Mūsų sąmoningumas bręsta kartu su mumis, mums augant. Ar labai anksti? Kas čia dabar pasakytų ir nesuklystų? Bet mes auginome save kaip kas mokėjome, kokioje dirvoje augome ir kas mus augino. Juk visko būta.
Ar dabar tiksliai prisiminsiu tą 1972 metų gegužės dieną? Tikrai ne. Ar ji buvo savaitę po gegužės 14-osios ar dar po savaitės? Žinau, kad prieš tą dieną, kurią norėčiau tiksliau prisiminti, iš Kauno buvo atvažiavęs tėvelio brolis. Nepakartočiau jų pokalbio, jei ir labai norėčiau, bet klausiausi. Galiu prisiminti tik savo veiksmus, kaip aš vakare įnirtingai ieškojau, kuo man rengtis į mokyklą rytojaus rytą.
Ryte sėdžiu stotelėje prie Gudienos kryžkelės, patenkinta savo drabužių derinimu: brolio vyriški geltoni marškiniai, žalias plonos sintetikos megztukas ir stora raudona mamytės liemenė iš paltinės medžiagos. Buvau liesa kaip dviratis ir ilga kaip kartis, mamytės liemenė buvo per plati ir trumpoka. Kitoje gatvės pusėje prieš savo namą kažką dirbo tėvelio pažįstamas Putnikas. Vis pasižiūri į mane, pasižiūri. Po kiek laiko prieina: ,,Kur tu, vaikeli, išsiruošei? Gal Kaunan važiuosi?” Galvoju: ,,O koks tavo reikalas, ko čia klausinėji?” ,,Į mokyklą…” – sumurmėjau panosėje, o Putnikas sako: ,,Tai gerai.” Ir nueina sau. ,,Na ir keistas. Kaip šiaip tai nesisveikina, o dabar net per gatvę atėjo”, – nepatenkinta galvoju aš. Nežinojau tada, kas to Putniko uošvis, tik daug vėliau išgirdau apie lagerį ar tremtį…
Mokykloje gal jau po pirmos pamokos buvau pakviesta į direktoriaus Leonardo Ptašinsko kabinetą: ,,Kad daugiau nematyčiau taip netvarkingai apsirengusios, jei nenori, kad sumažintume pažymį už elgesį!”– rėkė mūsų direktorius Levitano balsu, nors man atrodė, kad jo akys nebuvo labai piktos. Mes jį pravardžiavom ,,Bombonešiu” arba ,,TU-124”. Kai jis eidavo koridoriumi, galima buvo girdėti, kaip skrenda musė, bet mūsų mokykla kartais būdavo pati geriausia visoje Lietuvoje. Kad ir koks jis būtų buvęs, geras buvo tas mūsų Bombonešis, pažymio man nesumažino, o dažnai ir labai pagirdavo.
Apie Romą Kalantą iš karto daug nesužinojau, gal tik koks ,,Amerikos radijas” ar dar kas bus ,,įdėjęs žinių”, nes tėvelis visada jo klausėsi, nuo manęs nesislapstydavo. Mamytė tylėdavo, tik kai nuvažiuodavom į Kauną apsipirkti ar į Klinikas, mamytė sakydavo: ,,Va šitoj vietoj aš jaunystėje fotografavausi, o dabar čia žmogus susidegino”.
Kiek mes buvom sąmoningi savo vaikystėje, kas ten dabar pamatuos? ,,Man bernai labiau rūpėjo”, – pasišaipyčiau dabar iš savęs, bet… Va tas ,,bet” vis dėlto yra, nes ne visi protestavo. Aš tyliai pamėginau.
