O. Voverienė. Piliakalniai – unikali tautos kultūros vertybė

Konfucijus kalbėjo: „Tas gyvas dabartyje ir ateitį tik tas regės, Kas savo praeitį pažįsta Ir brangina…“
Romualdas Grigas.

Tokiu epigrafu yra pradedama naujausioji akad. Romualdo Grigo knyga „Lietuvos piliakalnių paslaptys ir jų atodangos“ (V.,  2019). Tai antrasis iš esmės papildytas leidinys. Pirmasis „Lietuvos piliakalnių paslaptys“ (V., 2018) buvo mokslininkų ir visuomenės sutiktas su dideliu susidomėjimu. Matyt, kad atsiliepdamas į skaitytojų pastabas, akademikas knygą gerokai papildė ir turiniu ir apimtimi. Vasario 24 d. ši naujoji jo knyga buvo entuziastingai sutikta, susirinkus gausiai skaitytojų auditorijai K. Varnelio namuose.

„Lietuvos piliakalnių paslaptys ir jų atodangos“ – tai jau tryliktoji akad. Romualdo knyga, skirta lietuvių tautos ir jos sukurtos valstybės istorijai ir jų išlikimo globalėjančiame pasaulyje problemoms. Prieš ją buvo „Pralaimėjęs Kainas“ (1991) „Tautos savigyna“ (1993), „Tautos likimas“ (1995), „Prolegomenai“, Politikui ir piliečiui“ (1997), „Tautinė savivoka“ (2002), „Savasties ieškojimas arba laiškai lietuviams“ (V.,2004), ir jo iniciatyva parašytos ir jo redaguotos knygos „Tautinės tapatybės dramaturgija“ (V., 2005); „Tautiškumas ir pilietiškumas“ (V.,2007); monografija „Senieji lietuviai: tapatybės bruožai ir jų kitimas“ (V., 2009); „Dienoraščio langą pravėrus. 10 mano jaunystės metų (1956-1966)“ (V., 2011) rubajatų knyga „Akivarų atspindžiai“ (V., 2010), „Lietuvos piliakalnių paslaptys“ (V., 2018) o dabar ir naujausioji „Lietuvos piliakalnių paslaptys ir jų atodangos“ (V., 2019)

Kiekviena iš šių knygų sulaukė įdomių recenzijų, aptarimų jų sutiktuvėse ir konferencijose, daugybės citavimų kitų Lietuvos autorių leidiniuose, autoriui pavyko sukurti Lietuvos moksle tautotyros mokslinę kryptį ir į ją įsiliejusių tautotyrininkų būrį, kurį mokslotyrininkas amerikiečių mokslininkas Direkas de Sola Praisas pavadintų „nematomu koledžu“ („Nematomas koledžas“ t.y ne oficiali mokslininkų bendruomenė, dirbanti vienoje mokslinėje kryptyje, kurios nariai tiria ir gilinasi į tos mokslinės krypties svarbiausių problemų atskirus klausimus). Taigi, akademiką Romualdą Grigą, jau dabar galima drąsiai vadinti XX Lietuvos šimmečio pabaigos – XXI šimtmečio pradžios lietuvių tautos patriarchu, kaip kadaise vadinome dr. Joną Basanavičių XX amžiaus pradžios tautos patriarchu.

Neabejoju, kad tos mokslinės krypties problematika plėsis, dalinsis į atskiras temas ir potemes, kurios bus analizuojamos, rašant daktaro disertacijas ir habilitacijos darbus, kai į aktyvų mokslinį gyvenimą ateis dabartiniai aštuoniolikmečiai-dvidešimtmečiai, ir kai  Lietuvos mokslui bus sugrąžintas jam deramas prestižas ir pagarba. O kol kas Lietuvoje, sukaustytoje materializmo ir hedonizmo, trokštančioje tik duonos ir žaidimų – nėra kam rimtais likiminiais darbais užsiimti. Su širdgėla prisimenu prof. R. Grigo žodžius, pasakytus Tautos šventėje Veliuonoje ant Ramybės piliakalnio: „Dabar nei mano, nei jūsų, profesore, darbai niekam nereikalingi… Bet vis tiek dirbkime…“ Dar daugiau: Lietuvoje tokie darbai yra pavojingi… Kosmopolitiškai nusiteikusių politikų – jie yra vertinami, kaip ėjimas prieš srovę, t.y. prieš oficialiąją, siekiančią Tautą kuo greičiau nutautinti, politiką.

Jų leidyba nėra finansuojama, visuomenė skatinama jų „nepastebėti“: o jų autoriai nustumiami į mokslo ir visuomenės gyvenimo pakraščius, oficialiose mokslo institucijose (pavyzdžiui, Tarptautinių politikos santykių) visokiausiai būdais trukdoma ginti disertacijas tautotyrine tematika. Bet vis tiek, kaip žolė per storą betono sluoksnį, kalasi tos mokslo krypties nauji daigai ir jie net spėja pražysti ryškiais žiedais; jau minėtomis akad. Romualdo Grigo knygomis, prof Onos Voverienės monografijomis „Prie tautotyros versmių“ (V., 2009); „Tautotyros etiudai“ (V., 2011); , „Lietuvos aidas“ – Tautos mokykla“ (V., 2017); „Lietuvos Respublikos šimtmečio didieji“ ( V., 2018), Onos Voverienės ir Aušros Jurevičiūtės „Kovų už laisvę keliu į Amžinybę“ (V.2018); Mariaus Kundroto „Tauta amžių kelyje“ (V.,2009) „Tautinis idealas politikoje: Keturių šalių atvejai“ (V.2017) ir t.t. Taigi, jau turime kuo ir pasidžiaugti.

Po penkių dešimtmečių sovietinės okupacijos metų, kai literatūra iš Vakarų sunkiai prasiverždavo pro „geležinę uždangą“ prof. R. Grigui savo tyrinėjimuose ypač nelengva buvo atrasti objektyvius tautotyros atramos taškus. Sovietinės okupacijos metais tautos klausimai irgi buvo nagrinėjami, bet tik kaip jos niekinimo ir peikimo objektai, tautiškumą vadinant tik nacionalizmu ir net fašizmu, propaguojant“ tautų draugystę“, kurioje , žinoma, svarbiausias vadas ir vėliavnešys buvo „didžioji rusų tauta“, ir internacionalumą, aukščiausiu siekiniu laikant komunistinį kosmopolitizmą, sovietinės lietuviškos lakštingalos Salomėjos Nėries lyriškai apdainuotos: „Apsistosim, kai raudonu žiedu / Visa žemė skaisčiai sužydės“.

Prof. Romualdui Grigui, vienam iš nedaugelio Lietuvos intelektualų pavyko išsivaduoti iš pavergto proto klampynės ir sukurti darnią šiuolaikinę lietuviškos tautotyros kryptį, kuria pagrįstai galime didžiuotis. Bet, kaip rodo jo knygų leidybos metai, jos ir tegalėjo pasirodyti tik atgavus Lietuvai nepriklausomybę. Įdomu, kad kaip tik tuo laikotarpiu jos ir tapo pačiomis svarbiausiomis. Net sunku buvo ir įsivaizduoti kiek sovietmetis nutautino lietuvių, pavertė juos pasaulio piliečiais, mankurtais, neturinčiais nei savo Tėvynės, nei šaknų, geriausiu atveju dar pažįstančius tik savo tėvus ir senelius.

Romualdas Grigas gimė 1936 metais, sausio 25 dieną, Astelkių kaime, Radviliškio rajone. 1954 metais baigė Joniškėlio (Pasvalio raj.) žemės ūkio technikumą, tais pačiais metais įstojo į Maskvos K. Timiriazevo žemės ūkio akademiją, ekonomikos specialybę. 1962-1965 metais mokėsi tos pačios akademijos aspirantūroje. 1966 m. apgynė ekonomikos mokslų kandidato disertaciją, dirbo įvairiose su žemės ūkiu susijusiose organizacijose – Bartkuškio žemės ūkio technikumo direktoriumi, Aštriosios Kirsnos (Lazdijų raj.) parodomojo ūkio direktoriumi, Lietuvos Mokslų Akademijos Ekonomikos instituto vyr. moksliniu bendradarbiu. Ten dirbdamas pradėjo domėtis filosofijos problemomis. 1982 m. apgynė filosofijos daktaro disertaciją, perėjo dirbti į Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutą, vėliau tapo Socialinių tyrimų instituto vadovu. 1988 metais jam buvo suteiktas profesoriaus vardas, 2003 m. – jis tapo Lietuvos Mokslų akademijos nariu korespondentu, parašė per 10 monografijų, kelis šimtus straipsnių, aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, dėstė speckursus Vilniaus pedagoginiame universitete, Kauno Technologijos universitete, Lietuvos teisės M. Riomerio universitete.

Akad. R. Grigo knyga – jo monografija „Tautos likimas“ (1995), visų tautotyrinių tyrimų pradininkė, sulaukė ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio lietuvių dėmesio. Po jos pasirodymo, ypač po aktyvios jos skaitytojų reakcijos. Romualdo Grigo knygų Lietuvoje jau buvo laukiama. Ir mokslininkas neapvylė; jo knygos rodėsi viena po kitos, viena kitą papildančios ir tautos bei jos valstybės tematiką praplečiančios naujais aspektais. Naujausios jo knygos „Lietuvos piliakalnių paslaptys“ (V., 2018) ir „Lietuvos piliakalnių paslaptys ir jų atodangos“ (V., 2019) – tai akademiko reakcija, atsiliepiant į sovietinio mentaliteto istorikų iššūkius, niekinant ir žeminant mūsų protėvių gyvenseną ir kultūrą, vadinant juos paskutiniais barbarais Europoje, ir tokį požiūrį paskleidusius apie mūsų senovę visame pasaulyje. Akad. R. Grigas svo naujausioje knygoje, remdamasis istoriniais įvairiapusiškai ir argumentuota faktais ir dokumentais iš senųjų laikų gina mūsų protėvių garbę ir orumą.

Knygoje piliakalniai vertinami, kaip viena didžiausių lietuvių tautos kultūros vertybė, unikali pasaulio tautų istorijoje. Lietuviškų vertybių sistemoje – piliakalniai yra šalia gimtosios kalbos ir Tautos istorijos. Kiekviena vertybė susiformuoja ir atsiranda, kaip reakcija į atklystančią negandą. Lietuvoje V-VII amžiai, kaip, beje ir dabartinis, buvo tautų kraustymosi iš vienos teritorijos į kitą. Tų dienų šviesuoliai, mėgindami mūsų protėvius sulaikyti nuo šios negandos, ieškojo būdų, kaip sutvirtinti lietuviškųjų genčių bendruomeniškumą ir įtikinti juos, kad savo žemių apleisti nevalia. Kaip vieną iš to painaus psichologinio uždavinio sprendimų jie sugalvojo, kad lietuviai savo žemę turėtų papuošti piliakalniais, statomais ant gerąją energiją spinduliuojančių, dievų numylėtų žemės lopinėlių ir kalvelių, kad čia būtų galima rinktis kaimų bendruomenėms dievus pagarbinti ir bendruomeniškai tos vietovės ūkio reikalus aptarti. Taigi pirmieji piliakalniai arba supilti gražiausiose lygiose vietovėse, arba papildytos žemėmis kalvelės ir aukštumėlės tapo pirmaisiais piliakalniais, kurių svarbiausioji paskirtis buvo vienyti bendruomenes, atliekant ant piliakalnių apeigines šventes; vėliau ant piliakalnių buvo uždegtos amžinosios ugnys, kurias kurstydavo kaimo vaidilutės; čia jaunimas ateidavo iškilmingai tuoktis, švęsti Gamtos ir kaimo šventes, palydėti į šventąsias Dausas savo mirusiuosius.

Vėliau kai kurie piliakalniai tapo gynybiniais, buvo apjuosiami kasamais giliais grioviais, į kuriuos, kartais net vandens buvo pripilama, statomos aukštos tvoros, taip apsunkinant priešui prieiti prie gyvenamųjų būstų. Ištikus negandai, įsibrovus priešui į Lietuvos žemę, ant piliakalnių būdavo uždegami laužai, taip pranešant kaimynams apie ištikusią bėdą ir kviečiant juos į pagalbą gintis nuo priešų. 1377 metais Maišiagaloje, mirus kunigaikščiui Algirdui, jo palaikai buvo sudeginti ir palaidoti, supilant jam piliakalnį. Tokių piliakalnių, kuriuose atrandama laidojimo liekanų, Lietuvoje archeologai atrado jau nemažai. Vėlesniais laikais piliakalniai tapo patogiomis dangaus šviesulių stebyklomis. Manoma, kad kunigaikštis Gediminas 1316 m. sausio 25 d. buvo vainikuotas ant Veliuonos piliakalnio. Gedimino dvare buvo laikomasi pagoniškų papročių. Ant Veliuonos piliakalnio lietuvių mūšyje su kryžiuočiais kunigaikštį Gediminą ir pražudė kryžiuočio užnuodyta strėlė.

Piliakalnių kultūros epochą lydėjo lietuviškos dainos: lietuviškos baladės atliekamos vaidilų, dainos garbinančios mūsų garbingos senovės karžygius, giesmės skirtos didžiajam ir vieninteliam dangiškajam Viešpačiui ir jo tarnams, tarp kurių vyriausias buvo dievaitis Perkūnas. Jis valdė net 107 dievus ir deives, atsakingus už visus gamtos ir gyvenimiškus reiškinius bei ūkio darbus. Iš piliakalnių epochos mus pasiekė išlikusios sutartinės, kurios, manoma, buvo dainuojamos, kaip giesmės ant piliakalnių ir buvo pati stipriausia bendruomeniškumą ugdanti priemonė. Įsigalėjus Lietuvoje krikščionybei, dažnai bažnyčios buvo statomos ant buvusių piliakalnių ir kitų kalvelių.

Lietuvoje užregistruota daugiau negu tūkstantis piliakalnių. Manoma, kad jų yra apie 2 400. Knygoje pateikta 100 ryškiausių Lietuvos piliakalnių fotonuotraukų, kai kurie jų aprašyti. Knygoje aprašytos iki krikščioniškosios kultūros moralinės nuostatos, šventės, drabužiai ir net maistas bei gėrimai. Moralinės nuostatos pagoniškoje lietuvių kultūroje buvo gana aukštos. Viena iš pagrindinių nuostatų buvo ta, kas duota Viešpaties, žmogus atimti negali. Jeigu bendruomenės žmogus nusikalsdavo ir buvo nuteisiamas mirti, niekas negalėjo jo nužudyti. Jis pats turėjo įvykdyti sau mirties bausmę – dažniausiai pasikarti. Kunigaikštis Gediminas, kviesdamas iš Europos į Lietuvą visų sričių amatininkus, jiems žadėjo: „Nustatysime tokią savitarpio taiką, kad apie panašią krikščionys niekada ir negalvojo“. Taip pabrėždamas, kad tuometinė pagoniškoji Lietuva buvo grindžiama aiškesniais ir aukštesniais moralės principais negu krikščioniškoji Europa su jos ekspansionistine kultūra. Skaistybė ir mergaitėms ir jaunuoliams buvo laikoma didžiausia moraline jauno žmogaus dorybe. Ją praradęs iki vedybų, jaunas žmogus visam gyvenimui būdavo pažymimas gėdos dėme. Graikų istorikas Herodotas, lankęsis baltų-aisčių žemėse, juos pavadino „žmoniškiausiais žmonėmis“. Pagal tų laikų papročius žmogui buvo svarbu, ką jis randa, atėjęs į pasaulį, ką jis sugriauna ir ką jis palieka šviesaus ir gero po savęs.

Etnologė prof. Pranė Dundulienė savo laiku rašė, kad „egiptiečiai pasaulyje garsėjo piramidėmis, o lietuviai savo dainomis“ Prof. Viktoras Falkenhanas (1903-1987) atrado ir užrašė 700 000 lietuviškų dainų, dalis kurių atėjo iš pagoniškosios Lietuvos epochos. Manoma, kad lietuviškosios sutartinės atėjo iš piliakalnių kultūros ir buvo dainuojamos ant piliakalnių. Knygos autorius ir vadina sutartines „gyvąja apeiginių piliakalnių atodanga“.

Akad. R. Grigas krikščionybės įvedimą Lietuvoje vertina kritiškai, kaip svetimųjų invaziją į Lietuvą. Apeiginiai piliakalniai įtvirtino lietuvių tapatybę, o LDK laikais ji pradėjo nykti. Kunigaikščiams labiau rūpėjo dinastiniai ryšiai, o ne tautos kultūrinis paveldas. Kunigaikščiams rūpėjo turtai, jų dvarų blizgesys, o piliakalnių kultūrai buvo svetima prabanga, pabrėžiamas buvo nuosaikumas, taupumas. LDK laikais kunigaikštis buvo vienintelis valdovas ir sprendimų priėmėjas, o karaliaus Netimero laikais, sprendžiamasis balsas priklausė bendruomenei ir kriviui. Karalius Netimeras neapsaugojo vyskupo Brunono ir jo palydovų nuo bendruomenės sprendimo juos, kaip įsibrovėlius į lietuviškas žemes, nužudyti.

XII-XIII amžiuje Lietuvoje pradėjo formuotis feodalizmas, kūrėsi Lietuvos, Nalšios, Deltuvos, Upytės, Žemaitijos kunigaikštystės su jų diktatoriškais kunigaikščiais. Vytautas Didysis Lietuvoje įvedė baudžiavą ir bajoriškąją kariuomenę. Pagoniškoji kultūra pradėta neigti ir ją išpažįstantys persekioti. Žespospolitos laikotarpiu (1585-1655) Lietuvoje inkvizicijos laužuose degė, upėse ir ežeruose pradedami skandinti raganos ir raganiai, jų kastai priskiriant ir lietuviškosios pagoniškosios kultūros ir papročių žinovus. Visur ir visais atvejais buvo vadovaujamasi griežta krikščioniška Šv. Pauliaus nuostata: „Jeigu žmogus priima krikščionybę, jis privalo atsiriboti nuo praeities, atgimti Kristuje ir paisyti tik jo teiginių“ (ten pat, p. 238).

Taigi knyga patvirtina rašytojo Jono Aisčio mintį: „Mūsų tautos istorija yra tragiška. Dideles pastangas sekė didelės nesėkmės.“ Iš knygos turinio ir teksto akivaizdu, kad visos mūsų tautos nesėkmės ir nelaimės prasideda tada, kai mes pasiduodame svetimųjų įtakai, dažniausiai ir jų diktatui. Todėl akad. Romualdo Grigo knygą vertinu, kaip testamentinę, t. y. kaip perspėjimą lietuvių tautai: „būkime mažiau maži, gerbkime ir didžiuokimės savo tauta, visur ir visada kaukimės už mūsų tautos garbę ir orumą, kurkime savo valstybę patys, be svetimųjų diktato, didžiuokimės jos istorija ir jos sukurtu jau tūkstantį metų skaičiuojančiu valstybingumu.“ (Ona Voverienė. Tautotyros etiudai. – V.2011. p. 290-301).

Tegul mums šviečia, kaip kelrodė žvaigždė ir visada šildo Šventojo Tėvo Popiežiaus Pranciškaus jo lankymosi metu Lietuvoje (2018, rugsėjo 22 d.) pasakyti žodžiai „Lietuviai, būkite vieningi, nesusipriešinkite!; Puoselėkite savo tautos šaknis“. Ir pagal analogiją su jo pasakytais ir pagirtais estų dainos žodžiais estams: „Aš esu estas! Ir būsiu estas!“, visur ir visada kartokime: „Aš esu lietuvis! Ir būsiu lietuvis!“. Ir tuo didžiuokimės. Tautos ir valstybės atsiranda ir išnyksta…, o lietuvių tauta jau gyvuoja ir kaip idėja, ir kaip jos materialusis politinis įsikūnijimas – Lietuvos valstybė jau daugiau negu tūkstantis metų. O mūsų, šiandieninių kartų, atgaivinta ir kuriama Kovo 11-osios Lietuva jau 30 metų. Neleiskime jausmų aistroms liepsnojant ir piktavaliams pakurstant jos griauti net ir rinkiminių kampanijų metu. Kovo 11-osios Lietuva – tai visų mūsų kūrybos vaisius. Ir ja didžiuokimės. Būkime dėkingi knygų autoriams, tiesusiems tai Lietuvai kelią į Kovo 11-ąją, nes pirmasis nuo pat pasaulio pradžios buvo Žodis.

Straipsnio pabaigoje pakartosiu mintį, parašytą savo knygoje „Žymieji XX amžiaus Lietuvos mokslininkai“ (V., 2009). „Istorija ilgus dešimtmečius Romualdui Grigui buvusi pikta pamotė, didžiulės tautinės potencijos mąstytojui leidusi tik smilkti, Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, jam nusišypsojo ir jį įšventino į Tautos dvasios riterius ir net patriarchus, žinantį kam ir vardan ko jis mąsto, pasiaukojančiai ir kūrybingai dirba, vardan ko gyvena“ (Voverienė O. Žymieji XX amžiaus Lietuvos mokslininkai. Kai Istorija, buvusi rūsti, ima ir… nusišypso – V., 2009. – P. 180).