Ar žinote, kad koronaviruso požymis yra sumažėjęs apetitas. Ir sumažėjęs tiek, kad daržovių augintojai priversti naikinti pernykštį derlių. Ir jei valstybė jiems nepadės, suprask išpirks, tai visą jie ir sunaikins. Aišku, dėl koronaviruso aš čia nerimtai, tačiau pati naujiena kiek nustebino, ypač kai ką tik iš parduotuvės parsinešiau kiniškus česnakus, lenkiškus obuolius ir dar vengriškus svogūnus.
Tarp kitko su neparduodamo maisto problema susiduriama ne vien Lietuvoje. Štai JAV ūkininkai užaria pasėlius. Tačiau per akis yra ir kitų pavyzdžių kur neparduotas maistas tiesiog išdalinamas nepasiturintiems. Ir čia, beje, tikro socialinio solidarumo gestas. Bet labdara dalykas savanoriškas ir tuo pačių visokių nacionalizacijų bei bolševykų „prodrazverstkių“ laikai senai praeityje. Ir jei tikėti mūsų propaganda, tai pas mus rinką ir atitinkamai visas problemas turi sureguliuoti „nematoma rinkos ranka“.
Taigi ką turi daryti protingas verslininkas jei susidūrė su per dideliu kiekiu maisto gaminių – pagal ekonomikos klasikus turi mažinti kainą. Maža to, jei padėtis visai bloga, tai mažinti iki tiek, kad tiesiog sumažinti nuostolius ir nors žaizdotam ir apdaužytam kaip nors išgyventi tikintis geresnių laikų. Jei verslininkas to nedaro, tai jis tiesiog idiotas. Yra dar 2 pasirinkimai. Pirmasis – jam geriau sunaikinti dalį gamybos, o likusią parduoti gerokai brangiau, o antrasis – jo pardavimo pajamos nėra pagrindinis pelno šaltinis.
