O. Voverienė. Moterys – Nobelio premijos laureatės

Iki 2000-jų metų Nobelio premija buvo apdovanotos 30 pasaulio moterų, tarp jų Marija Kiuri (Marie Sklodowska Curie) ir Marija Goperta Mejer (Maria Goeppert Meyer) apdovanotos 1903 metais už mokslo pasiekimus fizikos srityje: Marija Kiuri-Sklodovska (1911), šį kartą už mokslo pasiekimus chemijos srityje; Irenė Joliota Kiuri (Irene Joliot Curie) (1935) už mokslo pasiekimus chemijoje; Dorotė Kraufut Hodkin (Dorothy Crowfoot Hodgkin) (1964) už mokslo pasiekimus chemijoje; už mokslo pasiekimus fiziologijoje ir medicinoje: Gertė Radnit Korė (Gerty Radnitz Cori) (1947); Džozelina Bel –(1974) už pasiekimus fizikos srityje; Rosalina Susman Jelau (Rosalyn Sussman Yalow) (1977); Barbara Maklintok (Barbara McClintock) (1983), Rita Levi Montalsini (Montalcini) (1986); Džina Merė Len (Jean-Marie Lehn) už laimėjimus chemijos srityje; Kristijana Nuslein-Volard) (Christiane Nusslein-Vollhard) (1993); rašytojos ir poetės: Selma Otilija Lovisa Lagerlof (Selma Ottilia Lovisa Lagerllof) (1909); Grasija Deleda (Grazia Deledda)

(1926); Sigrinda Unseta (Sigrid Unset) (1928); Perla Bak (Pearl Buck) (1938); Gabriela Mistral (1945); Neli Saks (Nelly Sachs) (1966); Nadinė Gordimer (1991); Toni Morison (Morrison) (1993); Vislava Symborska (Wislawa Szymborska) (1996). Kovotojos už taiką pasaulyje: Baronesa Berta von Sutner (Baroness Bertha von Suttner) (1905), Džeinė Adams (Jane Adams) (1931); Emilė Grynė Balč (Emily Greene Balch) (1946); Betė Vilijams (Betty Williams) (1976); Mairida Korigan (Mairead Corrigan) (1976); Motera Teresa (Mother Teresa) (1979); Alva Myrdal (1982); Aung San Su Ki (Suu Kyi) (1991); Rigoberta Menču (Menchu) Tum (1992); Džodė Vilijams (Jody Williams) (1997), Elfriedė Jelinek (Austrija, 2004); Olga Tokarčuk (Lenkija); Dorisė Lesing (Dorris Lessing) (Iranas, 2007); Herta Miuler (Rumunija, 2009); Alisa Munro (Kanada, 2013); Svetlana Aleksijevič (Baltarusija, 2015).

Taigi, Nobelio premijos moterims akivaizdžiai parodė, kuriose srityse moterims labiausiai sekasi ir kur jos yra galingos. Tai literatūra ir taika. Tą dar kartą patvirtino ir Švedijos mokslo akademijos motyvai, skiriant Nobelio literatūros premiją. Gaila, kad ne visi jie yra paskelbti. O tie, kurie paskelbti yra tokie:

1909 metais Selmai Lagerliof premija paskirta „Už kilnų idealizmą, vaizduotės turtingumą ir pasakojimo širdingumą, būdingus jos kūrybai“.

1926 metais Grasijai Daledai premija paskirta „už kilnaus idealizmo kupiną kūrybą, kur su plastišku tikroviškumu vaizduojamas jos gimtosios salos gyvenimas ir nepaprastai nuoširdžiai nagrinėjamos bendražmogiškos problemos“

1928 Sigridai Undset premija paskirta „Už įspūdingą Šiaurės salų viduramžių gyvenimo aprašymą“.

1938 metais Perlai Buk (Pearl Buck) premija paskirta „Už išsamų ir tikrovišką epinį Kinijos valstiečių gyvenimo vaizdavimą ir už biografinius šedevrus“.

1945 m. Gabrielai Mistral Nobelio premija paskirta „Už stiprių išgyvenimų įkvėptus lyrinius kūrinius, kurie įprasmino jos poetinį vardą, kaip visos Lotynų Amerikos troškimų simbolį“.

1966 metais Nobelio premija paskirta Nelei Saks (Nelly Sachs) „Už puikius lyrikos ir dramos kūrinius, su jaudinančia jėga vaizduojančius Izraelio tautos likimą“‘

1991 metais literatūros Nobelio premija buvo paskirta Nadinai Gordimer Pietų Afrikos Respublikos rašytoja.

1993 metų literatūros Nobelio premija paskirta Tau Morison. Kurios romanai visapusiškai atskleidė Amerikos gyventojų esmines tikrovės puses, pateikė stipriai motyvuotas vizijas apie Amerikos ateitį.

1995 m. metais Nobelio premiją medicinos srityje gavo ir kita moteris Kristijana Nuskin-Volkard, dirbusi grupėje su kitais medicinos mokslininkais Edvardu Loriu (Leurie) ir fiziku Eriku F. Vyhausiu (Wiechauss) už embriono vystymosi genetinį reguliavimą.

1996 metais literatūros premija skirta Lenkijos rašytojai Veslavai Šimborskai (Weslawa Szymborska) „už poeziją, kurioje ironiškame istorijos ir gamtos kontekste aiškiai švyti žmogaus ir būties fragmentai“ (Baliutavičiūtė E.).

Pačia pirmąja Nobelio premijos laureate fizikos srityje tapo lenkaitė Marija Skladovska-Kiuri (Skladowska Currie), pralaužusi šimtmečiais vyrų augintus ledus, kad mokslas tik vyriška erdvė, ir moterims čia nėra ko veikti. Marija augo intelektualų šeimoje: jos mama buvo gimnazijos direktorė, o tėvas gimnazijoje dėstė fiziką. Mama mirė, kai Marijai tebuvo 11 metų. Žymus rusų mokslininkas D. I. Mendelejevas buvo geras tėvo bičiulis, ir dažnai lankydavosi jų namuose. Mergaitė nuo pat mažens labai įdėmiai klausydavosi jų pokalbių ir viską dėjosi į širdelę: jai buvo taip įdomu. Dar mokydamasi gimnazijoje Marija pradėjo dirbti jos pusbrolio chemiko laboratorijoje. D. I. Mendelejevas, pamatęs, kaip mergaitė stropiai dirba ir gražiai tvarkosi laboratorijoje jai pasakė komplimentą, kad ji galėtų pasiekti chemijoje aukštumų, jeigu ir toliau taip stropiai dirbtų ir dar paskaitinėtų ir chemijos mokslų istoriją bei straipsnių apie naujausius chemijos pasiekimus pasaulyje.

Žymaus mokslininko paakinimas mergaitei buvo įkvepiantis, tapo jos svajone. Tačiau šeima buvo neturtinga. Be to ir aukštasis mokslas moteriai tuometinės visuomenės akyse buvo „blogiau už prostituciją“. Gerą išeitį atrado Marijos vyresnioji sesuo Bronė, pasiūliusi Marijai sutartį: Marija turi padirbėti penkerius metus guvernante ir padėti jai, Bronei baigti jos išsvajotą medicinos mokslą, o kai baigs ir dirbs gydytoja, ji padės Marijai, sumokės už jos aukštąjį mokslą. Taip seserys ir sutarė: įgyvendinti savo svajones. Bronė išvažiavo į Paryžių į Sorboną studijuoti medicinos, o Marija dalinosi su ja savo guvernantės alga. Baigusi mokslus dirbo gydytoja Paryžiuje ir pas save pasikvietė Mariją, kuri irgi sekdama sesers pėdomis 1891 metais įstojo į Sorbonos universiteto Tiksliųjų mokslų fakultetą. Mokslas jai sekėsi ir jau 1893 metais, vos baigusi pirmąjį kursą, ji gavo ekvivalentį magistro diplomą. Tais pačiais metais ji gavo ir magistro laipsnį.

Viename pobūvyje pas lenkų imigrantus ji susipažino su chemiku Pjeru Kiuri, kuris jau buvo apgynęs daktaro disertaciją ir turėjo chemijos laboratoriją. Pjeras Mariją pakvietė padirbėti jo laboratorijoje, o jeigu gerai seksis ir ji galėsianti pasirinkti temą daktaro disertacijai. Taip ir buvo. Marijai buvo pavesti tirti kristalų ir magnetinių daiktų savybių priklausomybė nuo temperatūrų. Tyrimų eigoje jai pavyko nustatyti radioaktyvumo reiškinius. 1897 metais ji tyrimų ciklą užbaigė ir 1898 savo tyrimų rezultatus pranešė Prancūzijos mokslo akademijai. Taip buvo atskleistas urano radioaktyvusis spinduliavimas. Vėliau ji tyrimus pakartojo su kitomis medžiagomis – bariu ir bismutu, bet jie neparodė jokio spinduliavimo. Bet pakartojusi savo tyrimus su urano rūda, ji nustatė, kad urano rūda skleidžia dar didesnį radioaktyvų spinduliavimą, negu pats uranas. Parašė ir sėkmingai apgynė daktaro disertaciją „radioaktyvių medžiagų tyrinėjimai“ (Researches on Radioactive Substances“) Už radioaktyvios spinduliuotės atskleidimą Marijai Kiuri buvo paskirta 1903 Nobelio premija fizikos srityje. Gavusi Nobelio premiją Marija Kiuri savo tyrinėjimų nepaliko, ir toliau juos gilino. Net ir jos vyro Pjero Kiuri tragiška mirtis 1906 metais jos nesustabdė ir ji užsibrėžė tikslą gauti gryną metalo radį ir taip užbaigti tyrimų ciklą. Jai pavyko. 1911 metais Prancūzijos mokslo akademija jai paskyrė antrąją Nobelio premiją chemijos srityje už radžio ir polonio elementų atskleidimą ir radžio elementų išskyrimą. Marija Kiuri mirė 1934 m. liepos 4 d.

Mums, moterims, ypač malonu prisiminti, kad Nadina Gordimer, septintoji Nobelio premijos laureatė moteris literatūros srityje, išeivė iš Lietuvos, kaip ir kitas literatūros premijos laureatas Česlovas Milošas bei chemikas Melvinas Kalvinas (Melvin Calvin) (1980) bei ekonomistas Robertas J. Šileris (2013). Nadina Gordimer gimė žydų tautybės šeimoje, kuri mergaitei dar mažai esant emigravo į Pietų Afriką. Čia ji baigė aukštąjį mokslą – Virvatersrando universitetą. Rašyti pradėjo angliškai dar būdama moksleivė. Kai jai buvo 15 metų pasirodė spaudoje solidžiame literatūriniame žurnale „Forum‘“ su novele „Vėl ateiti rytoj“ (1938 m.). Pradedančios rašytojos kūrybai įtaką darė R. M. Rilkė, V. Vūlfas (Woolf), H. Džeimsas (Jamesas) ir M. Prustas (Proustas). Nuo 1955 metų Nadina daug keliavo. Aplankė keletą universitetų Europoje ir Amerikoje. Ji skaitė meno istorijos ir literatūros paskaitas tuose universitetuose. 1989 metais ji skaitė paskaitas Atėnų, Amsterdamo, Prinstono universitetuose. Buvo apdovanota įvairiomis PAR premijomis. Parašė ir išleido 14 romanų ir apsakymų rinkinių, be jau minėtos novelės. Savo kūryboje nepripažino jokių kompromisų, kalbėjo apie visuomenės ydas griežtai ir drąsiai ir buvo vadinama „PAR sąžine“. Tarp jos romanų: „Svetimšalių žemė“ (1956), „Garbingas svečias“ (1970); „Biurgerio duktė“(1970); „Mano sūnaus istorija“ (1990), „Sąžinės nusikaltimai“ ir kt. knygos. Nobelio premija jai paskirta už aistringą poetinę kūrybą, pasižyminčia plačiu akiračiu, jautriu inteligentiškumu ir humanistiniu vientisumu. (Lietuviai – Nobelio premijos laureatai // Atgimimas. – 2005, saus.14-29, p. 15).Tiems, kurie mėgsta skaičiuoti pinigus, matyt bus įdomu, kad Nadina Gordimer, 1991 metais kartu su Nobelio premijos diplomu ir medaliu buvo apdovanota ir 4 milijonų Švedijos kronų apdovanojimu.

Įdomios ir kitos Nobelio premijos laureatės. Svajoju, kad mūsų žymiosios moterys iš jų pasimokytų, siekiant aukštų tarptautinių apdovanojimų, ir padirbėtų ta kryptimi, taip pagarsinant Lietuvos vardą. Argi mes prastesnės už mūsų kaimynes lenkes, turinčias jau net tris moteris – Nobelio premijos laureates: chemikę ir fizikę Mariją Skladovską-Kiuri bei literatūros Nobelio premijos laureates Olgą Tokarčuk ir Veslavą Šimborską (Weslava Shymborska).

Selma Lagerliof, legendinė Švedijos rašytoja, kurios kūriniai iki šiol yra svarbūs gimė 1858 m. lapkričio 20 d. atsargos karininko ir mokytojos šeimoje Pietų Švedijoje Vermlando provincijoje Morbakos kaime. Naujagimė buvo silpnos sveikatos, todėl jos senelė pranašavo, kad Selma niekada neištekės. Taip ir buvo. Visa gyvenimą ji taip ir liko viena, bet ne vienišė. Jos aplinka ir draugai buvo jos knygų, atnešusių jai pasaulinę šlovę skaitytojai. Nors liga – tuberkuliozinis kojos sąnarių uždegimas – sparčiai progresavo, Selma, kentėdama žiaurius skausmus, nepasidavė. 1881 m. ji įstojo į Sjobergo licėjų pedagogikos paruošiamąjį skyrių ir jį sėkmingai baigusi į valstybinę aukštąją mokytojų seminariją. Ją baigusi mokytojavo Landskrūnės mergaičių mokykloje. Mokytojaudama susipažino ir susidraugavo su Švedijos garsia moterų judėjimo vadove baroniene Adlerspare Eselde (Adlersparre Esselde), redagavusia žurnalą, skirtą moterims, ir ši atspausdino pirmąjį Selmos sonetą tame žurnale. Sonetas liko be atgarsio ir intelektualioji baronienė pasiūlė mergaitei pamėginti savo likimą prozoje. 1890 metais vienas populiariausių Švedijos literatūros žurnalų paskelbė konkursą naujausiems Švedijos literatūros kūriniams. Baronienė Eseldė vėl padrąsino Selmą rizikuoti ir pasiųsti į konkursą jos rašomos knygos „Saga apie Gustą Berlingą“ dalį. S. Lagerliof paklausė jos globėjos, tapusios jai dideliu autoritetu, patarimo, ir į konkursą pasiuntė ne vieną jos rašomo romano, bet penkias dalis. Ir ji laimėjo konkursą. Ir ne tik laimėjo, bet ir pinigų gavo. Pagerėjusi jos finansinė būklė jai leido atsisakyti mokytojos pareigų ir atsidėti kūrybai.

1891 m. jis užbaigė romaną „Saga apie Gustą Berlingą“. Tais pačiais metais jis buvo išleistas. Pagrindinio romano veikėjo prototipas buvo jos tėvas, visada skatinęs mergaitę kūrybiniam darbui, išmintingai suvokęs, kad liga gyvenime jai gali atnešti daugybę nuoskaudų. 1895 metais S. Lagerliof gavo Švedijos karaliaus Oskaro (Oscaro) II paskatinamąją dovaną – stipendiją kūrybai, kuri jai leido su bičiule Sofija Elkana (Sophie Elkan) pakeliauti po Europą, aplankyti Italiją, Ispaniją, Egiptą, Jeruzalę, Palestiną ir Turkiją. Kelionės praturtino jos vaizduotę ir intelektą, įkvėpė naujų idėjų kūrybai. Pinigų dar užteko ir pasikviesti gyventi pas save į Landskrūną ir savo mamą 1897 m. moterys nutarė persikelti į patogesnį būstą, arčiau tėviškės, į Falūną. Dalarnos provincijoje. Tai buvo pats produktyviausias rašytojos Selmos Lagerliof gyvenimo laikotarpis. Čia ji parašė dviejų dalių romaną „Jeruzalė“ (1901-1902); „Pono Arnės pinigai“ (1904) ir apsakymų rinkinį „Legendos apie Kristų“ (1904); „Stebuklingosios Nilso kelionės“ (1907), kuri Švedijoje buvo laikoma geriausiu geografijos ir folkloro vadovėliu ir kuriame, kas buvo pasakiška, fantastiška ir stebuklinga, susipynę su realia tikrove. Knyga turėjo didžiulė pasisekimą, S. Lagerliof vardas tapo žinomas visai Švedijai, pradedant karaliaus rūmais ir baigiant kaimo sodybėlėmis.

S. Lagerliof tapo žinoma visoje Švedijoje ir turtinga. Ji įgyvendino savo mamos svajonę išpirko, parduotą už skolas tėvų sodybą Morbakoje, pastatydino naują priestatą, kuris tapo pagrindiniu, ir abi su mama grįžo gyventi į gimtinę. Čia ji įgyvendino savo jaunystės svajonę – parašė trilogiją apie Liovenšioldus, į kurią įvedė veikėjo iš jos ankstesnio romano „Saga apie Gustą Berlingą“, legendų rinkinį „Karalienės Kungahelėje“ (1899);  novelių rinkinį „Trolis ir žmonės“ (1915); romanus „Antikristo stebuklai“ (1897); „Liljakrūnos namai“ (1911); „Portugalijos karalius“ (1914), „Tremtinys“ (1918); autobiografines knygas „Pasaka apie pasaką“ (1908);  „Vaiko dienoraštis“ (1930) ir kitas. Selma Lagerliof parašė 24 knygas. 1919 metais Švedijos Akademija apdovanojo Selmą Lagerliof Nobelio premija už jos literatūrinę kūrybą. Ji buvo pirmoji moteris, gavusi Nobelio literatūros premiją, pirmoji tapusi Švedijos mokslų akademijos akademike (1914) ir pirmoji Upsalos universiteto Filologijos fakulteto garbės daktarė (1907). Jos vienintelės Švedijos moters portretas spausdinamas ant Švedijos 20 kronų banknoto. Selma Logerliof mirė 1940 metų kovo 16 d. Morbakoje. Dabar ten Selmos Logerliof memorialinis muziejus, kuriame kasmet vyksta naujausios literatūros pristatymai ir skaitymai. Kiekvieną vasarą Morbakos Selmos Logerliof muziejuje rodomas „Sagos apie Gustą Berlingą“ muzikinis spektaklis.

Tokių straipsnių vertos ir kitos 27 pasaulio moterys Nobelio premijos laureatės. Ne apie visas jas turiu surinkusi prieinamą medžiagą. Ji kaupiasi. Ir jeigu Likimas bus palankus, tikiuosi, kad apie visas jas anksčiau ar vėliau pasirodys knyga. Lietuvos mokslininkėms ir rašytojoms, bei jaunųjų kartų moterims, siekiančioms savo srities aukštumų, ji turėtų būti įdomi ir svarbi

1991 metais Taikos Nobelio premija buvo paskirta Birmos opozicijos lyderei Aun San Su Či, 46-rių metų kovotojai už demokratiją ir žmogaus teises Birmoje, kuri karinės chuntos buvo laikoma dvejus metus kalėjime už jos antivalstybinę veiklą prieš chuntą.

Tenka sutikti su straipsnio autoriaus nuomone, kad „Lietuviai pasižymi kraštutinumais. Didžiuojamės savo LDK periodu, šloviname savo kunigaikščius, o apie savo Nobelio premijos laureatus, gal tik išskyrus Česlovą Milošą, arba visai nežinome, arba žinome labai mažai. Netgi apie Česlovą Milošą sužinojome tik po jo mirties. „Patyliukais pripažindami savo klaidas ir pastatydami bent vieną paminklą savo kuriantiems, o ne griaunantiems genijams, pradėtume kurti naują ateities Lietuvą“ (Ten pat). Gal imkime ir darykime tai.