Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje Žolinės išvakarėse atsidarė ir iki spalio 18 d. veiks paroda „Ir žodis tapo reginiu: vaizdiniai pasakojimai XVIII‒XX a. lietuvių medžio ir lino raižiniuose“.
Parodoje pristatomi XVIII–XX a. lietuvių liaudies ir profesionalių autorių medžio raižiniai ir linoraižiniai iš M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkinių. Visų eksponuojamų raižinių išeities taškas ‒ žodis, istorija, pasakojimas. Liaudies raižiniuose tai ‒ Dievo žodis, religiniai pasakojimai, šventųjų gyvenimo istorijos, kurias žinomi ir nežinomi liaudies raižytojai „įvaizdindavo“, išraižydami nešakotų medžių lentose. Raižydavo abi lentos puses. Popieriaus lakštuose atspaustą vaizdą kartais spalvindavo dažais. Didesnių formatų atvaizdai būdavo sudaryti iš keleto atskirai spaustų fragmentų. Kompozicijas pjaustinėdavo peiliukais arba kaldavo kaltukais, o spausdavo primityviu rankiniu būdu, lentą užtepdami dažais, o popierių prispausdami voleliu. Keliaudami į atlaidus, raižytojai neretai pasiimdavo ir klišes bei dažus, kad, pritrūkę atspaudų, galėtų čia pat vietoje jų atsispausti.
Kūriniuose dominuoja liaudiška mitopoetika ir pirmykščio mąstymo archetipai. Jiems būdinga frontali kompozicija, plokštuminis, dekoratyvus vaizdo ar siužeto plėtojimas, stilizuotas piešinys, kresnos, neretai deformuotos figūrų proporcijos, statiška anatomija, schematiški judesiai. Spalvinėje ir ornamentinėje stilistikoje persipina primityvistinės ir barokizuotos bažnytinės dailės išraiškos formos, o psichologinė personažų charakteristika artimiausia liaudiškai pasaulėjautai. Šiuose raižiniuose savamokslis lietuvių raižytojas sujungė senąją lietuvių pasaulėvoką, valstietišką folklorą su kanonizuotais krikščionybės vaizdiniais ir giliašakne europietiška kultūra.
Parodoje eksponuojama ir vienintelė Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje saugoma liaudies raižinių klišė – Stepo Kuneikos išraižyta lenta „Nukryžiuotasis“.
Kita parodos dalis ‒ lietuvių literatūros ir tautosakos vaizdinės interpretacijos XX a. profesionalių autorių ir vieno talentingiausių Lietuvos tautodailininkų grafikų R. Krasninkevičiaus raižiniuose. Nors šių raižinių siužetai pasakoja jau visai kito pobūdžio istorijas nei XVIII–XIX a. religinė liaudies grafika, stilistiškai jie dažnai pastarosios paveikti. Formos supaprastinimu ir stilizavimu, raižysenos dekoratyvumu, ritmika, piešinio apibendrinimu ir deformacija, plokštuminiu kompozicijų pobūdžiu, spalviniais sprendimais šios iliustracijos artimos lietuvių liaudies medžio raižiniams. Tam tikrą kompozicinį vaidmenį čia, kaip ir ankstyvuosiuose religiniuose lakštuose, dažnai vaidina drauge su vaizdu išraižyti užrašai ‒ tautosakos ir literatūros kūrinių fragmentai.
Tipažo ir charakteristikų, kompozicijų ir raižysenos liaudiškumu pasižyminčios profesionalių Lietuvos grafikų kurtos literatūros ir tautosakos kūrinių iliustracijos natūraliai siejasi su iliustruojamais pasakojimais. Vaizdų konkretumas raižiniuose persipina su gelminiu apibendrinimu ir puikiai perteikia literatūrinio žodžio dvasią bei esmę, stebinčiojo vaizduotės sąsajas su pasakojimais ir dainomis, pirmapradį liaudies meno grožį.
