai neamžinai, nes žmogaus akys labai greitai pripranta prie regimojo grožio – ilgaamžiškesnį  įspūdį palieka mintijimo gelmės.

 Solerną atradome atsitiktinai

Į Solerną patekome atsitiktinai – supainioję traukinius: Sorentas ir Salernas skamba labai panašiai. Visgi ta kelionė į nežinomą miestelį nebuvo visai atsitiktinė, mat jame atradome dar kitokią Italiją. Salernas ilgą laiką buvo Romos imperijos dalis, čia gyvenę etruskai neturėjo lygių teisių su Romos gyventojais, kurie buvo laikomi tikraisiais romėnais ir turėjo daugiau privilegijų nei kitų regionų gyventojai. Sukilusius maištininkus pavyko numalšinti Romos karvedžiui Sulai, tačiau senatoriai buvo priversti atskiroms Italijos sritims suteikti lygias teises su tikraisiais romėnais. Vis tik italai ilgą laiką nepajėgė susivienyti į valstybę, todėl juos net iki 18 amžiaus valdė ispanai (Ispanijos karalienė Izabelė Kampanijos sritį, o vėliau ir Siciliją buvo atidavusi valdyti savo vyrui Ferdinandui IV-jam).

Miesto centre, netoli krantinės, stovi šv. Mato katedra, dar vadinama popiežiaus Grigaliaus VII-ojo vardu. Popiežius Grigalius VII-asis katedrą pašventino 1085-aisias, ji tapo Italijos prisikėlimo ir susivienijimo simboliu. Būtent šitoje bažnyčioje ilsisi popiežiaus palaikai. Kriptoje iškalti žodžiai: „Už laisvę ir Tėvynę“. Tačiau katedra garsi dar ir tuo, jog joje saugomos švento Mato relikvijos, o katedros požemio skliautai ištapyti Šv. Mato evangelijos bei Solerno miesto istorijos motyvais. Freskų autorius Korenzis (Corenzio).

Solerno miestas ypatingas ir tuo, kad jame galima pamatyti romėnų akveduko, kuriuo miestui buvo tiekiamas vanduo, likučius. O 16 amžiuje Solerne įkurta pirmoji pasaulyje medicinos mokykla! Salerno miestas alsuoja visų laikų istorija, atverti jos klodai – atodangos – reikalauja gilesnio apmąstymo, susidrumstusioms mintims reikia laiko.

Apskritai Pietų Italija yra … visokia: linksma ir mąsli, tyli ir garsiakalbė, kvepianti ir pribloškianti gatvių nešvara, burzgianti motoroleriais ir skambanti bažnyčių varpais. Nenustebkite, kad daugelyje miesto gatvių sankryžose ar nuošalesnėse vietose pamatysite Šventos Marijos skulptūrėlę, papuoštą dirbtinėmis gėlėmis, ir čia pat – piktžolių stagarai, šiukšlių maišeliai… Siaurose gatvelėse koją pakėlęs šlapinasi benamis šuo, o balkonėlyje plevėsuoja švarūs skalbiniai.

Ne visi italai prisimena savo romėnišką kilmę, bet sugeba iš turisto išspausti pinigą – už juos „dirba“ saulė ir istorinis palikimas. Italija – brangi šalis, visom prasmėm. Todėl ją ir verta aplankyti!