E. Grakauskas. V. Radžvilui ir kitiems dėl Kovo 11-osios signatarų

Netikėtai į Valstybę atkūrusių signatarų niekinimo programą įsijungė ir Dalios Grybauskaitės prezidentavimo 10-metyje vėl pradėjęs reikštis politikoje prof. Vytautas Radžvilas. Jo replikos tipo rašinėlyje „Apie Kovo 11-osios signatarus“ (Tiesos.lt redakcija 2020-01-27) šokiruoja totaliai neteisingos ištarmės, giliai įžeidžiančios 70-90 metų amžiaus sulaukusių valstybės pamatų statytojų garbę ir orumą.

V. Radžvilas daugumą signatarų laiko visiškai abejingais Tautos likimui. Vienus laiko „visiškai praradusius sąžinę ir padorumą, besipuikuojančius – išsivaikščiojančia ir nykstančia Lietuvą pastačiusius ant gerų bėgių“. Kitus – „tiesiog prisitaikėliškai tylinčius“ ir tik „kelis, keliolika, menkutę saujelę“ laiko tvirtai ir drąsiai kalbančiais.

Nemato ir negirdi, kas dieną, kas savaitę kalbančių, rašančių ir kovojančių Zigmo Vaišvilos, Audriaus Butkevičiaus. Rimtai ir išsamiai (moksliniais pagrindais) rašančių ir pasisakančių: Vlado Terlecko, Algirdo Endriukaičio, Egidijaus Klumbio, Narcizo Rasimo.

Taikliomis publikacijomis spaudoje nušviečiančių esamas negeroves, vykdančių aktyvią Valstybės gyvenimo stebėseną tarpe Rolando Paulausko, Egidijaus Bičkausko, Jurgio Jurgelio, Algimanto Norvilo, 12-kos grupės – Signatarų diskusijų klubas „Šimtmetis“.

Vykdydami Valstybės atkūrėjų signataro statuso priedermes, Valstybės ir Tautos ateitimi nenuilstamai iki pat savo mirties rūpinosi Algirdas Patackas, Česlovas Kudaba, Antanas Račas, Mečislovas Treinys, Alfonsas Svarinskas, Rūta Gajauskaitė, Vidmantė Jasukaitytė ir visi jau į anapilį išėję 37 signatarai. Jų tarpe ir V. Radžvilo kolegos iš VU Filosofijos katedros Romualdas Ozolas, Bronius Genzelis, Bronius J. Kuzmickas ir kiti. Nežinau ar visi jie priskiriami įvardijamai „menkutei saujelei atvirai ir drąsiai kalbančių?“.

Neįtikėtina, kad pats prie Sąjūdžio ištakų buvęs, LR Aukščiausios Tarybos (AT) Sąjūdžio centro frakcijos posėdžiuose dalyvavęs, mūsų AT deputatų daugėto kolega pagal bendrą darbą VU, kūręs ir vadovavęs liberalų partijai, disponuojantis visa esama ir prieinama informacija, taip neobjektyviai, neteisingai ir melagingai niekintų valstybės atkūrėjus, įsijungdamas į jau du dešimtmečius vykdomą signatarų diskreditavimo, išstūmimo iš viešos erdvės, dergimo ir niekinimo programą.

LR AT kasdieninio ir naktinio alinančio darbo ir sutelktų pastangų dėka, okupacinių karinių ir politinių jėgų spaudimo, kylančios vietos tarybinės nomenklatūros puolimo aplinkoje, signatarai, atkūrę valstybę ir  per trejus metus suformavę jos politinius, ekonominius ir teisinius pagrindus, parengę ir pateikę Tautai referendumui ir dabar galiojančia LR Konstituciją, nutraukė LR AT veiklą (nelaukdami kadencijos pabaigos) ir dauguma pasitraukė iš aukščiausio lygio politinės veiklos.

Tikslas buvo perduoti aukščiausios valstybinės valdžios galias Tautai, kad išrinktų pirmojo LR Seimo sudėtį iš naujų, jaunesnės kartos piliečių,pasiryžusių toliau kurti ir dirbti Tėvynės labui. Tolesnei politinei veiklai  Seime – perimamumui palaikyti, pasiliko ir buvo tik 39 LR AT deputatai (sąlygiškai įvardijant: 13 – socialdemokratiškos ir 26 – konservatoriškos krypties).

Socialkomunistinio mąstymo tuometinės kartos dalis, dariusi karjerą okupacinės valdžios administracinėse struktūrose ir įmonėse, apsukriai išnaudodama šalyje esamą pereinamojo (ikireforminio) ir reformų rengimo bei jų pradžios transformacijų diktuojamais iššūkiais, susitelkusi į komunistų partijos, pakeitusios pavadinimą į LDDP gretas ir jos satelitines organizacijas, turėdama partinės nomenklatūros tradicijas, gerai organizuotos propagandos ir manifestacijos renginių poveikio dėka, perėmė iniciatyvą iš jau besiskaidančio Sąjūdžio ir tapo pokomunistinės terpės tęsėja, stabdančia reformas po jų revizijos ir tobulinimo priedanga.

Tauta metėsi į buvusios Tarybų valdžios atstovų – LKP/LDDP glėbį ir A.M. Brazauskui, Č. Juršėnui, B. Genzeliui, K. Antanavičiui, A. Ražauskui ir kitiems iš 13-kos signatarų dalyvaujant 4 metus vykdė Sąjūdžio valdžios LR AT pradėtų reformų diskreditacijos (gadinimo, ardymo, žlugdymo) veiksmus. Politinių sprendimų , realizuotų priimtuose įstatymuose privalomo perimamumo principas buvo ignoruotas ir sulaužytas.

Net jeigu ir visi 39 signatarai būtų buvę vienodų politinių pažiūrų, prieš likusią 101 Seimo nario daugumą būtų nepajėgūs realizuoti reikiamus sprendimus. Ką tuo metų veikė likę nuošalyje liberalių nuostatų Sąjūdžio Seimo lyderiai ir net susitelkę į liberalų partiją. Deja tik tyliai stebėjo LDDP valdžios vykdomas Lietuvos ūkio ir ekonomikos reformavimo ardomosios veiklos akcijas ir nieko nedarė šios absoliučiai žalingos ir ilgalaikes pasekmes turėjusias destrukcijos sustabdymui.

Tik vienas pavyzdys: LR AT 1990-06-26 n. Nr.I-411, kaimo gyventojams, tikslu užtikrinti pragyvenimą ir nepriklausomybę nuo tuometinių tarybinių ūkių ir kolūkių vadovų malonės, asmeniniame pagalbiniame ūkyje, naudojimuisi iki žemės reformos pradžios buvo suteikta teisė į padidintą žemės sklypo iki 2-3 ha. LDDP daugumos pirmasis LR Seimas ir jo Vyriausybė 1994m., nekreipdamas dėmesio į signatarų protestavimą, atskiru nutarimu šiuos tik naudojimuisi (ne nuosavybei) suteiktus ikireforminiame periode žemės sklypus privatizavo, suteikdamas nuosavybės įsigijimo teises (Žin., 1994 Nr.22-361). Tai tapo kliūtimi vykdant Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (restitucijos) įstatymo normas.

Ši tyčinė politinė akcija perkelta į Žemės reformos įstatymus iki šiolei priskiriama ir eskaluojama net dabartinių politikų kaip Sąjūdžio valdžios – LR AT žalinga klaida, tyčia (ar dėl teisinio analfabetiškumo) suplakant teisines – tik naudojimosi ir nuosavybės sąvokas. Tokių 2-3ha žemės ploto pagalbinių ūkių buvo arti 0,5mln. Iš jų susiformavo ir išsivystė šiuolaikiniai sodybiniai ūkiai (plačiau: E. Grakauskas.

Agrarinė teisė, bendroji dalis, 5 skyriaus, 275-281psl.). ES vykdomos agrarinės (žemės ūkio) ir ekonominės politikos dėka, 2/3-liai sodybinių ūkių nunyko. Kaimo ir miesto žmonės emigravo. Keliais etapais ir dešimtimis kartų draskyta ir darkyta Žemės reforma nebaigta lygi šiolei. Didžiausias Tautos turtas ir pragyvenimo šaltinis – žemės ūkio paskirties žemė išparduodama užsieniečiams.

Antrajame LR Seime LR AT deputatų – signatarų liko 35 (24 konservatoriai, 6 socialdemokratai, 5 liberalai). Šio Seimo dauguma, vadovaujama Tėvynės Sąjungos/Lietuvos konservatorių (TS/K) lyderių, išplėtė nuosavybės teisių atstatymo (restitucijos) ribas ir privatizacijos proceso ribas bei apimtis.

Šių dviejų LR Seimų ir jų Vyriausybių veiklos rezultatai, švelniai sakant labai liūdni. Trečiajame LR Seime LR AT deputatų – signatarų beliko tik 11. Ketvirtajame tik 9 …  ir dabartiniame LR Seime yra tik 4 K. Glaveckas, E. Gentvilas, R. Juknevičienė (Rastauskienė) ir E. Zingeris. Ką solidaus ir visuotinai reikšmingo gali nuveikti toks Signatarų kiekis aukščiausiame valdžios ešelone?!

LR deputatų- signatarų dauguma pasitraukusi iš valdžios ir užleidusi ją partijoms, būdama jau 50-60m. ir vyresnio amžiaus dar dirbo pagal turimas profesijas ir esamas galimybes valstybinėse ir privačiose organizacijose, savivaldybėse, diplomatinėje tarnyboje, mokslo ir mokymo įstaigose.

Dar iki politiškai, ekonomiškai ir teisiškai „kreivo, šleivo“ įstojimo į ES prasidėjusi, nuo pirmojo Seimo ir vis gilėjusi politinė, ekonominė ir  teisinė šalies krizė, atvedusi į dabartinę situaciją, davė daug neigiamų žalingų ir net katastrofiškų rezultatų. Tai visi mato, žino, analizuoja ir audringai diskutuoja.

Kaip reaguoja, ką veikia ir kokių priemonių imasi signatarai?

V. Radžvilas, dar iš jo dalyvavimo LR AT deputatų pravedamose nuolatiniuose pasitarimuose puikiai žino, kad per visą praėjusį 30-metį signatarai niekada nebuvo abejingi, matė, analizavo ir reagavo į esamas negeroves savo kolektyviniais pareiškimais, konferencijomis, moksliniais darbais, dalyvavimais renginiuose ir manifestacijose. Kartu su Tautos, visuomeninių organizacijų atstovais dalyvavo demonstracijose, piketuose ir referendumuose.

Nuo pat pirmajame LR Seime pradėtos Agrarinės reformos (AR) darkymo pradžios signatarai – Lietuvos žemdirbių Sąjūdžio (LŽS) tarybos nariai: L. Milčius, A. Andriukaitis, E. Grakauskas ir M. Treinys kartu su kitais Seime opozicijoje likusiais LR AT deputatais ėmėsi visų įmanomų priemonių stabdyti daromą žalą. Rašė į spaudą, protestavo Seime, inicijavo Lietuvos Konstitucinio teismo (KT) tyrimus dėl visos eilės priimamų įstatymų prieštaravimo LR Konstitucijai (KT 1994-01-19, 1994-05-27, 1995-03-08, 1995-10-28 nutarimai).

Kasmet Tautą ir valdžią pasiekdavo signatarų pareiškimai ir kreipimaisi visais svarbiausios valstybinės valdžios veiklos ir žmonių gyvenimo reikalais. Ilgametė, vis blogėjanti situacija kaime ir žemės ūkyje, esanti signatarų pastovaus dėmesio centre, buvo išanalizuota ir apibendrinta Lietuvos mokslo akademijos (LMA) 2014-02-26 konferencijoje „ Kaimo kelias“. Didžiausią žalą Lietuvos nacionalinės dvasios identiteto buveinei – kaimui padarė ir daro nacionalinės agrarinės politikos atsisakymas ES bendros žemės ūkio politikos naudai, produkcijos kvotų, kainų, „išankstinio pasitraukimo“ iš žemės ūkio veiklos, išmokų skyrimo tik stambiems ūkiams, žemės pardavimą užsieniečiams ir žemės ūkio žemės pardavimo tūkstančiais ha įmonėms bei kitos nacionalinio agrarinio ūkio naikinimo (siaurinimo) priemonės išvariusios daugelį kaimo gyventojų emigracijai į užsienio šalis (plačiau žiūr. Nepriklausomybės sąsiuviniai. 2015, Nr.2(12), psl. 21-33).

Signatarų, po LR AT veiklos priešlaikinio nutraukimo (1992m. pabaiga), praėjusio 27 metų laikotarpio, bendros ar grupinės veiklos visų darbų nei apžvelgti nei įvardinti viename straipsnyje neįmanoma. Veikla buvo įvairiapusė ir daugiaplanė. Pateiksiu tik vienų metų 2015m. ir tik kelias bendranacionalines ir valstybinės reikšmės veiklos priemones:

– 2015-02-16 signatarai (7) ir kiti Sąjūdžio žmonės (1,8tūkst.) paskelbė „Kreipimąsi vardan Lietuvos“. Jame išdėstė pagrindines Tautą ir Valstybę slegiančias negeroves – valstybės žlugdymo ir Tautos naikinimo tikslus. Pasisakyta už nacionalinių vertybių – Šeimos ir Tautos išsaugojimo pagrindus.

Inteligentija ir jaunimas raginami imtis pilietinės atsakomybės už Tėvynės išlikimą. Kreipimasis pateiktas žiniasklaidai (publikuotas Alkas.lt, 2015-03-13). Pagrindinės  masinės informacijos priemonės – nutylėjo.

– 2015-03-04 signatarai kreipėsi į šalies vadovus dėl rengimosi Lietuvai dalyvauti eurozonoje ir lito sunaikinimo. Deja, mūsų spaudos konferencijos per Seimo televizija ir prašymai –  bent nesunaikinti turimas nacionalines valiutos atsargas – rezultatų nedavė. Įvedus eurą – visi buvo 3,5 karto nuskurdinti. Pagrindinės didžiosios info priemonės – nutylėjo.

– 2015-04-24 signatarai vėl kreipėsi į šalies aukščiausių institucijų vadovus dėl 2013-10-14 referendumo rezultato įgyvendinimo (dėl naujos Atominės elektrinės statybos). Paskelbta per LR Seimo TV spaudos konferenciją. Pagrindinės masinės info –  nutylėjo.

– 2015-06-03 signatarai kartu su kitais Sąjūdžio žmonėmis LMA surengė forumą tema „Mūsų valstybės tikslas“. Pranešimuose analizuota ir vertinta esama padėtis, valstybės raidos kriterijų ir krypties nebuvimas. Renginyje susikūrė „Birželio trečiosios“ grupė, deja, sulaukusi tokio pat likimo kaip ir V. Radžvilo 2019 m. burtas komitetas nesulaukė platesnio visuomenės palaikymo.

Signatarai neliko nuošalyje nei vieno bendranacionalinės reikšmės įvykio vertinime ir pasisakė dėl Sostinės Lukiškių aikštės valstybinio statuso ir Vyčio paminklo. 2017-08-08 signatarų pareiškimas įteiktas LR Seimo vadovybei kartu su Seimo atitinkamo nutarimo projektu. Lietuvos valstybingumo šimtmečio renginių daugeto ir reiškiamų samprotavimų įvairiapusiškumo bei gausaus pagrindo, susiorganizavo Signatarų diskusijų klubas „Šimtmetis“, kuris veikia iki šiolei.

Nuo ES jurisdikcijon atiduoto valstybinio suvereniteto likusias Lietuvos valdžios galias užėmęs ir iki šiolei jas tebeturintis socialiberalistinis blokas (valdomas vietinio ir užsienio stambaus kapitalo), remdamasis Vakarų šalyse sukaupto pasipriešinimo (valdžios daromam blogiui) slopinimo patirtimi, sukonstravo, ištobulino ir paleido į apyvartą Signatarų neutralizavimo bei diskreditavimo programą.

Pradėta nuo bandomojo varianto (žiūrinti kokia bus reakcija visuomenėje). Signataras Rimantas Astrauskas – teismine tvarka apkaltintas aukšto rango teisėjų garbės ir orumo įžeidimu.

Nors niekam ne paslaptis, kad nuo valstybės atkūrimo pradžios teismus ir visą teisėsaugos sistemą kankina įvairios vidaus ir išorės „virusinės“ problemos. Kadangi „nuskriaustų“ teisėjų gynimo bandomasis variantas, neigiamos visuomenės ir valdžios reakcijos dėl valstybės atkūrėjo nepagrįsto, šališko diskriminavimo nesulaukė.

Įžeistas ir įskaudintas signataras R. Astrauskas visiškai pasitraukė iš viešo gyvenimo. Palaipsniui pradėti platesnio masto signatarų niekinimo, žeminimo ir neigimo sinchronizuoti veiksmai. Keletas signatarų persekioti teisėsaugos. Jos pareigūnų sistemiškai neobjektyviai ir neteisėtai informuojamos žiniasklaidos priemonės, atskiri žurnalistai periodiškai rengė ir platino temines toli nuo tiesos su teisėtumu nesikoreliuojančias , melagingas publikacijas.

Nuo atskirų epizodinių melagingų teiginių (tariamų faktų) padaromi nepagrįsti  ir neteisingi apibendrinimai apie visų signatarų gobšumą/savanaudiškumą, apie jų egoizmą/susireikšminimą. Visuomenei į atmintį tvirtai sudėti niekuo nepagrįsti absurdiški signatarų kaltinimai. Pagrindiniai iš jų:

Pirma, signatarai pasiskyrė sau rentas, patys pasiskyrė ir veltui pasiėmė didelius žemės sklypus . Rentos signatarams kaip ir mokslo, meno, kultūros ir sporto nusipelniusiems asmenims skirtos atskirais LR Seimo priimtais įstatymais.

Dėl signatarų – 2003-10-16 įstatymas Nr.IX-1789 ir Vyriausybės 2013-12-23 n. Nr.1665. Žemės sklypai Vyčio kryžiaus ordinu apdovanotiems asmenims ir Signatarams paskirti išsipirkimui LR Žemės reformos įstatymo nustatyta tvarka (1997m. redakcija).

Antra, Signatarai gavo ir turi daug ir vis reikalauja naujų privilegijų, reikalauja apdovanojimų (Prezidentūra, patarėjas Mindaugas Lingė, DELFI.lt. 2018-03-13 ir kt.). Tai valdininko vergiška prezidentės D. Grybauskaitės pareiškimo retransliacija Valstybės atkūrimo 20-mečio proga,jai teigiant, kad Signatarai jau „daug kartų apdovanoti įvairiais valstybės apdovanojimais… gavo žemę, gavo po automobilį…“ (BNS. 2010-02-14; Delfi.lt 2010-02-18).

Šis valstybės vadovės išsakytas absoliutus melas, tuoj po, tuo metu beveik jau kažkodėl nebešvenčiamos Vasario 16-osios, mus įžeidė trigubai: išsakyta netiesa valstybės aukščiausio posto atstovo;  tai pareikšta Valstybės atkūrimo,  –  Vasario 16-osios minėjimo pabaigoje; tai padaryta artėjant Valstybės atstatymo 20-mečio jubiliejiniai datai.

Mums nepraradusiems išdidumo ir savigarbos akivaizdi Valstybės etikos sampratos devalvacija (plačiau Jadvyga Bieliavska. Signatarė B. Valionytė: mes buvome idealistai. ELTA. 2010-03-09).

Viskas ir visada buvo priešingai – niekada, niekas iš mūsų tarpo nieko nei prašė, nei reikalavo jokių privilegijų, nei apdovanojimų. Pvz.: D. Grybauskaitė pagaminto prezidentinio (Valstybės atkūrimo 20-mečio proga medalio) įteikimui dauguma, nors ir kviečiami – nevyko. Kaip ir visus 10-mt jos prezidentavimo metų Signatarai nedalyvavo  Prezidentūros  valstybiniuose  šventiniuose renginiuose (nėjo patys ir nebuvo kviečiami).

Kasmetines Valstybės dienos šventes sutikdavo nuvykę ant Lietuvos piliakalnių, vakare sugiedodami Tautinę giesmę. Dėl aiškumo su valstybiniais apdovanojimais. Pasidomėjus paaiškėjo, kad šiuo metu 71 Signataras ir 8 LR AT deputatai nėra apdovanoti jokiu valstybiniu apdovanojimu.

Lietuvos Nepriklausomybės medalis, pagamintas Valstybės atstatymo 10-mečio proga, yra proginis medalis ir nėra nei valstybinis apdovanojimas, nei pasižymėjimo ženklas (Valstybinio apdovanojimo įstatymo 4 ir 7 str.). Tai taip pat parodo D. Grybauskaitės melo lygį ir amplitudę.

Trečia, dauguma signatarų yra į Sąjūdį infiltruoti KGB bendradarbiai ar agentai (V. Tomkus. Respublika. 2018m. vasario-kovo ir kt. numeriai). Toks amoralus, kvapą gniaužiantis, jausmus paralyžiuojantis, šlykštus melas gali išsikristalizuoti ir atsirasti tik piktavalių ar labai ir sunkiai sergančių asmenų smegenyse arba gali būti padiktuotas valdžios galias strateguojančių profesionalių organizacijų arba Lietuvos Nepriklausomybei priešiškų (vidaus ir išorės) jėgų.

Dar prieš įtraukiant Lietuvą į ES sudėtį, pradėtos realizuoti kitos signatarų eliminavimo iš valstybinės veiklos priemonės:

– Palaipsniui išstumti iš valstybinės tarnybos pareigų;

– Nuosekliai eliminuoti nuo raiškos masinėse informacijos priemonėse. Pvz.: televizijose, LRT atrenkamomis ar svarbiomis temomis diskutuoja tik tie patys leftistinių gender pažiūrų grupės draugai;

– Visiškai izoliuoti nuo valstybinės politikos (nors ir likučių) svarbių Tautos gyvenimo reikalų – bent patariamuoju formatu.

– Slopinti Signatarų įvaizdį ir reikšmę, šališkai ir  neobjektyviai paskleidžiant viešumoje  LR AT atliktų svarbiausių Valstybės statybos darbų (visos deputatų sudėties vieningų darbo rezultatą) sudėtį nepagrįstai priskiriant perdėtai sureikšminamai vieno asmens – LR AT pirmininko veiklai.

 Ministerijose, kitose valstybės institucijose ignoruojamos įstatymu nustatytos signatarų saviraiškos teisės (Statuso įstatymo 4str.). Iki ministrų ir tarnybų vadovų kaip iki dievo pateptųjų, neprileidžia jų „artimiausia aplinka“. Nors šie institucijų vadovai privalo priimti ir išklausyti signatarų pateikiamus pasiūlymus, pastabas ir prašymus be eilės. Vengia su signatarais bendrauti (pasikviesti) institucijos švęsdamos valstybines ar profesines šventes. Signatarai jau nurašyti iki bendravimo tik su moksleiviais.

Visumoje palaipsniui susiformavo ir įsigalėjo absurdiška ministerijų ir tarnybų izoliacija nuo piliečių. Patekti į valstybines institucijas niekas negali. Stovi pasamdyti privačių firmų postų darbuotojai. Niekas negali užeiti net pas pažįstamą ar bičiulį, patekti net pas eilinį valdininką. Telefonais niekas nekalba – pajungti automatai, kurie ratu suka ir dainuoja tą pačią įrašytą tiradą.

Tokios patyčios iš piliečių net okupantai nebuvo sugalvoję. Pvz.: Dėl Signatarų statuso įstatymo nuostatų laikymosi užtikrinimo Regioniniuose aplinkos apsaugos departamentuose ir Valstybinėje miškų tarnyboje  beviltiškai bandžiau patekti pas Aplinkos ministrą Kęstutį Navicką.

Pusę metų trukęs dėl to žaidimas su sekretoriatu ir patarėjais baigėsi be rezultato. Ministras net nesiteikė kalbėti telefonu, vargais negalais gavus jo telefono numerį.

Signataras E. Bičkauskas net buvo priverstas kreiptis į teismą, kad įpareigotų Generalinę prokuratūrą vykdyti Signatarų statuso įstatymo normos ir suteikti pageidaujamą informaciją apie Rusijos Federacijos pateiktą teisinės pagalbos prašymą.

Prokuratūra 2014m. atsisakė tai padaryti motyvuodama, kad medžiaga yra konfidenciali, todėl jam negali būti pateikta. Teismas 2015m. priėmė sprendimą panaikinti tokius Generalinės prokuratūros ir net Vyriausios administracinių ginčų komisijos sprendimus kaip neteisėtus ir nepagrįstus bei įpareigojo patenkinti Signataro prašymą.

Galima tik apgailestauti , kad net teisinės institucijos n 2 metus trukdė signatarui gauti informaciją ir atlikti pagrįstus ir teisėtus veiksmus bei eikvojo jo brangų laiką (2015-11-02 ELTA ir lrytas.lt informacija).

 Buvo nueita iki biurokratinės veiklos aukščiausio lygio absurdo – Signatarų kišenių ir daiktų patikros einant į aukščiausias valdžios institucijas. Valstybę atkurti Signatarai galėjo ir pajėgė, o ateidami į savo atkurtų Lietuvos valdžios institucijų pastatus, išreikšti savo nuostatas ar pakviesti į renginį, turi būti iškratomi kaip potencialūs teroristai?! Atsisakius dalyvauti tokio paniekinimo ir pažeminimo procedūrose ir eiti į šias valstybės institucijas, kažkam užteko proto šią „tvarką“ panaikinti.

Dar daugiau, vykdydami savo valstybės atkūrėjo statuso priedermę –reaguodami į masines Tautai ir valstybei darančias negeroves, klaidingus institucijų sprendimus valstybės pareigūnų nekompetentingumą signatarai nuolat ir viešai tai išreiškiantys tik per vienintelės institucijos prieinamą – LR Seimo informacinės  sistemos TV ar visuomeniniuose tinklaraščiuose, bei paviešindami savo kritines įžvalgas, išdėstantys įstatymų teisėtumo bei teisingumo pažeidimus – bandomi apkaltinti kaip keliantys grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui?! 

Šiai signatarų diskreditacijos akcijai pasitelkta net Valstybės saugumo departamento vadovybė. Tai jau viršūnė, apogėjus, kai tokiomis priemonėmis bandoma užčiaupti valstybės įkūrėjus.

 Vien mano nurodytų faktinių duomenų pakanka paneigti V. Radžvilo išreikštus priekaištus signatarams. Šis rašinys skirtas ne tik neleisti niekinti signatarų garbės ir orumo bet ir apsaugoti jau mirusius 37 Signatarų ir LR AT deputatų šviesų atminimą.

Kaip ir V. Radžvilas bei visi žmonės signatarai nėra neklystantys. Tačiau turi savigarbą, žmogiškąjį orumą (išdidumą). Todėl ir šiuo metu artėjant Lietuvos Valstybės Nepriklausomybės atkūrimo 30-mečiui, toliau eskaluojama signatarų niekinimo ir žeminimo prieš daugiau kaip 15 m. suformuota ir ištobulinta tradicija.

Žemiausių minios instinktų palaikymui spaudoje ir internete jau kuris laikas visuomenei pateiktas „Dienos klausimas“ totalizatoriaus forma siūloma balsuoti atsakant į 4 klausimus išvystytus iš vieno – ar  Signatarams turi būti mokama renta? (Respublika.lt).

Buvęs dienraštis „Respublika“ dar 2010-10-27 Nr.249 patalpino Rimo Valeikio piešinį apie Lietuvą parduodančius signatarus. Asmeniškai turiu šį piešinį ir laikau pasikabinęs namuose priešais savo darbo stalą. Ir dabar, rašydamas žiūriu į jį ir mąstau iki kokio lygio dar gali ir nugrimzti į nebūtį nepadorių vedlių žlugdoma Tautos dalis, ypač jaunimas, kuris turėtų būti mūsų ateities kūrėjas.

Tikiu moralės ir proto galia.

Su artėjančiu Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 30-mečiu!

2020-02-24

Autorius yra Kovo 11-osios Akto signataras