Jau po kelių savaičių Lietuvoje minėsime Nepriklausomybės trisdešimtmetį. Šia proga Lietuvos nacionalinis muziejus rengia parodą „Nesusitaikę“. Joje lankytojams bus pasakojama apie šalies žmonių pasipriešinimo, laisvėjimo ir laisvės kelią nuo XX a. 6-ojo dešimtmečio iki pat 1993 metų, kai iš Lietuvos pasitraukė paskutinis Sovietų Sąjungos karinis dalinys.
Parodoje bus rodomi interviu su valstybingumo pagrindus kūrusiomis asmenybėmis. Vienas iš jų – Atkuriamojo Seimo gynėjas-savanoris, buvęs Lietuvos kariuomenės vadas generolas leitenantas Arvydas Pocius. Jis sutiko pasidalinti prisiminimais apie valstybės saugumo struktūrų kūrimą Lietuvoje.
Pirmieji gynėjai – Sąjūdžio žaliaraiščiai
Prisimindamas įvykius nutikusius prieš daugiau nei 30 metų, A. Pocius išskiria Sąjūdžio renginiuose tvarką palaikiusius žaliaraiščius, kurie būrėsi savanoriškumo principu: „Jau nuo 1988 metų žaliaraiščiai saugojo Aukščiausiosios Tarybos narius. Padėtis Lietuvoje buvo tikrai sudėtinga – vis dar veikė okupacinė kariuomenė, KGB struktūros. Tuo metu vyko daugybė mitingų, kuriuose žaliaraiščiams tekdavo susidurti su provokatoriais, o tokie susidūrimai neretai peraugdavo ir į rimtesnius pasistumdymus.“
Generolas pasakoja, kad atkūrus Nepriklausomybę aukščiausiuosius vadovus saugojo milicija, tačiau Sąjūdžio žmonės ja nepasitikėjo, tuomet parlamento gynėjai sutiko būti tais pirmaisiais, kurie prisijungs prie apsaugos komandos.
Apsisprendimui – 15 minučių
1991 metų sausio 8 dieną sovietai bandė šturmuoti parlamentą. Prisimindamas šiuos įvykius generolas A. Pociaus sako, kad jau tuomet buvo suvokta, jog sovietai nesustos ir netrukus ateis eilė kitiems strateginiams objektams. Žaliaraiščiai ėmė kviesti žmones, kad šaliai svarbius objektus saugotų tūkstančiai. Tokiu nesmurtiniu būdu reikėjo parodyti tautos politinę valią ginti savo Nepriklausomybę.
„Taigi, sausio 11 dieną vėl buvome paprašyti atvykti į Aukščiausiąją Tarybą ir kartu su Lietuvos žmonėmis gintis. Pirmoji rimtesnė sovietų agresijos išraiška buvo tada, kai buvo sužeistas Vytas Lukšys, vienas parlamento gynėjų. Atėję į rikiuotę tuometinis Krašto apsaugos departamento direktorius Audrius Butkevičius, Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis pasakė, kad prasidėjo rimti dalykai ir, norint apsiginti, reikia rengtos struktūros“, – pasakoja A. Pocius.
Buvo duota 15 minučių apsispręsti, kas nori tapti kariu savanoriu. „Tuomet jau oficialiai mums būtų suteiktas kombatanto – kario savanorio – statusas ir pagal tarptautinę teisę, jei įvyktų šturmas ir mus paimtų į nelaisvę, galiotų kario belaisvio statusas. Ir būtent ta kario priesaika buvo tokia pradžia, simboliška ir labai svarbi.“
Pocius prisimena, kad per tas 15 apsisprendimo minučių kai kas dėl vienokių ar kitokių priežasčių pasitraukė: „Aš taip pat turėjau du mažus vaikus – galvojau, kas bus su jais, jei manęs nebebus. Kas atsitiks, jei mes būsime nukauti ar suimti? Bet kas gi kitas, jeigu ne mes?“ Ir priduria, kad pirmieji savanorių būriai buvo labiau simboliniai: „Tokie labiau istoriniam ryžtui pažadinti, kad vėl nebūtų priekaištaujama, kaip po 1940 metų okupacijos, kad vadovybė nusprendė nesipriešinti.“
Besikuriančios valstybės saugumo struktūros
Įtampa Lietuvoje nuslūgo tik po pučo Maskvoje – 1991 metų rugpjūtį. Lietuvą pradėjo pripažinti užsienio valstybės ir galiausiai buvo suprasta, kad Sovietų Sąjunga subyrėjo.
Pasakodamas apie pirmuosius Lietuvos kariuomenės žingsnius, generolas pabrėžė, kad kariai savanoriai, ypač tie, kurie buvo vadovybėje, suvokė, kad reikia kurti naują struktūrą. „Vėl reikėjo apsispręsti, kas liekame kurti Lietuvos kariuomenę. Šioji kūrėsi nuo nulio, būtent iš tų Sąjūdžio žaliaraiščių, parlamento gynėjų ir kitų. Taip iš to mokomojo junginio, jaunų vyrukų, viskas išaugo į „Geležinio vilko“ brigadą, kuri dabar jau yra žinoma ne tik Lietuvoje.“
Karininkas prisiminė, kad pats pirmą kartą žalią Lietuvos kariuomenės uniformą užsivilko 1991 kovo 11-ąją. O 1993 metų rugpjūtį pajudėjus paskutiniams sovietinės kariuomenės ešelonams, Lietuva galutinai ir tvirtai atsistojo ant kojų, pradėjo megzti ryšius su kitų valstybių kariuomenėmis, įgyti patirties, ginkluotės, įvairios amunicijos. Galiausiai politinė vadovybė apsisprendė siekti integruotis į Vakarų struktūras – Europos Sąjungą, NATO ir sėkmingai tai įgyvendino.
„Būtent tų žmonių, kurie buvo kartu, visų savanorių, dalyvavusių atkuriant valstybę, atkuriant kariuomenės struktūras, dėka turime kariuomenę, kuri atitinka visus standartus ir sėkmingai dalyvauja tarptautinėse operacijose, kur mūsų kariai yra žinomi ir gerbiami. Tie savanoriai yra verti atminimo ir pagarbos. Švenčiant atkurtos Lietuvos trisdešimtmetį, visi šie žmonės turi būti prisiminti ir pagerbti, nes dabar jau galime garantuoti ateitį savo vaikams ir anūkams.“
Labai smagu, kad po 30-ties metu prisimenama, ir net su pasikuklinimu (kaip jau 1990-02-16
gynybai būsimai – dar net neatkurtos Valstybės – pasiryžusiam būsimam mūsų kariuomenės Vadui).
Tik vėl vėl ir vėl, –
nedidukė painiava įvedama, Sausio 13-osios įvykių (kautynių už laisvę prieš agresorių),
Kovo 11-osios pirmojo mėnesio (dar iki KAD sukūrimo) Sąjūdžio savanorių pirmųjų būrių, “ekipažais” saugot svarbius Valstybės objektus pagal jau 1990-04-04 nutarimą iš AT paskirstomų (ir vėliau visų gynybinių darinių fizinio dalyvavimo pradinio pagrindo), bet be “žalių raiščių” jau.
“Žaliaraiščiai” taip, iki Kovo 11-osios buvusi Sąjūdžio veiklų viešos apsaugos tvarkdarių pajėga
(kas ir pažymėta nurodant Aukščiausios atminties Tautvydą Lideikį);
o po to jau sumaišymą-sumišimą 1991 m. 1990 m. ir net 1989 m. veiklų į s i v a r d i j i m ų
reiktų vien syk pabaigt (tai labų labiausiai Angonitos Rupšytės “fantazavimus” liečia), nes yra vyrai kurie ir “žaliaraiščiuose” /ženkli dalis/ buvę, tačiau nuo Kovo 16-tos paskelbus A.Skučui kvietimą “Dėl svarbių valstybės objektų apsaugos” – jau buvę pradėti formuoti S A V A N O R I A I, vienas iš tų pradininkų ir gerb. T. Šernas, jau 1991 m. liepos įvykiuose dalyvavęs.
taip, kad atmintimi, ir ypač ypač aukščiausio mokslo bei muziejiniame lygyje reiks LNM
atidžiau (iš visų visų archyvų duomenis kaupiant ir peržiūrint) pasirūpint.
O gerb. Arvydas Pocius – tikras visų šio metų Gynybos darinių kūrėjų-dalyvių pavyzdys.
Tikėkimės, kad ir šis priminimas, ir tolimesnė, net politinė jo veikla TS’KP gretose, padės
ir Sausio 13-osios t a p s m u i šventine Pergalės diena!
h t t p://kariuomeneskurejai.lt/prisiminimai-is-30-metu-praeities/
Sovietinių karinių bilietų atidavimas. Vilnius, 1990 m. vasario 16 d. K. Driskiaus nuotr.
Tautinės jaunimo sąjungos “Jaunoji Lietuva” pakviesti daugelis iki Vasario 23 d. /kad įgelt cccp/
atsisakė karinių bilietų, ir Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris dim. gen. ltn. Arvydas Pocius
toje nuotraukoje su vienu pagrindiniu sumanytoju IR VYKDYTOJU Gyčiu Karaliumi
… bet tuos registruotus žaliaraiščius visi pamiršo ir užmiršo…