Šios vasaros pradžioje Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba kartu su VŠĮ „Žaliasis taškas“ ir organizacija „Kita forma“ paskelbė akciją „Misija – švari vasara“, kuria ragina susirinkti viską, ką atsinešėte į gamtą, o geriausia – prigriebti ir vieną kitą svetimą šiukšlę.
Minėtų organizacijų darbuotojai ir patys saugomose teritorijose tvarko susikaupusius nedidelius sąvartynus, prie jų jungiasi vietos įmonės, atliekų vežėjai, moksleiviai. Norą ką nors sutvarkyti išreiškė ir praėjusių metų „Žaliosios olimpiados“ laimėtojai – Klaipėdos Vydūno gimnazijos mokiniai. Tačiau Pajūrio regioninio parko vyriausiasis ekologas Erlandas Paplauskis gerą darbą sujungė su vienos lankomiausių Lietuvos vietų ir jos augalijos bei gyvūnijos pažinimu.
Akcijos „Švari vasara“ rengėjai priima savanorius moksleivius kartu saugomose teritorijose tvarkyti nedidelius sąvartynus, tačiau E. Paplauskis šiuo klausimu turi savo nuomonę: „Vaikai neturi kuopti suaugusiųjų problemų,“ – nukerta jis. E. Paplauskis paaiškino, jog didesnius sąvartynus turi tvarkyti seniūnijos, savivaldybės arba miškų valdytojai – tai numatyta šalies įstatymuose.
Ar pirktumėte bilietą į gražią vietą, kad joje nuolat dirbtų valytojai?
„Vis dėlto egzistuoja kita subtili problema, kurios jau raštais savivaldybei neišspręsi – tai mažos šiukšlės, kai žmogus tiesiog vienoje vietoje numeta puodelį, kitoje – kokį nors higieninį paketą. Tos teritorijos yra atokiau nuo kelių, technika negali privažiuoti, taip pat miškuose nėra apmokamų nuolatinių valytojų. Nebent visuomenė kada nors norėtų nusipirkti bilietą (į apžvalgos aikštelę, saugomos teritorijos vietą, – red. past.) ir už tą mokestį viskas būtų sutvarkyta. Bet žmogus turi suprasti, kad tai, kas valstybės – ir jo paties. Jo turtas. O turtą juk reikia prižiūrėti,“ – svarstė E. Paplauskis.
Vyriausiojo ekologo teigimu, net ir mažiausias saldainio popierėlis jau lemia, kad kitam, einančiam taku po tavęs, nebėra taip malonu. Šiukšlės mus erzina. Parko ekologas Vydūno gimnazijos moksleiviams parinko vieną gražiausių maršrutų – sveikatingumo takus nuo Olando kepurės. Šioje vietoje apsilanko keli šimtai tūkstančių žmonių kasmet.
„Paprašėme moksleivių patyrinėti, kokių šiukšlių yra daugiausia, jas parinkti, išrūšiuoti ir vėliau pasidalinti savo bendraamžių rate, šeimoje ta taisykle: ką atsinešei – išsinešk. Nes kai šiukšlių daug, jas galima tvarkyti naudojant valstybinius pinigus (ir tam urėdija iš tiesų išleidžia šimtus tūkstančių eurų kasmet). Bet kol problema nedidelė – šiukšlės guli, kol prisikaups. Ir čia jau prireikia savanorių pagalbos,“ – sako pašnekovas.
Šiuo metu Pajūrio regioninis parkas (kaip ir kitos šalies saugomos teritorijos) lankytojų centre turi specialių šiukšlių maišų ir juos dalina visiems, pasiteiravusiems apie gražesnį parko maršrutą. Maišelius vasaros pradžioje pagamino „Žaliasis taškas“. Jei nusprendėte parinkti take šiukšles – darote gerą darbą gamtai, tačiau dar daugiau karmos taškų uždirbtumėte jas išrūšiavę.
„Atskirti šiukšles daug vargo nebus, nes dažniausiai miškuose voliojasi įvairių tipų plastiko pakuotės. Geriausia, jei jums pavyktų šiukšles nuvežti iki plastiko konteinerio – tada dar liktų galimybė jas ir perdirbti,“ – sako „Žaliojo taško“ atstovė Asta Burbaitė.
„Jei kiekvienas praeinantis išdrįstų pakelti bent vieną svetimą šiukšlę – tie takai visada būtų švarūs ir visiems bus smagiau,“ – antrina ir E. Paplauskis. Urėdai, savivaldybių darbuotojai numatytais maršrutais praeina, tačiau tai daro 1-2 kartus per metus.
Moksleivė nusiteikusi teigiamai: radome šiukšlių, bet bent jau ne šaldytuvų ir padangų
Viena iš žygyje dalyvavusių moksleivių, Agnietė Kučinskaitė, prisimena, visuomet buvusi „gamtos vaikas“. Todėl ir šiandien jos nereikia raginti pakelti pastebėtą šiukšlę – į gamtą ji eina su maišeliu, o radusi stipriai prišiukšlintą vietą stengiasi ją įsiminti ir grįžti jau su rimtu šiukšlių maišu.
„Dievindavau valandas miške, prie jūros, o darganotą dieną žiūrėdavau dokumentinius filmus apie vandens ar sausumos gyventojus. Mano šeima gyvena nuosavame name, tad mačiau, kaip ilgai auga medžiai bei kiek reikia įdėti darbo, norint nusiskinti savo braškę. Stengiamės kuo ekologiškiau auginti įvairias daržoves, uogas, tad buvo gana įprasta domėtis ekologija bei mūsų daroma įtaka planetai. Dabar, kai dar labiau gilinuosi į aplinkos išsaugojimo bei klimato atšilimo temas, atsigręžiau į tvarumo bei low-waste (mažiau atliekų) gyvenimo būdą. Tai atsispindi kasdieniuose įpročiuose (su savimi nešiojuosi daugkartinę gertuvę, maišelius, šiaudelius) bei investuoju pinigus į kokybiškus daiktus, kurie yra pagaminti iš ilgaamžių, perdirbamų, tvarių medžiagų, o gamybos įmonių darbuotojai neišnaudojami. Kosmetiką stengiuosi pirkti veganišką ir netestuotą su gyvūnais. Šiuos mano įpročius pastebi vis daugiau draugų bei pažįstamų,“ – kalbėjo būsima aštuntokė.
Kadangi A. Kučinskaitė – klaipėdietė, Olando kepurė yra viena jos mėgstamiausių vietų. „Bet šio žygio metu teko atkreipti dėmesį ne tik į skardžio ir pušyno grožį, bet ir į šiukšles. Kad ir kaip būtų keista, jų nesurinkome tiek, kiek būtų tekę surinkti įprastame miške. Galbūt dėl to, jog ši vieta yra viena lankomiausių, žmonės čia jaučiasi atsakingesni, poilsiautojai vis dažniau po savęs susirenka atliekas. Žygio metu radome daug jau pradėjusių irti šiukšlių ir mažai – neseniai numestų. Neradome stambiagabaričių atliekų (senų šaldytuvų, čiužinių, padangų), tad aplankė ir dviprasmiškas jausmas: jei taip sugebame gerbti visų pamėgtas saugomas teritorijas, kodėl negalime taip pat mylėti ir eilinių Lietuvos miškų?“ – retoriškai klausė A. Kučinskaitė.
Iš ekologo Erlando Paplauskio pasakojimo Agnietei labiausiai įstrigo pasakojimas apie kormoraną. Nes dauguma lietuvių įsitikinę, jog šis paukštis naikina žuvis bei miškus.
„Tiesa yra tokia, jog šie sparnuočiai gaudo tik mažytes žuveles, kurių žmonės nevalgo, o dėl sumažėjusio žvejų laimikio kalta pramoninė žvejyba. Kormoranai taip pat kaltinami miškų naikinimu, bet per dvidešimt metų jie nudžiovino tiek miško, kiek jo Lietuvoje yra nukertama per vieną parą!“ – sakė A. Kučinskaitė.
Mokytoja: galbūt mes visi suaugsim iki gebėjimo pakelti šiukšlę
Agnietė, dalis jos klasės ir kiti Vydūno gimnazijos devintokai bei dešimtokai sudaro praėjusių metų „Žaliosios olimpiados“ pirmosios vietos nugalėtojų komandą. Moksleiviai laimėjo kelionę į Briuselį, tačiau dėl užgriuvusio karantino ir kelionių apribojimų vis dar jos kantriai laukia.
Aštuntokų klasės auklėtoja Roma Pociūtė sako, jog moksleiviai rūšiuoja ir tai skatina daryti visą mokyklą, renka panaudotą elektroniką ir ją neša į specialias surinkimo vietas, o su chemijos mokytoja netgi perdirba popierių.
Vis tik iš žygio po Olando kepurę mokytojai įstrigo, kad lietuviams vis dar trūksta sąmoningumo. „Šiukšlės daugiausia tokios: „suvalgėm kažką, ir numetėm“, – sakė mokytoja R. Pociūtė. Ypač daug nuorūkų, smulkių saldainių popierėlių ar saulėgrąžų lukštų pastebėta ties suoliukais. – Anksčiau paprašydavau vaikų pakelti šiukšlę ir man atsakydavo: „Čia ne mano!“ Šioje klasėje tokių dalykų nėra, šie moksleiviai žino taisyklę – ką atsinešei – išsinešk, pamatę šiukšlę ją paima. Galbūt mes visi iki tiek užaugsim ir ateityje gamtoje nebebus nei nuorūkų, nei kitų šiukšlių.“
