O. Voverienė. Iizabelė – rezistentė, poetė, rašytoja, Lietuvos patriotė

Sugrįžusiam iš Sibiro nebuvo lengva,
Rugsėjo takas seminarijon nebekvietė sugrįžt.
Nutolęs ir mokyklinio varpelio aidas
kančios tavo ir vardo prisimint
Izabelė Skliutaitė-Navarackienė

Su Izabele susipažinau dar gerokai prieš Sąjūdžio revoliuciją ir Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą. Po pirmųjų mūsų susitikimų – jaučiau esame artimos sielos. Tik buvome skirtingos: aš simpatizavau antikomunistinio judėjimo dalyviams teoriškai, žavėjausi jais, jų drąsa ir jų pilietiška pozicija, o ji buvo to judėjimo dalyvė, politinė kalinė, tremtinė, retai tvirtos valios žmogus, gebėjusi išlikti pakėlusi galvą net žiauriausios priespaudos metais, gyventi visavertišką gyvenimą, baigti aukštąjį mokslą, parašyti ir išleisti kelias knygas, tapti pripažinta visuomenėje ir netgi sulaukti valstybinio apdovanojimo. Apie ją parašiau valstybinių ir jos asmeninių švenčių proga ne vieną straipsnį. Dabar pasirodė Aurelijaus Noruševičiaus sudaryta knyga apie ją „Izabelė. Ten, kur Tėvynė šaukė“ (Kaunas, 2020),  išleista jo vadovaujamoje leidykloje  „Kalendorius“.

Knygos sudarytojas įžanginiame straipsnyje rašo, kad jis, sudarydamas ir leisdamas šią knygą siekė parodyti „šios Asmenybės paprastumą, imlumą, žingeidumą, drąsumą, grūdinimąsi blogiui, kaupimąsi gėriui, mokslo siekimą, draugų pasirinkimą ir jų įtakos integravimą į savo siekių ir darbų realizavimą dalijimąsi savo įgytu ir sukauptu patyrimu ir atsakingu savarankiškumu, priimant sprendimus, mokymąsi iš savo mokytojų“ (Aurelijus Noruševičius. Sudarytojo siekiniai. Izabelė. Ten, kur Tėvynė šaukė. – K.2020. – P.10). Taigi knygoje rašoma apie jos heroję, jos gyvenimą ir veiklą, kaip apie sektiną pavyzdį jaunosioms lietuviukų kartoms.

Knygą sudaro: be minėto įžanginio žodžio trys skyriai: „Turtingo ir turiningo gyvenimo pradžia“; „Izabelės pasaulio pažinimo ir gyvenimo meilės mokytojai“ , „Laikas, kai baimę privalėjome įveikti“ ir priedai, kuriuose pateikiama autorės paskelbtų darbų bibliografija.

Knyga išleista pusiau kietais viršeliais, kurių pirmasis papuoštas I. Skliutaitės lageryje pieštu piešinėliu, antrasis– SSRS lagerių žemėlapiu. Knygos apimtis – 168 puslapiai. Knygos stilius lengvas, įtraukiantis, knyga perskaitoma vienu prisėdimu. Tačiau jos turinys atmintyje išlieka ilgam, prie kai kurių tekstų norisi grįžti dar ir dar kartą, ypač prie pačios knygos herojės Izabelės Skliutaitės Navarackienės tekstų. Knygoje spausdinami be minėto sudarytojo teksto, prof. Onos Voverienės, Alvyros Grėbliūnienės, ir Artūro Čiro rašiniai apie knygos heroję. Pateikiama I. Skliutaitės Navarckienįs paskelbtų darbų – knygų ir straipsnių – rodyklė. Joje – 139 bibliografiniai įrašai.

Izabelė Skliutaitė gimė 1925 m. kovo 9 d. Dvarčėnų kaime Daugų valsčiuje Aytaus rajone. Lankė Rimėnų ir Daugų pradines mokyklas, Alytaus gimnaziją, 1941 metais įstojo į Alytaus mokytojų seminariją, įsijungė į ateitininkų, o vėliau į Lietuvos laisvės armijos (LLA) veiklą. Nuo 1945 metų priklausė veikiančių „slapukų“ partizanų rėmėjų grupei, vadovaujamai mokytojo Konstantino Bajerčiaus. Turėjo Ramunės ir Jūraitės slapyvardžius, palaikė ryšius tarp Vaclovo Voverio-Žaibo, Laimučio ir Adolfo Ramanausko-Vanago prtizanų būrių, rašomąja mašinėle perrašinėjo, daugino ir platino partizanų atsišaukimus gyventojams, jų pogrindinę spaudą, slėpė ir slaugė sužeistą partizaną Suvalkietį, buvo Dzūkijos partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago apdovanota „Narsumo juostele“.1946 m. birželio 23 d. buvo NKVD suimta, nuteista 10 metų kalėjimo, kalėjo Kuzbaso ir Karagandos lageriuose. 1955 metais grįžo į Lietuvą, gerų žmonių padedama įsidarbino Druskininkuose Mokslininkų sanatorijos valgykloje padavėja, vakarais lankė  ir 1958 metais baigė Druskininkų vakarinę vidurinę mokyklą, 1959 metais ištekėjo už buvusio politinio kalinio Adolfo Navaracko.

1965 metais eksternu išlaikė Mokytojų seminarijos  baigimo valstybinius egzaminus, įsidarbino Druskininkų vaikų darželyje auklėtoja, 1971-1975 metais neakivaizdžiai studijavo ir baigė Šiaulių pedagoginį institutą, svajojo apie mokytojos darbą, bet tais laikais dirbti mokytoja negalėjo, nes buvo teista.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, dalyvavo Sausio 13-osios įvykiuose, prie Televizijos bokšto omonininkų buvo sužeista, tapo Druskininkų miesto Tarybos deputate (1990-1995), 45 dienas prie Lietuvos Respublikos Seimo badavo, protestuodama prieš prokomunistinės Algirdo Mykolo Brazausko klikos sprendimą neskirti Stasio Lozoraičio, Lietuvos patrioto, Lietuvos Respublikos ambasadoriumi JAV, ir jam pasiuntus į šias pareigas buvusį kagėbistą. 

Vėliau vadovavo Druskininkų tremtinių chorui, vėliau Druskininkų „Dainavos“ ansambliui. Parašė ir išleido knygas „Aukos ir Vilties diena“ (1996), apie Sausio 13-osios įvykius ir druskininkiečių dalyvavimą juose; „Brydė išlieka ne tik pievoj“ (2000) apie lietuvių pasipriešinimą okupaciniam rusų režimui, ir „Pažadinta atmintis“ (2005). Dalyvavo kuriant dokumentinį filmą „Garibaldžio byla“, apie jos buvusį mokytoją Konstantiną Bajerčių. Buvo Šiaurės ir Baltijos šalių tarptautinės konferencijos „Molotovo-Ribentropo pakto pasekmės Lietuvai“ rengėja, skaitė pranešimą konferencijoje „Moterys kaltina: komunizmo nusikaltimai Lietuvoje“ (Voverienė Ona. Lietuvos Respublikos didieji, Izabelė Skliutaitė Navarackienė // Ten pat. – P. 78-85).

Izabelės Navarackienės rašytame straipsnyje „Atmintis, apvilkta žodžių rūbu“ supažindinama su jos sutuoktiniu Adolfu Navaracku (1911-1994), buvusiu Lietuvos partizanu, politiniu kaliniu ir tremtiniu. Kultūros darbuotojas, archeologijos paminklų tyrinėtojas, Jakutijos Magadano lagerių politinis kalinys Adolfas Navarackas savo darbais paliko gilų pėdsaką Lietuvos kultūroje ir politiniame gyvenime. Gimė Adolfas Navarackas   Seinų apskrities Leipalingio valsčiaus Guobinų kaime 1911 m. balandžio 29 dieną valstiečių šeimoje. 17-metis jaunuolis paliko gimtuosius namus ir iškeliavo į Kauną pasitikti savo likimo. Čia 1932 metais baigė Pavasario komercinę mokyklą ir įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Istorijos ir filosofijos fakultetą, studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros, tačiau 1933 metais mirus jo mamai, turėjo grįžti į namus ir rūpintis mažesniaisiais broliais ir sesutėmis. Visą gyvenimą jį lydėjo Vincento van Gogo  mintis: „Siek šviesos, kad nenugrimztum į šio pasaulio purvą“. Jau paaugus broliukams ir sesutėms, vėl išvyksta į Kauną siekti šviesos. Įsidarbina Vytauto Didžiojo muziejuje, keliauja po Lietuvą, rinkdamas jam eksponatus, kaimuose kalbina senolius ir užrašo per 250 lietuviškų senoviškų dainų, liaudies šokių, juos aprašo. 1941-1944 metais studijuoja Vilniaus pedagoginiame institute gamtos ir geografijos mokslus.

Prasidėjus Lietuvoje rusų okupacijai, neabejodamas įsijungia į pasipriešinimo kovotojų gretas, įstoja į Lietuvos tautinę partiją (LTP). Išrenkamas į jos Tarybą, aktyviai veikia. Tarp jo dėstytojų buvo ir Juozas Markulis, tapęs MVD agentu „Ereliu“ ir  „Erelio“ toks pat bendražygis V. Svirnelis. 1948 metais jų pastangomis visi LTP nariai buvo suimti, jiems sudarytos politinės bylos, nuteisti po 10-25 metus. Adolfas Navarackas buvo nuteistas 10 metų sunkiųjų darbų kalėjimo ir 5-riems metams tremties. Kalėjo Šiaurės Sibiro Taišeto, Vikaravkos (1949-1951) Magadano (1951-1955) sunkiųjų darbų lageriuose.. Dirbo Indigiro rūdos ir aukso kasyklose. Į Lietuvą grįžo 1956 metais. Apsistojo pas brolį gimtinėje. Ilgai negalėjo Lietuvoje prisiregistruoti. Atvykęs į Druskininkus darbo ieškoti, sutiko Izabelę. Ją vedė. Uždarbiavo pas žmones, tai statybose, tai žemės ūkyje. Gimė dukra Gintvilė. 1989 metais pradėjo dirbti LTSR istorijos ir etnografijos muziejuje, dalyvavo ekspedicijose, viešojoje ir mokslinėje spaudoje publikavo daugybę straipsnių. Bendradarbiavo „Tiesoje“, „Valstiečių laikraštyje“, „Literatūroje ir mene‘, „Ežerų krašte“ ir kt. Deja, apibendrinti savo darbų  ir išleisti jų rinkinį po knygos stogu jau nebespėjo. Netikėtai mirė 1994 metais.

Knygoje I. Skliutaitės-Navarackienės gyvenimas ir jos politinė bei visuomeninė veikla atskleidžiamos giliau, visapusiškiau ir detaliau. Ją su malonumu į rankas paims ir buvęs politinis kalinys ir tremtinys, ir istorikas, ir žurnalistas, rašantis Lietuvos istorijos tematika, ir mokytojas, ir studentas bei moksleivis, ir bet kuris skaitytojas, knygų mylėtojas. Gaila, kad ji išleista tik 100 egzempliorių tiražu, norintys ją įsigyti turės gerokai paskubėti.