Sausio 24-26 d., nuo 18 iki 23 val., sostinę nušvies Vilniaus šviesų šventė – šaltuoju ir tamsiuoju sezonu miestui įkvėps gyvybės ir šilumos, išryškins miesto architektūrą, nušvies gražiausius Senamiesčio kiemus, atvilios minias vilniečių ir miesto svečių švęsti Vilnių.
Antrus metus kuriamas naujas paprotys šventę surengti per miesto gimtadienį – sausio 25-ąją Vilnius švęs jau 697-ąjį. Miesto centre ir Senamiestyje sukurtais meno kūriniais vilniečiai ir miesto svečiai galės mėgautis tris vakarus iš eilės, nuo sausio 24 iki 26 dienos vakaro.
„Vilniaus gimtadienį kasmet švenčiame vis šviesiau ir ryškiau, kai savo gyvavimą pradėjo Vilniaus šviesų šventė. Meno kūriniai iš šviesų Senamiestyje, jo gatvelėse ir skveruose įkvėps gyvybės miestui, sušildys šaltą viduržiemį ir ištrauks visus iš namų į gatves“, – sako Vilniaus meras Remigijus Šimašius.
26 meno kūrinius iš šviesų ir apšviestus objektus šįmet kurs šviesų menininkai iš Lietuvos, Prancūzijos, Rumunijos, Slovakijos, Latvijos ir kt. Nušviesti skverai, kiemai ir skulptūros tarsi žais su šviesa, o kartu ir su žiūrovais. Daug kur muzika kartu su moderniomis šviesos technologijomis pasakos šiuolaikinio Vilniaus istorijas.
Šiemet šventės maršrutas drieksis ne tik per centrą, kvies užsukti ir į naujai apšviestus istorinius kiemus: Valdovų rūmų, Vilniaus universiteto ir observatorijos, „Pacų“ viešbučio, Prezidentūros, Lietuvos dailės muziejaus, Mokytojų namų ir kitus kiemus. Maršrute bus 16 meno kūrinių kiemuose, kurie nustebins netikėtomis transformacijomis, išryškinta architektūra.
Kiekvienas apšviestas kiemas turi ypatingą savo istoriją, kurią savitai atspindės šviesos, muzika, reginiai.
Valdovų rūmų kieme bus galima išvysti komandos iš Prancūzijos meno kūrinį „Įtempimas“ (Tensegrity), kuris papasakos neoninės šviesos istoriją. Fluorescenciniai vamzdeliai plūduriuos ore įtemptoje pusiausvyroje. Manoma, kad prieš kelis šimtus metų rūmų Didysis kiemas buvo viena svarbiausių vietų, kurioje vykdavo įvairios pramogos. Viena populiariausių – žvėrių pjudymas. Tai buvo įprastas reginys, savotiškas tų laikų „kino seansas“, kurį karalius Vladislovas Vaza rūmuose rengdavo daugmaž reguliariai, kas kelis mėnesius ar pusmetį, pramaišiui su kitais renginiais.
Kai kurių tyrinėtojų nuomone, tie kiti renginiai neabejotinai buvo spektakliai ir operos. Jų metu parteryje sėdėdavo vyrai, o ložėse – moterys. Tačiau yra ir kitokių nuomonių, mat visos operos čia pastatytos ne itin šiltu metų laiku – rugsėjį, kovą ir balandį. Didysis rūmų kiemas esą galėjo būti naudojamas tik anglų „komediantų“ trupių atliekamoms dramoms, nesudėtingiems komedijų spektakliams ir baletams, taip pat – riterių turnyrams.
VU Didžiajame kieme bus galima patekti į iš pirmo žvilgsnio neįveikiamą tunelį Metawalk. Prireiks ryžto įveikti barjerus, atverti visas užkardas. Menininkas Pavelas Volginas pasitelkia šviesos choreografiją ir kompiuterinės regos technologijas tuneliui su galybe šviesos barjerų. XVI amžiuje šis kiemas vadintas Akademijos kiemu. Čia vykdavo ir tebevyksta daug iškilmingų švenčių, koncertų.
Užsukus į Alumnato kiemą, bus galima pamatyti Vėjo Aliuko Mazgą, kuris neturi nei pradžios nei pabaigos, tobulai uždaros veidrodinio pripučiamo objekto formos šviesos meno kūrinys kvies susimąstyti, ar mes tikrai teisingai suvokiame tikrovę.
Lietuvos dailės muziejaus kieme „išaugs“ daugiau kaip 4 metrų aukščio švytinčios smilgos (Andriaus Karklio kūrinys), nes bene geriausia terpė šiems augalams augti yra tamsūs Vilnius miesto kiemai, o geriausias laikas – Vilniaus miesto gimtadienis. Šis Vilniaus miesto muziejus buvo įkurtas dar 1941 m., Lietuvai atgavus Vilnių. Kurį laiką jam vadovavo profesorius Levas Karsavinas.
Mokytojų namų kiemelis pavirs Labirintu (Jurgos Marcinauskaitės su komanda sukurtas interaktyvus šviesos kūrinys), kuris kvies paklysti, atrasti ir patirti. Šviesa, šešėliai, klaidinantys keliai bus smagus potyris, skatins vaizduotę, erdvinį ir strateginį mąstymą, kūrybiškumą, bendravimą.
Vakarinėje Vilniaus mokytojų namų dalyje iš kiemo pusės galima išvysti atidengtą gynybinės miesto sienos fragmentą. Dabar Mokytojų namai skaičiuoja jau 408 metų istoriją.
Vilniaus dailės akademijos kiemas pasakos akademijos kūrimosi istoriją, „Procesą“. Sudarys įspūdį, tarsi kiekvienas užėjęs dalyvauja kūrybos eigoje. Tam bus naudojama vaizdo medžiaga, projekcijos. Istoriją padės pažinti tai, kad vaizdo medžiaga bus išdėstyta katedrų susikūrimo tvarka (Gabrielės Dirmontaitės kūrinys).
Ir tai tik 6 iš 16 šviečiančių meno kūrinių kiemeliuose. Vilniaus šviesų šventė taip pat kvies užsukti į „Mabre“ ir „Pacų“ viešbučių kiemus, VU istorijos fakulteto, Prezidentūros, VDA senųjų rūmų kiemus ir t.t. Netrukus bus paskelbta daugiau informacijos apie šviesų šventės kūrinių vietas ir maršrutą: http://www.lightfestival.lt/zemelapis/
Ak, tie senieji Vilniaus kiemai…
Prisimenu, kaip pačioje Nepriklausomybės pradžioje buvo laikas, kai „pasileidus” buvusiai darbovietei neturėjau darbo ir pinigų, kad važiuočiau į centrą, ar laikraščius pirkčiau, net neįtariau, jog senamiestis sparčiai prichvatizuojamas, o jo gyventojai gujami lauk, t.y., priverčiami pusdykiai parduoti turimus butus.
Sykį po ilgos pertraukos nuvažiavusi į centrą, negalėjau ištverti neperėjusi per senamiestį, kaip pratusi, „kiemais ir stogais”. Labai mėgau tokį maršrutą – vynuogienojais apaugusios sienos atrodė taip paslaptingai ir romantiškai, kad jų apleistumas veikiau žavesio suteikė, nei pasipiktinimo… Juose jausdavausi taip gerai, tartum būčiau laukiama…
Tačiau tąkart pajutau, kad kažkas pakito, kažkas ne taip – dingo anksčiau jaustas jaukumas, gera savijauta. Nors jie buvo tuštulėliai (anksčiau dažniausiai jausdavosi gyvybė juose), pasijutau, tartum būčiau iš ten kažkokios nematomos jėgos lauk stumiama… Nesupratau, kas atsitiko – viskas taip pat, o kažkas mane iš kiemo lyg kamštį iš butelio išstūmė.
Tik vėliau sužinojau, kad kažkas butus tuose namuose masiškai superka. Nepamenu, kokioje TV laidoje (gal Kudabų?) žurnalistai kalbėjosi su viena dar likusia senąja gyventoja – toji guodėsi, jog Zuokas spaudė ją parduoti butą, o ji sena, ji ir norėdama jau nepajėgtų persikelti. Ir kitas priežastis minėjo, kodėl stengiasi nepasiduoti. Zuokas tada neigė šiuos žodžius. Kad ir kaip ten buvę, bet nuo tada senamiestyje jaučiausi kaip svetimame ir nedraugiškumu alsuojančiame mieste.