Mokslininkai: po šiltų žiemų – iššūkiai dėl vandens išteklių

Viena tokia šilta žiema kaip šiųmetė – be šalčio, sniego, be upes, ežerus sukaustančio ledo ir įprastų pavasarinių potvynių – lemiamos įtakos Lietuvos vandens ištekliams nepadarytų. Tačiau Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) mokslininkai teigia, kad per trumpą laikotarpį smarkiai pakitęs klimatas neabejotinai kenkia Lietuvos ekosistemoms, blogina vandens būklę ir kelia naujų iššūkių. Todėl žemės ūkyje ir kituose sektoriuose turi būti taikomos modernios technologijos, leidžiančios vandens išteklius naudoti kuo efektyviau, bei išugdyta nauja profesionalų karta, gebanti tokias technologijas kurti ir pritaikyti.

Kol kas didžiausias nerimas – paviršinio vandens kokybė

Ekspertai tikina, jog šiandien Lietuvoje galime džiaugtis, kad turime pakankamai daug ir kokybiško geriamojo vandens. Artezinis vanduo, slūgsantis 30–100 metrų gylyje ir dar giliau, kol kas į klimato kaitą dar stipriai nereaguoja ir tarp nelaidžių sluoksnių gyvena savo įprastą gyvenimą su lėtais pakilimais ir atoslūgiais – priešingai nei arčiau žemės paviršiaus esančio gruntinio vandens lygis, kuris, iškritus krituliams, priklausomai nuo jų intensyvumo, gruntų laidumo savybių ir gruntinio vandens slūgsojimo gylio, pakyla su didesniu ar mažesniu vėlavimu.

„Atsakingai naudojant, artezinio vandens išteklių Lietuvai gali pakakti ilgam. Esame viena iš nedaugelio pasaulio valstybių, kuri gėrimo tikslams naudoja tik požeminį vandenį. Tačiau dėl netikėtos ekologinės katastrofos, taip pat dėl dešimtmečiais gilyn į gruntinio vandens sluoksnį besiskverbiančių cheminių medžiagų, šiam vandeniui užsiteršus, žemės gelmėse jo jau niekaip neišvalytume“, – įspėja VDU ŽŪA Vandens ūkio ir žemėtvarkos fakulteto dekanas doc. Algis Kvaraciejus.

Pašnekovo teigimu, šiuo metu mokslininkams didžiausią nerimą kelia kritulių maitinamo paviršinio vandens kokybė, nes šylant klimatui pastaraisiais metais pasikeitė kritulių struktūra, vasarą kartais lietaus tenka laukti gana ilgai, o žiemomis atsirado vasaroms būdingų liūčių. Šios liūtys ne tik nesudrėkina gilesniųjų žemės sluoksnių, kaip tai padarytų lėto sniego tirpsmo vanduo ar smulkūs dulkiantys lietūs, bet ir išplauna iš dirvožemio laidžias maisto medžiagas, žemės ūkyje naudojamus chemikalus. Visa tai su liūčių vandeniu teka į upelius ir upes, o galiausiai – į Kuršių marias bei Baltijos jūrą. Dėl to pažeidžiamos natūralios vandens telkinių ekosistemos, jose nyksta tradicinė flora ir fauna.

Kadangi vandens temperatūra dėl šiltėjančio oro taip pat kyla, mūsų telkiniai vis dažniau „žydi“, didėja jų bakteriologinis užterštumas, o per paskutinį dvidešimtmetį Baltijos jūroje išplitusios invazinės žuvys – nuodėguliniai ir juodažiočiai grundalai – iš esmės pakeitė kitų jūros priekrantės gyventojų mitybos sąlygas. Invaziniai grundalai minta moliuskais, kurie filtruoja vandenį, suvartodami jame esančias maisto medžiagas. A. Kvaraciejus pastebi, kad moliuskai yra labai naudingi, nes jie mažina nepageidaujamus vandens telkinių eutrofikacijos reiškinius. Grundalams priekrantėse sunaikinus moliuskus, jų nebelieka vietinių vertingų rūšių žuvims, ir jos yra išstumiamos maisto ieškoti gilyn į jūrą.

Lietuvos teritorijai – nusausėjimo prognozės

Nesusidarant nuolatinėms sniego dangoms ir dėl to nebelikus didelių pavasarinių potvynių, Lietuvos energetikos instituto hidrologijos laboratorijos duomenimis, vidutinis metinis Nemuno nuotėkis (upynas apima apie du trečdalius šalies teritorijos) ryškiai mažėja. Ši tendencija prognozuojama ir ateityje: iki 2035 m. nuotėkis sumažės vidutiniškai 6,5 proc., o 2081–2100 metų laikotarpiu – iki 16,3 proc. Panašaus ir net gerokai didesnio nuotėkio mažėjimo laukiama ir mažesnėse šalies upėse. Tai leidžia daryti prielaidą, kad Lietuvos teritorija turėtų palengva nusausėti.

Šią žiemą vandens lygis upėse svyravo įvairiai ir vietomis netgi šiek tiek kilo, tačiau vidutinis šių metų sausio vandens lygis Nemune buvo 66–120 centimetrų žemesnis už sausio vidutinį daugiametį lygį, Neryje – 6–38 centimetrais, o Šešupėje – 95 cm.

„Prognozuojama, kad ateityje sulauksime ir šiltesnių, ir šaltesnių metų, kartais sugrįš ir žiemos. Tik jos truks gerokai trumpiau – ne 2–3 mėnesius, o gal 2–4 savaites. Tačiau bendra tendencija turėtų išlikti – vidutinė metinė temperatūra kils, lietaus pavidalo kritulių kiekis šaltuoju metu didės, o šiltuoju mažės. Ypač antroje vasaros pusėje – liepos ir rugpjūčio mėnesiais. Krituliai taps trumpi, bet labai intensyvūs – šią tendenciją vasaromis jau parodo nesuvaldomi potvyniai miestų gatvėse. Dėl to bus ir staigių, bet trumpų upių vandens lygio pakilimų“, – besikeičiančio Lietuvos klimato niuansus komentuoja doc. A. Kvaraciejus.

Mokslininkas prognozuoja, jog vis dažniau sulauksime ir karščio bangų, kai oro temperatūra kils iki 30–35 laipsnių, galimai ir daugiau – galima prisiminti, jog rekordiškai karštas buvo jau praėjusių metų birželis. Karščius lydintys škvalai ir viesulai taip pat tampa ir taps gerokai dažnesni. Tačiau A. Kvaraciejus įspėja, kad nereikėtų atmesti ir atvirkštinių procesų – staigių arktinio oro masių įsiveržimo, pasireiškiančių staigiomis šalnomis tuo metu, kai augalų vegetacija pavasarį jau būna įsibėgėjusi.

Mokslas ir verslas turi ieškoti inovacijų

Visa tai, docento teigimu, skatina ieškoti naujų sprendimų visų pirma žemės ūkyje, nes dėl padidėjusios oro temperatūros drenažo sistemomis pratekančio vandens kiekiai jau labai padidėjo žiemos laikotarpiais, kai laukų sausinimo poreikis yra minimalus. Ir atvirkščiai – pavasarį ir ypač vasarą, kai pasėliams kaip tik reikia drėgmės, jos dirvoje nepakanka.

Todėl įprastais būdais atnaujinti šiuo metu prastos būklės šalies drenažo sistemas nepakanka – ten, kur leidžia reljefo sąlygos, jos turėtų būti pertvarkomos į reguliuojamojo nuotėkio drenažo sistemas. Tokiose sistemose būtų galima reguliuoti gruntinio vandens lygį atsižvelgiant į augalų poreikius bei sumažinti maistingųjų medžiagų išplovimą su drenažo vandeniu. Rudenį drenažo nuotėkio reguliavimo sistemas būtų galima laikyti tokioje pozicijoje, kurioje dirvožemio drėgmė būtų kaupiama kitam sezonui.

„Keičiantis klimatui ateityje laukia ne vienas iššūkis. Dabartiniai mūsų moksleiviai yra aktyvūs, jiems rūpi Lietuvos ir pasaulio likimas. Todėl visus tuos, kurie nori prisidėti prie vandens išteklių išsaugojimo, raginčiau jungtis prie profesionalų komandos, juolab kad tokių specialistų ateityje reikės vis daugiau“, – reziumuoja VDU ŽŪA Vandens ūkio ir žemėtvarkos fakulteto dekanas A. Kvaraciejus.