A. Kairys. Takelis į Baltijos kelią

Kiekvienais metais rugpjūčio 23-ąją mane užplūsta tie patys prisiminimai iš jaunystės dienų. Galbūt, gerbiamam skaitytojui bus įdomu ir svarbu nusikelti į 1987 metus, taigi, atsukti laiko ratą – 33 metus atgal. Tai buvo ištakos to, kas dabar vyksta ir ko mes taip siekėme – tai Lietuvos laisvės. Nuo tų dienų daug kas pasikeitė – žmonių mąstymas, interesai ir vertybės.

Esu užaugęs religingoje šeimoje, ypač pamaldi buvo mano mama. Tuo metu man ir mano draugams susiorientuoti ir suprasti, kokia buvo Lietuvos padėtis, padėjo mūsų tėvai ir užsienio radijo stotys. Tik jie mums atskleidė tą tikrąją tiesą, kad Lietuva yra okupuota.

Kartą nuvykęs į Kaliningradą, ten komiso parduotuvėje užtikau jūreivių atvežtą japonišką nešiojamą trumpųjų radijo bangų imtuvą ir jį tuojau pat nusipirkau. Ak, tos Vakarų radijo stotys – „Amerikos balsas“, „Vatikano radijas“. Jų bangos buvo nesulaikomos. Jos prasiverždavo net pro už jas stipresnius trukdymo stočių signalus ir pasiekdavo mūsų Lietuvos klausytojus.

Mes, tų laikų jaunuoliai, nelaikėme savęs didvyriais, bet kitokio gyvenimo siekis buvo mumyse gyvas, juk visos imperijos nėra amžinos.

Aš pats dirbau tuo metu didelėje karinėje gamykloje Vilniuje. Mes gaminome priešlėktuvinės gynybos radarų dalis. Gamykloje nebuvo skleidžiama propaganda apie Vakaruose tūnantį ir mums grasinantį priešą. Tiesiog mes dirbome savo darbą ir gaudavome už tai atlyginimą.

Aš prisimenu, kai  „Amerikos balso“ radijo stotis, kurios aš dažnai klausydavausi, paskelbė, kad Vilniuje 1987 m. rugpjūčio 23 d. prie Adomo Mickevičiaus paminklo keturi Lietuvoje žinomi žmogaus teisių gynėjai – sesuo Nijolė Sadūnaitė, Antanas Terleckas, Petras Cidzikas ir Vytautas Bogušis – rengė taikią demonstraciją Molotovo-Ribentropo paktui pasmerkti. Į ją buvo kviečiami visi geros valios žmonės.

Nutariau dalyvauti, nors neaišku buvo, kuo tas mitingas gali baigtis, gal net ir areštu, ar vėliau persekiojimais.

Tuo metu jau gyvenau Panevėžyje, tai iš vakaro autobusu nuvykau į Kauną pas bendraminčius draugus. Kartu su jais traukiniu nuvykome į Vilnių.

Iš geležinkelio stoties mūsų būrelis pajudėjo Senamiesčio link. Į šv. Mišias 10 val. lietuvių pamėgtoje Šv. Mikalojaus bažnyčioje mes nesuspėjome, bet vėliau sužinojome, kad išėjęs aukoti šv. Mišių čia pat prie altoriaus krito ir mirė kunigas altarista, buvęs politinis kalinys Stanislovas Valiukėnas.

Toliau einant link Šv. Onos bažnyčios matėsi daug stovinčių ir nežinia ko laukiančių milicininkų ar šiaip civilių žmonių. Jie nieko mūsų neklausė, tik įdėmiai į mus žiūrėjo. Einant toliau, jų buvo vis daugiau. Aš, kad nesukelčiau didelio įtarimo, rankoje turėjau medžiaginį maišelį, tarsi, eičiau į parduotuvę ar iš jos. Bet tie žmonės viską suprato ir žinojo. Ir vėliau po daugelio metų man teko susitikti žmogų, kuris anuomet dirbo Vilniaus miesto komjaunimo komitete, ir jis prisipažino, kad jiems buvo duota užduotis tą dieną stebėti aplinką ir, galbūt, net atpažinti žmones.

Artėjant prie A. Mickevičiaus paminklo įtampa augo, baimė taip pat. Juk anoje valstybėje buvo įprasta už kiekvieną neleistiną žingsnį grūsti žmogų į specialųjį automobilį. Tačiau taip neįvyko, ir mes ėjome toliau į priekį, kas bebūtų. Priartėjus prie aikštės, mes nusprendėme kol kas neiti į pačią aikštę, o kažkur netoliese likti stovėti ir stebėti padėtį. Pastebėjome, kad tą patį darė ir kiti žmonės, atėję čia tuo pačiu tikslu. Pati aikštė prie paminklo iki tam tikro momento buvo apytuštė.

Mačiau, kaip priešais per gatvę be langų esančiame pastate savo vietas užsiėmė tuometinė žiniasklaida – tai fotografai, žmonės su filmavimo kameromis bei iš televizijos laidų matyti žurnalistai. Tai reiškė, kad renginys ne eilinis.

Atėjus pagrindiniam dalyvių branduoliui iš Šv. Mikalojaus bažnyčios, staiga žmonės plūstelėjo iš pakraščių į aikštę, ir aikštė pasidarė pilna. Taip ir aš su draugais atsidūriau minios viduryje. Jaučiau, kaip iš baimės virpa ir žodžio pratarti negali šalia stovintis mano draugas. Kas dabar? Kas pirmas iš minios pradės kalbėti? Nutilus šurmuliui sesuo Nijolė Sadūnaitė, laikydama rankose tris atskirų spalvų kaspinus, garsiai prabilo: „Mylimi broliai ir seserys. Mes susirinkome čia paminėti gedulo dienos, kai du banditai Stalinas ir Hitleris susitarė pasidalyti Europą. Tos nusikalstamos sutarties pasekmės yra iki šiol tebesitęsianti mūsų Tėvynės okupacija, genocidas, tikėjimo ir kultūros persekiojimas“. Toliau sesuo Nijolė kvietė priešintis okupacijai taikiai ir melstis už mūsų persekiotojus.

Mitingo, kuriame dalyvavo apie tris tūkstančius žmonių, reikšmės dabar jau niekas negalėjo sumenkinti. Ilgai laukta tiesa buvo viešai pasakyta.

Prie paminklo kalbančiųjų buvo daug, jie keitė vienas kitą. Minia skandavo: „Laisvės! Laisvės!“ Kažkas metė aukštyn geltoną-žalią-raudoną kūdikio drabužį. Vienas kalbėtojas paprašė pakelti rankas tuos, kurie pritaria buvimui Tarybų Sąjungos sudėtyje. Rankų nebuvo. Ir miškas rankų atsakė į klausimą, kas trokšta laisvos ir nepriklausomos Lietuvos.

Nebuvo čia akademikų ar profesorių. Jie atsirado vėliau mitinguose. Čia buvo labai daug jaunų paprastų ir bebaimių žmonių. Lygiai kaip ir vėliau ginant televizijos bokštą, su viltimi, nes jie suprato, kad santvarkos nėra amžinos, o keičia jas žmonės. Mes patikrinome tuometinės valdžios reakciją.

Atrodo, jau labai daug buvo išsakyta susikaupusių nuoskaudų, ir tada atsirado minioje toks palengvėjimas ir atodūsis. Kalboms aprimus žmonės pradėjo skirstytis, ir aš pastebėjau, kad A. Mickevičiaus paminklas apjuostas trijų spalvų kaspinais, už jų užkišta tviskėjo gėlių puokštė. Deja, aš neturiu nė vienos savo asmeninės šių įvykių nuotraukos, nes bijojau, kad fotoaparatas bus išplėštas iš rankų ir sudaužytas.

Išėjome ir mes iš aikštės ir patraukėme link Gedimino kalno, įlipome į pilį ir iš ten buvo gerai matyti, kad žmonės neskubėjo, dar ne visi išsiskirstė, o būriavosi aplink paminklą ir dalijosi savo rūpesčiais ir džiaugsmais. O Vakarų radijo stotys jau komentavo sėkmingai pavykusį mitingą. Netylėjo ir vietiniai laikraščiai bei radijas. Jie pradėjo „Klerikalų ir nacionalistų sambūrio“ smerkimo ir niekinimo kompaniją, trukusią kelias savaites.

Kai kurie aktyvūs mitingo dalyviai jau kitą dieną buvo persekiojami, areštuojami ir gąsdinami.

Nežiūrint to, vėliau mitingų vis daugėjo ir daugėjo. Pirmasis nesankcionuotas mitingas, pirma viešo protesto akcija po Romo Kalantos susideginimo 1972 m., tarsi, iš siauro takelio išaugo į platų Baltijos kelią. Mitingo metu sugiedota „Tautiška giesmė“ ir „Lietuva brangi“ pažadino mumyse tikėjimą, kad žlugus ar pasikeitus Tarybų Sąjungai, bažnyčios bus pilnos tikinčiųjų, kunigų seminarijas užpildys jaunuoliai, pasišventę Dievo tarnystei, bus gera gyventi jaunam ir senam. Tačiau ne viskas taip išsipildė. Daug jaunų žmonių juk emigravo, paliko laisvą Lietuvą. Trūksta patriotizmo kasdieniniuose darbuose, o ne tik per šventes, kai jį matuojame metrais trispalvės juostos ar kilometrais jai sunaudotų siūlų.

Vis dėlto mes buvome ir esame pasienio valstybė tarp Rytų ir Vakarų, kuri turi glaustis prie vienos ar kitos didesnės valstybės politiniu ar ekonominiu atžvilgiu.