Viename senovės baltų padavime pasakojama apie mitinį kalvį, nukalusį, įžiebusį ir į dangų įkėlusį Saulę. Laidoje susitiksime su tautodailininku Ričardu Grekavičiumi iš Karmėlavos, kuris pernai vasarą Lietuvoje pripažintas kalvių kalviu. Ričardas Grekavičius kuria unikalias rankų darbo saulutes ir kaip kiekvienas kalvis turi savo filosofiją.
„Ugnį reikia mylėti. Aš neleidžiu čia mėtyti nuorūkų, ugnį reikia gerbti“, – taip, įkurdamas žaizdrą, savo kalbą laidoje pradeda kalvis. Kai įsikalbėjome, sužinojome, koks yra archajinis metalo apdirbimo būdas, kaip kalamos saulutės, kokios Lietuvoje rengiamos pagrindinės kalvių šventės, kaip R. Grekavičius vertina jam suteiktą „Lietuvos kalvių kalvio“ vardą.
Lietuvos kalvių kalvio vardas vienam iš šalies kalvių suteikiamas kas trejus metus. Apdovanojimo tikslas – skatinti UNESCO globojamą Lietuvos kryždirbystę, kalvių kūrybiškumą, palaikyti gyvybingas ir gaivinti nykstančias senojo amato tradicijas, pagerbti talentingiausius meistrus. R. Grekavičius ne tik talentingas meistras, bet ir aktyvus vietos bendruomenės narys. Savo darbus jis pristato visoje Lietuvoje, rengia parodas muziejuose, kultūros ir švietimo įstaigose, bibliotekose, pristato kalvystės amatą miestų ir amatų šventėse, dalyvauja kūrybiniuose mokymuose.
Atskirą dabartinės liaudies meninės kalvystės sritį sudaro vadinamosios dekoratyvinės „saulutės“. Saulučių kalimo etapą savo kūryboje praėjo beveik kiekvienas dabartinis kalvis. Tradicinės saulutės, kadaise turėjusios glaudų ryšį su mažąja liaudies architektūra, XX a. septintajame dešimtmetyje šią reikšmę prarado. Jos tapo grynai dekoratyviniais akcentais liaudies dailės parodose, muziejų ekspozicijose, butų interjeruose. Nuo aštuntojo dešimtmečio vidurio saulutės vėl naudojamos memorialiniams paminklams, įkomponuojant į jas kaip puošybos elementą simbolines stilizuotas paukščių bei kitų gyvūnų, augalų formas.
XX amžiaus pabaigoje kalvystė labai pasikeitė. Kalvėse naudojami elektra varomi sudėtingi metalo virinimo mechanizmai, pneumatiniai įrankiai. Iš vienos pusės, kalvio darbas palengvėjo, iš kitos pusės, atrodytų, jis prarado pirmapradę reikšmę. Tačiau, kol dar yra kalvių, kuriančių unikalius vienetinius rankų darbo dirbinius, tol gyvuos senųjų amatų tradicija. R. Grekavičius mums aprodė savo metalo karalystę – dirbtuvę ir, nepaisydamas žaizdotos rankos, iškalė saulutės spindulį, kurio viršūnėlėje išlankstė metalo širdelę…
Visose šalyse kalviai buvo gerbiami žmonės, kai kuriose tautose net prilyginami burtininkams. Ir nenuostabu: juk tarsi iš nieko – iš geležies rūdos, purvino, pilko akmens gabalo – sugebėdavo padaryti daug nuostabių daiktų.
Laida bus rodoma birželio 28 d. 9 val., kartojama 29 d. 9 val., 30 d. 13 val., liepos 2 d. 15.20 val. ir 4 d. 11.15 val. per Balticum TV.
Kūrybinė grupė: Nijolė Jačėnienė (režisierė), Jonas Tumasonis-Adominis (operatorius), Eglė Šilaikaitė (montuotoja), Kristijonas Lučinskas (kompozitorius), Laurynas Bolnis (videografikas), Sigutis Jačėnas (tekstų skaitovas). VšĮ „Vieno aktoriaus teatras“ projektą iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas. Partneriai: Lietuvos tautodailininkų sąjunga, Lietuvos nacionalinis kultūros centras, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, informaciniai partneriai – interneto portalas Alkas.lt, dienraštis „Vakarų ekspresas“.
nemačiau tokių avilių – ant drevinio avilio užsodintas krepšio pavidalo iš šiaudų pintas avilys. o ant jo dar ,,kepurė”. Grožis neišpasakytas. Iš tolo vaizdas, tartum dailūs grybai stovi. Kas nematėte, žr. LRyto ,,Reporterio” 09 min.
– tv.lrytas.lt/zinios/lietuvos-diena/2020/06/27/news/kretingiskio-sodyboje-isskirtinis-turtas-bites-medu-nesa-i-istorinius-avilius-15423887/
——————–
Dievinu puodžius ir kalvius. Neįsivaizduoju, kaip galima užsispyrusią geležį paversti grakščiu žalčiu, linksma saulyte, švelniausiu žiedu? Taip sušildo namus ir sielą tokie žmogaus širdimi ir rankomis gaminti kūriniai.