Lietuvos Metrika – pristatoma tarptautinei bendruomenei

The Lithuanian Metrica: History and Research („Lietuvos Metrika: istorija ir tyrimai“) – viena naujausių prestižinės JAV akademinės leidyklos Academic Studies Press išleistų knygų, kurią parengė Lietuvos istorijos instituto mokslininkai Artūras Dubonis, Darius Antanavičius, Raimonda Ragauskienė, Ramunė Šmigelskytė-Stukienė. Ši knyga – svarbus Lietuvos istorikų indėlis į tarptautinę Lietuvos Metrikos mokslinę sklaidą.

Lietuvos Metrika – tai pagrindinis seniausias, valstybinis, valdovo kanceliarijoje nuo XIV a. pabaigos formavęsis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės archyvas. Archyvą sudaro Lietuvos didžiojo kunigaikščio kanceliarijoje rusėnų, lotynų ir lenkų kalbomis rašytų dokumentų nuorašų knygos.

1795 metais, po Trečiojo Abiejų Tautų respublikos padalinimo, Lietuvą prijungus prie carinės Rusijos, Metrika buvo išvežta į Sankt Peterburgą. XIX a. Rusijoje senasis Lietuvos archyvas buvo išdraskytas, išvogtas ir išsklaidytas. Beveik visos Lietuvos Metrikos knygos (665 vienetai) šiuo metu saugomos Maskvoje (Rusijos Federacija).

Lietuvos istorijos instituto mokslininkų grupės parengtoje monografijoje, apibendrinant 30 metų vykdytus tyrimus, analizuojamas šio archyvo atsiradimas, apibūdinami svarbiausi jo raidos etapai, aptariama Metrikos knygų atsiradimo, skelbimo ir sklaidos istorija, įvertinamas lietuvių, pirmiausia Simono Daukanto, ir kitų Lietuvos mokslininkų indėlis į Lietuvos Metrikos tyrimus ir leidybą. Anglų kalba ką tik pasirodžiusi akademinė knyga atskleidžia ir įspūdingą Lietuvos Metrikos politinę ir kultūrinę vertę Lietuvos praeičiai ir dabarčiai. Parodoma, kad idėja susigrąžinti Metriką į Lietuvą, Vilnių, kilo dar S. Daukantui atliekant tarnybą prie šio archyvo Rusijos imperijos Senate Sankt Peterburge XIX a. pirmoje pusėje, o ją įgyvendinti pradėjo Lietuvos Taryba 1918 m.

Šį darbą tęsė Lietuvos Respublikos vyriausybė ir Lietuvos mokslininkai per visą Respublikos gyvavimą tarpukariu. Tuo metu dar menko politinio ir teritorinio „svorio“ Lietuva per 1920–1921 m. vykusias derybas su bolševikų Rusija neatgavo išskirtinio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės archyvo. Kita vertus, pažymėtina, kad ir Lenkija, pretendavusi susigrąžinti visą į Rusiją išvežtą lenkiškąjį (kartu ir Lietuvos raštijos) archyvinį ir kultūrinį paveldą, Lietuvos Metrikos taip pat negavo, nors ir dėjo didžiules pastangas.

Pažymėtina, kad tuo metu radosi daugybė pramanų, menkinančių atkurtos Lietuvos teises į savo kultūrinį paveldą užsienyje: sovietų Rusijos viešojoje erdvėje ir istoriografijoje imta pabrėžti, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo lietuvių-rusų valstybė, todėl jos kultūrinis paveldas – ypač raštijos palikimas rusėnų kalba – teisėtai priklausantis Rusijai; kad Lietuva neturinti jokių teisių į Lietuvos Metriką, nes ji XVIII a. pabaigoje buvo išvežta iš Varšuvos, o ne iš Vilniaus; kad Lietuvos Metrika – tai Lenkijos Karalystės (Lenkijos Respublikos) archyvalija; kad nei Lietuvos didieji kunigaikščiai (ir Lenkijos karaliai), nei jų skirti kanceliarijos pareigūnai nesirūpinę senojo archyvo knygomis ir kaupiama dokumentacija, todėl archyvas buvo netvarkingas, nesustruktūrintas dokumentų knygų ir pavienių raštų rinkinys. Deja, šie pramanai, nors ir kompetentingai paneigti Lietuvos mokslininkų kolektyvinėje monografijoje, iki šiol gajūs. Pastaroji aplinkybė dar kartą prisiminta nesenai pasirodžiusios knygos, skirtos Lietuvos Metrikai, reikšmę.

Knyga nebūtų pasirodžiusi be sėkmingo Lietuvos istorijos instituto ir Vasario 16-osios fondo (suformuoto UAB Koncerno „MG Baltic“) bendradarbiavimo, leidusio užtikrinta finansinę paramą knygos leidybos projektui.